T. Kolesinskas: upė – kaip moteris, savita ir paslaptinga

"Laiminu šitą upės vandenį“, – sako kunigas ir pasroviui paleidžia medinį kryželį. Pavymui keliauja šlakelis penkiolikos metų senumo viskio, dūdmaišio garsui žadinant dar mieguistas upės pakrantes. Tokiomis mums, lietuviams, neįprastomis apeigomis prasidėjo lašišų žvejybos sezono atidarymas upės Tay (Škotija) pakrantėje, kurioje jau daugiau nei 10 metų gyvena ir žvejybos gidu dirba lietuvis Tomas Kolesinskas.

Likimas nuplukdė į Škotiją

Baigęs genetikos studijas Vilniaus universitete, apsigynęs ekologijos magistro laipsnį, Tomas save išbandė ir valstybės tarnautojo kėdėje Aplinkos apsaugos ministerijoje, ir žūklės versle, kol galiausiai bičiulio kvietimu išvyko padirbėti į Škotiją žurnalo „Fly Fishing & Fly Tying“ redakcijoje.

Tai būta trumpalaikio pasiūlymo, tačiau Tomo Kolesinsko gyvenimo upės vaga pasuko taip, kad jau dešimt metų vyras su šeima ir seterių veislės kalyte Petal, socialinių tinklų žvaigžde, gyvena upės Tay pakrantėje Škotijos aukštikalnėse.

"Tai mažytis lašišų žvejybos rojus“, – sako Tomas, džiaugdamasis galimybe gyventi ir dirbti mylimą darbą prie vienos garsiausių ir nuostabiausių upių Škotijoje.

Tay upė garsėja didžiausiomis lašišomis visoje Jungtinėje Karalystėje, ir museline meškere sugautos lašišos rekordas jau virš 100 metų priklauso būtent šiai upei. Tay patenka ne tik į Jungtinės Karalystės, bet ir garsiausių pasaulio lašišinių upių sąrašą. Joje sidabrinės lašišos pagaunamos ištisą žūklės sezoną, kuris prasideda sausio 15-ąją įspūdingu atidarymu ir tęsiasi iki spalio vidurio. O upės ir ją supančios gamtos grožis yra tiesiog neapsakomas.

Nė dienos be žvejybos

"Turėti galimybę būti prie upės bet kuriuo paros metu ir bet kokiomis žvejybos sąlygomis – didžiulė dovana. Aš galiu įbristi į upę lyjant, sningant, vėjuotą dieną, esant aukštam ar žemam vandeniui, saulėtą dieną. Tai man leidžia išbandyti įvairius metodus, techniką ir skirtingas museles skirtingomis oro sąlygomis, kasdien kaupti žinias ir patirtį“, – sako Tomas.

Kai prasideda sezonas, kuris Škotijoje trunka apie devynis mėnesius, nebūna dienos, kad Tomas nė sykio nepaleistų muselės į upės srovę.

Kuomet jis dirba su klientais vedliu, upėje praleidžia visą dieną, tačiau, kai muselinį kotą Tomas ima savo malonumui, tuomet jis renkasi laiką – žvejoja auštant ir leidžiantis saulei. ,,Pabėgu ten kur nieks manęs neranda ir nepasiekia. Liekam vienu du: aš ir upė“, – šypsosi Tomas.

Pirmasis mokytojas – senelis

Tomas – vienas tų, kurių vasaros atostogų patirtys neatsiejamos nuo senelių ir gamtos. Žvejyba, uogavimas, grybavimas buvo Tomo vasarų kasdienybė. Taigi, dar vaikas jis išbraidė Aukštaitijos ir Dzūkijos upes ir upelius, nuo pat mažumės domėjosi ornitologija ir gamtos mokslais.

"Augau pajūryje, su jūra, smėliu ir vėju. Buvau gamtos vaikis. Nors labai traukė ir menas, fotografija. Visa tai buvo ir liko mano kraujyje“, – tikina Tomas.

Iškilminga: lašišų žvejybos sezonas pradedamas kunigo palaiminimu, dūdmaišininkų pasirodymais ir kitais ritualais.

