– Pažiūrėkime į jūsų partijos tolesnes perspektyvas. Ką, jūsų nuomone, konservatoriams reikia daryti, kad 2024 m. rinkimų metu neįsijungtų švytuoklė ir į valdžią negrįžtų kairieji?

– Aš galiu pasakyti savo požiūrį. Aš turėjau jį ir prieš pastaruosius Seimo rinkimus. Aš jo laikysiuosi ir toliau. Svarbiausia neužkelti nesuvokiamų lūkesčių. Žmonės yra pavargę nuo duodamų nerealistinių pažadų, kurių politikai negeba įgyvendinti. Netgi imant mano sritį, kurioje dabar dirbu – užsienio politiką. Esame pripratę prie pažadų, kad užkariausime pusę pasaulio, ekonomiką pakelsime trigubai ir padarysime mažų mažiausiai 6 struktūrines reformas. Net labai efektyvios Vakarų valstybės tiek užsienio politikoje, tiek ekonomikoje pokyčius skaičiuoja nedideliais žingsneliais, kalba apie nuosaikią pertvarką, kuri trunka ilgiau nei vieną kadenciją. Ir mes į rinkimus ėjome su tokiu pagrindu, kad mažiau yra daugiau. Mažiau pažadų, mažiau užkeltų lūkesčių, daugiau tvarkos, ramumo, mažiau įstatymų, mažiau skubos juos įgyvendinant. Ten, kur matome, kad būtina šį tą keisti – ten keiskime, bet ten kur veikia – tegu veikia. Mano įsitikinimu, mums tai padėjo rinkimuose.

Svarbiausia neužkelti nesuvokiamų lūkesčių. Žmonės yra pavargę nuo duodamų nerealistinių pažadų, kurių politikai negeba įgyvendinti.

– O visuomenė supras tokią jūsų išmintį?

– Aš nežinau. Aš taip save matau, aš taip matau savo partiją ir jai siūlau tokį kelią.

– Greitai bus keliamas TS-LKD pirmininko klausimas. Jūs nesijaučiate kaip pirmininkas išsisėmęs po dviejų kadencijų.

– Aš noriu, kad į šį klausimą atsakytų partijos bendruomenė.

– Bet jūs matote, ką dar reikėtų padaryti, kur dar reikėtų partiją pasukti, kad 2024-ieji būtų sėkmingi? Pagaliau ar jūs tikite, kad kiti partijos kolegos taip pat vadovautųsi, jūsų įsivaizdavimu, sėkminga strategija, kad mažiau yra daugiau.

– Aš nenoriu dalyvauti kovoje ir kovoti dėl pozicijų. Aš turiu tam tikrą matymą, tam tikrą poziciją, tam tikrą minčių susidėliojimą. Jeigu žmonės matytų, kad tai yra reikalinga ir naudinga... Tuomet būtų galima apie tai kalbėtis. Bet aš nenoriu pripažinti, kad mano matymas yra kažkoks vienintelis ar vienintelis teisingas. Mūsų partija demokratiškai renka savo vadovą.

– Pakalbėkime apie jūsų naujas pozicijas ministerijoje. Kodėl visgi į komandą pasikvietėte Mantą Adomėną?

– Aš manau, kad komanda turi būti subalansuota. Vienintelis ko iki galo nepavyko padaryti – tai lyčių lygybės nepavyko užtikrinti. Aš norėjau, kad būtų diplomatų ir nediplomatų. Norėjau, kad būtų įvairaus profilio matymo žmonių, kurie atsineštų savo minčių, intelekto bagažą į Užsienio reikalų ministeriją, sukeltų naujo vėjo, bet kartu, kad būtų ir stabilumo. To atsineša Egidijus Meilūnas. Aš manau, kad Mantas Adomėnas yra stiprus intelektualas, dirbęs ir užsienio politikos srityje, ir man jo nuomonė šiose srityse yra svarbi.

– Galbūt šiame pasirinkime figūruoja ir tai, kad jis buvo partijos narys? Ir kiek, jūsų nuomone, svarbu yra kontekstas, kuris lydi poną Adomėną? Ir „MG Baltic“, ir tai, kad jis buvo iš konservatorių partijos pašalintas, Tėvynės sąjunga Seimo rinkimuose jo tiesiogiai nerėmė. Bet jis atsiranda jūsų komandoje.

