– O ar dabartiniu metu matote kažkokių perteklinių prezidento iniciatyvų? Galbūt jaučiate tiesioginį ar netiesioginį spaudimą krizės valdymo procese?

– Ne, kol kas aš matau daugiau prezidento norą dalyvauti procese. Ir tai yra suprantama. Mano įsivaizdavimu, kur prezidentas dažniausiai gali (veikti – ELTA)... Kaip aš sakau, visada kiekvienoje krizinėje situacijoje yra tylioji pusė. Per pirmąją bangą mes matėme, kad yra žmonių, kurie nukenčia nuo smurto namuose, yra psichinių ligų sustiprėjimas ir gausėjimas. Yra vaikų mokymosi tam tikrų nuostolių dėl nuotolinio ugdymo. Tai yra – žmonių grupės, kurios neturi balso. Man atrodo, kad visada yra labai stipru, kai prezidentas, turėdamas didelį autoritetą visuomenėje, gali tapti tų negirdimų ar mažiau girdimų visuomenės grupių balsu. Aš manau, kad tai yra labai stiprus instrumentas, kuris kartais yra primirštamas.

– Jūs ne pirmą kartą kalbate apie prezidentą kaip silpnųjų gynėją.

– Aš taip manau.

– O ką manote apie prezidentą, kaip politinių jėgų telkėją? Gal pati tema tapo jau kiek banali. Tačiau prezidentas pats tam uždavė toną, dar prieš prezidento rinkimus prakalbęs, kad  ims telkti konfliktuojančias puses. Tačiau žiūrint į bendrą valdančiųjų ir opozicijos santykių kontekstą, esama tam tikro nesutarimo, tam tikrų trinčių reguliuojant COVID-19 suvaldymo reikalus. Ir štai prezidentas paskutiniame savo interviu akcentuoja, kad reikėtų kažkokio konsensuso. Jūsų manymu, viskas kaip dabar yra politiniame lauke, yra pakankamai normalu ar visgi reikėtų trečiosios jėgos įsikišimo, bandymo sutaikyti?

– Man sunku įsivaizduoti, kiek tai yra įmanoma padaryti, nes pirmiausiai reikia labai aiškiai suprasti patį tikslą, dėl ko reikia sutarti. Jeigu partijos turi labai skirtingą požiūrį į keliukų tiesimą, ar tuomet įmanoma susodinti ir kažkaip suvienodinti požiūrį. Yra požiūris į skaidrumą. Vieniems skaidrumo reikalavimai yra pertekliniai, kai valstybės pinigai yra naudojami asmeniniam gėriui, kitiems atrodo, kad nepertekliniai. Taigi nesusitelkiam, tai neįmanoma. Švedija ilgą laiką džiaugėsi puikiu sutarimu tarp opozicijos ir valdančiosios daugumos COVID-19 valdymo klausimu. Buvo visiškas sutarimas, jokios opozicijos. Gal tik marginalinės partijos sakydavo kitokią nuomonę. Vieni kitų netikrino... O praėjus laikui staiga išeina karalius ir pasako, kad buvo padaryta gausybė klaidų. Taigi kartais opozicija yra tas klaidų tikrintojas ir garantas, kad valdančioji dauguma jų darytų mažiau. Konsesnusas nėra duotybė ar privalomybė kiekvienu atveju.

– Imkime savaitgalio įvykį: ponia Širinskienė, gavusi administracinio nusižengimo protokolą dėl nustatytos karantino tvarkos pažeidimo, buku spendimu pavadino priimtą judėjimo reguliavimą. Tai yra tai, ką jūs vadinate opozicijos vykdomu tikrinimu, ar čia jau yra kiti dalykai?

– Sunku man vertinti. Pirma mintis, kuri šauna į galvą, yra tie patys apribojimai, kurie buvo įvesti Velykų metu. Todėl žmonės, išsakantys kokius nors epitetus dabartiniam apribojimui, turėtų juos pritaikyti ir tiems apribojimams, kurie buvo taikomi pavasarį, kai mes turėjome dešimtimis kartų mažiau užsikrėtusių atvejų ir visa situacija nebuvo net arti to dramatiškumo, koks yra dabar. Man atrodo, kad nereikia labai giliai veltis į šią diskusiją. Pripažįstame teisės viršenybės principą todėl kartais nepatinkantis įstatymas gali būti nepatinkantis.

– O be to tikrinimo ir priežiūros, kad turintys jėgą valdantieji pernelyg neįsijaustų, jūsų ,kaip dominuojančios partijos lyderio, manymu, opozicija galėtų labiau įsijungti į COVID-19 suvaldymo procesą? Ponas Karbauskis neseniai kalbėjo: pakvieskite mūsų ministrus, mes juos pakonsultuosime. Dabar prisiminiau panašią diskusiją pirmosios bangos metu, kai buvo keliamas klausimas: ar valdantieji turėtų kviesti padėti norinčią opoziciją, ar opozicija pati turėtų siūlytis valdantiesiems padėti. Kokia situacija yra šiuo klausimu būtent šiuo metu?

– Aš nenoriu kapstyti po tai, kas buvo ne taip seniai. Mes matėme ir Vyriausybėje panaikintas komisijas, kurios turėjo perduoti naujai Vyriausybei visus dokumentus ir padėti dirbti. Tačiau to nebuvo padaryta ir praeitis yra praeitis. Dabar reikia žiūrėti į ateitį. Aš esu linkęs įtraukti tuos žmones, kurie nori būti įtraukti į sprendimų priėmimą. Kad jie žinotų, kaip yra prieita prie sprendimo, kokią informaciją turėjo tie, kurie tą sprendimą priėmė. Man regis, šios nuostatos laikosi ir premjerė Ingrida Šimonytė. To atvirumo stengiamasi parodyti kuo daugiau. Tokiu būdu yra įtraukiama visuomenė. Bet ne visi nori vienodai įsitraukti arba net nejaučia skubos, kaip greitai kai kurių sprendimų reikia. Dabartinė situacija reikalauja itin greitų sprendimų.

– Bet jūs manote, kad tiek ekspremjeras Skvernelis, tiek buvęs sveikatos apsaugos ministras galėtų kažkokias naudingas funkcijas atlikti pandemijos metu?

– Labai sunkus klausimas...Aš manau, kad abu jie turi ir kompetencijos, ir išmanymo. Ketverius metus vadovauti Vyriausybei ir sveikatos sektoriui yra ilgas laikas. Tačiau vienas iššūkis išlieka – reikėtų prisiimti atsakomybę už buvusią situaciją. Tada ir matymas susivienodintų. Jeigu dirbti pradėjusi Vyriausybė sako, kad mes atėję atradome dramatišką situaciją, degančią epidemiją ir esame priversti jau pirmame Vyriausybės posėdyje priimti griežtinančius sprendimus, tai akivaizdu, kad kyla klausimas, kodėl buvusi Vyriausybė to nedarė. Reikėtų susivienodinti. Galbūt tada viena pusė galėtų pripažinti, kad ne viską buvo įvertinę iki galo teisingai: taip, nematėme, dabar pripažįstame, kad tam tikrų pagriežtinimų reikėjo ir galime pagelbėti juos dabar priimant. Tai būtų tikrai orus valdžios perdavimo veiksmas. Bet tai, matyt, dar ne šiemet.

– Jūs dar prieš rinkimus esate užsiminęs, kad tuometiniai „valstiečių“ ir konservatorių santykiai buvo neįprasti savo konfrontatyvumo laipsniu, netgi lyginant konservatorių ir socialdemokratų santykius. Kai Karbauskis pasitraukė iš Seimo ir pasikeitė frakcijos pirmininkas, ar manote, kad galima kurti konstruktyvesnius santykius su šia partija, gal net dabar matote ženklų?

– Tikrai matyti. Aš kasdien bendrauju su mūsų frakcijos kolegomis ir pats esu Seime antradieniais ir ketvirtadieniais. Atmosfera tikrai yra kitokia, ir tai tikrai jaučiasi. Bendravime yra kur kas daugiau atsiradę normalumo. Opozicija yra opoziciška ir toks jos yra darbas, ji turi tikrinti valdančiųjų sprendimus, kritikuoti, naudotis statuto subtilybėmis, kurios gali erzinti valdančiuosius. Bet tai yra normalu. Aš to nematyčiau kaip konfrontacijos ar kažkokio pykimosi. Klausimas ,kiek yra normali atmosfera. Praėjusio Seimo atmosfera buvo tapusi nuodinga. Nuo visų tyrimų, nuo „neliečiamųjų“ („valstiečių“ prieš rinkimus išleisto žurnalo – ELTA)... Tikrai atrodė, kad neadekvačioje atmosferoje bandome dirbti. Tai to dabar tikrai yra mažiau.

Net atrodo, kad jei karantinas leistų, galėtum ir alaus bokalą išgerti, ir apie gyvenimą pašnekėti.

– Tai pagal jus išeitų taip, kad tas nuodingas dantis pasirodo visada buvo Karbauskis?

– Aš galvoju, kad buvo keliamas buvusio „valstiečių“ frakcijos vadovo lūkestis... Dabar bendravimas su dauguma žmonių iš „valstiečių“ frakcijos atrodo labai normalus. Galbūt dėl to, kad pasikeitė frakcijos seniūnas. Net atrodo, kad jei karantinas leistų, galėtum ir alaus bokalą išgerti, ir apie gyvenimą pašnekėti. Tai visiškai normalus bendravimas tarp politikų, net būnančių skirtingose barikadų pusėse.

– Esate sakęs, kad jei visuomenė nesilaikys karantino taisyklių, gali būti įvesta ir nepaprastoji padėtis. Kokia yra ta riba, kai valdžia nepabijotų įvesti griežtesnių priemonių, komendanto valandos?

– Reikia žiūrėti, kiek mes turime ligoninėse lovų, kiek mes turime deguonimi aprūpintų lovų, kiek iš jų yra laisvų: 97 proc. užimtų ir 3 proc. laisvų. Tad atsakymas gims natūraliai. Kas bus rytoj, jeigu tie skaičiai nekrinta. Aš žiūriu į kitą lūkestį. Mes kalbame su kolegomis Vyriausybėje, kokie skaičiai leistų pradėti sakyti, kad mes situaciją suvaldėme. Europinės institucijos mums kelia labai aukštus kriterijus, kad nuo 100 tūkst. gyventojų būtų 25 sergantys. Šiandien mes vis dar turime apie 1000.

– O partijoje yra tas svarstymas, kad griežtesni sprendimai gali būti visuomenėje suprasti kaip pertekliniai, panašiai kaip kad buvo didžiosios ekonominės krizės metu.

– Pažadas formuojant Vyriausybę buvo tai, kad sprendimai bus priimami remiantis epidemiologų rekomendacijomis. Jau turėjome politikų, kurie grynai politiniais sumetimais priiminėjo sprendimus. Ir tai nebūtinai pasiteisino. Paleisti rankas nuo vairo prieš rinkimus yra labai politinis sprendimas, o ar jis yra labai geras, palikime istorijai. Manau, kad ši pamoka yra išmokta. Dabar reikia kviestis ekspertus, reikia jų klausti. Todėl praktiškai kiekvieno pasitarimo metu Vyriausybėje, kai kalbamės apie epidemiją, dalyvauja ir ekspertai.