– Pirmiausia tai yra asmeninio pasitikėjimo dalykas. Ministras, formuodamas savo komandą, išreiškia asmeninį savo pasitikėjimą. Tokią poziciją aš išreiškiu, ir tai atsako į dalį keliamų klausimų. O kalbant apie partiją... Kitais metais, jau visai netrukus, baigiasi tas trejų metų laikotarpis, kai pašalintam iš partijos nariui yra draudžiama grįžti į partiją. Tam laikui pasibaigus aš Mantą Adomėną kviesiu prisijungti prie partijos. Mano nuoširdus tikėjimas yra, kad kiekvienas nusižengimas yra išperkamas ir negali būti amžinų bausmių. Taip politikoje dažnai yra. Žmogus padarė, pripažino, gavo bausmę. Tačiau praėjus tam tikram laikui mes vis tiek sakome, kad jis kažką buvo padaręs. Taip negali būti. Nė vienas nusižengimas nėra baudžiamas visą gyvenimą.

– Ir tokių kaltes atpirkusių ne vienas jūsų Vyriausybėje.

– Galima leistis ir į tą diskusiją, jei norite, bet tai yra principinė nuostata. Aš manau, kad už nusižengimą turi būti atsakoma. Ir I. Šimonytė tą yra pabrėžusi, kad negali neatsakyti dėl nusižengimo. Tačiau atsakius kelias atgal negali būti uždarytas.

– Trumpai pakalbėkime apie Rusiją. Jūs, būdamas užsienio reikalų ministro poste, įsivaizduojate, kad santykiai netolimoje ar vidutinio laikotarpio perspektyvoje su šia valstybe galėtų būti normalūs?

– Ši gatvė kol kas yra vienpusė gatvė. Santykiai su Rusija dabar yra Rusijos režimo rankose. Ir tai nėra vien tik Lietuvos klausimas. Mano principinė nuostata – valstybė, kuri terorizuoja savo kaimynus užimdama teritorijas, pažeisdama suverenitetą, kišdamasi į rinkimus, skleisdama netikras naujienas ir darydama tai beveik militarizuotai... Aš nemanau, kad tai yra valstybė, kuri nori gerų santykių su kuo nors. Mano nuomone, čia kažkokio politikos pokyčio nereikia planuoti. Vieną dieną Rusija apsispręs, kad ji nori būti tikra tarptautine dalyve ir tada užsienio veikėjų, taip pat ir Lietuvos, santykiai su Rusiją keisis.

Ši gatvė kol kas yra vienpusė gatvė. Santykiai su Rusija dabar yra Rusijos režimo rankose. Ir tai nėra vien tik Lietuvos klausimas.

– O kaip jūs regite Lietuvos diskursą šiuo klausimu. Anksčiau, ypač iki 2014 metų, kai Rusija okupavo Krymą, virė diskusijos, dėl to, kokie turėtų būti santykiai. Tačiau ir po Rusijos agresijos Ukrainoje keltas klausimas: gal santykius politiniu lygiu Lietuva turėtų šiek tiek kilstelti į aukštesnį tašką. Ar dabar jūs girdite tą diskusiją dėl to, ar iš tikrųjų mes tinkamai bendraujame su Maskva, ar visgi manote, kad jau yra įsitvirtinęs vienas pasakojimas ir diskusijų nebėra?

– Aš manau, kad yra daug naivumo. Vis atsiranda tarptautinių veikėjų, kurie sako, kad pabandykime perkrauti. Turiu galvoje po Krymo ir Ukrainos. Kiekvienas naujas kuriamas naratyvas apie perkrovimą dabar po karinių veiksmų arba jiems tebevykstant veikia į Rusijos pusę. Tai legitimizuoja jos veiksmus, legitimizuoja jos, kaip Rusija pati tai vadina, interesų zoną. Man atrodo, kad nereikia pasiduoti šiai iliuzijai ir naivumui. Mūsų pačių gretose taip pat gali to atsirasti... Aš pastebiu tai kartais su Rusija siejamais verslais, iš jų ateinančiomis ekspertizėmis apie tai, kad santykiai galėtų būti šiltinami, gerinami... Aš manau, kad ir tam reikia nepasiduoti. Tai tam tikros velnio vilionės.

– Ir pabaigai. Pandemija anksčiau ar vėliau baigsis ir „Spartanas“ anksčiau ar vėliau pakils į orą. Teks skristi, ko gero, ne kartą su prezidentu kartu. Ar nebus jums, kaip partijos pirmininkui, per ankšta spręsti užsienio politikos problemas būtent kartu su Gitanu Nausėda.

– Oi ne, aš manau, kad mes ir rasime, ir randame bendrą kalbą. Požiūriai daug kur sutampa, nematau čia didelių problemų.