Pirmą kartą meškerę į rankas Tomas paėmė būdamas šešerių. Žvejoti įkvėpė senelis, mamos tėtis Jonas Barauskas.

"Jis buvo didis žvejys. Iki šios dienos saugau jo darytą spiningą, meškerę, rites ir rankomis kaltas sidabrines blizges. Tai dalis brangios istorijos. Ačiū jam. Manau, jis mane dabar mato ir didžiuojasi manimi“, – tiki Tomas.

Muselinės žvejybos ABC

Pati esu aistringa muselininkė, tad trumpai paaiškinsiu, kas gi toji muselinė žvejyba tiems, kurie apie ją nėra girdėję.

Pirmiausiai, šiai žvejybai reikalinga apranga, leidžianti nesušlapus įsibristi į upę. Naudojama ir speciali įranga: meškerė, muselinis valas, primenantis skalbinių virvę ir masalas – rankų darbo muselė, kuri kabinama pavadėlio gale ir atlieka viliotojos vaidmenį.

Štai ką daro muselininkas: jis stebi ir bando mėgdžioti jį supantį pasaulį. Jis pasirenka panašaus dydžio, formos ir spalvos muselę, kuri primintų virš upės vagos skraidžiojančias ar nukrentančias nuo medžių lapų į vandenį. Beje, muselių rišimas iš paukščių plunksnų ir kailių yra neatsiejama žvejybos dalis, suteikianti ne mažiau malonumo, nei pati žvejyba.

Upė – tarsi galvosūkis

Muselininkas įsiūbuoja valą ore, kad galėtų numesti beveik nesvarų masalą į upės vagą, ir ne bet kaip, o taip, kad valas tarsi voratinklio gija išsitiestų ant vandens, nesukeldamas vandens suraibuliavimo ir garso.

Muselininkui upė – tarsi natūralus galvosūkis, kurį kas kartą reikia spręsti iš naujo, bandant suvilioti žuvį. Ne atsitiktinai muselinė žvejyba turi savo net užkietėjusiems žvejams nelabai suprantamą filosofiją. ,,Pagavai – paleisk“, ,,Palik upę po savęs gražesnę, nei radai“ ir kitos nerašytos muselininkų taisyklės liudija, kad šis žvejybos būdas yra gerokai daugiau nei sportas, o ir šios žvejybos sėkmė matuojama ne sugautos žuvies skaičiumi.

Muselėms – damų aksesuarai

Kaip ir minėjau, neatsiejama muselinės žvejybos dalis – muselių rišimas. Dabar galimybės, kaip ir visose srityse, – neišsemiamos. Galima įsigyti fazano, povo, modifikuoto gaidžio, žąsies, kalakuto, kurapkos plunksnų, taip pat voverės, šerno, lokio, nutrijos, ožio, oposumo kailio, jau nekalbant apie įrangą ir priemonių gausą.

Iš ko gi museles Tomas rišdavo sovietmečiu, kai be kudakuojančių vištų, regis, pasirinkimo daugiau nebuvo? Pasirodo, vaikinas pirkdavo iš kaimo močiučių vištų ir gaidžių galvas.

"Nesuprasdavo jos, kai paprašydavai nugalabyti tą ar kitą paukštį ir mokėdavai pinigus vien už plunksnas, o mėsos neimdavai. Pirkdavome kailines kepures, ieškodavome ir moteriškų aksesuarų su plunksnomis“, – prisimena Tomas. Profesionaliai museles vaikinas pradėjo rišti anksčiau, nei žvejoti su museline meškere. Pirmąją muselę vaikinukas surišo būdamas vos keturiolikos, gūdžiais sovietmečio laikais.

Netikėtos pažintys

Muselinės žvejybos pradžiamokslį Tomas išėjo su savadarbe museline meškere, apsiavęs sportbačiais ir nuogomis kojomis braidžiodamas Ūla, Merkiu ar Žeimena.

Rimtai žvejoti vaikinas pradėjo 1998-aisiais. Tų metų vasarą klaidžiodamas Vilniaus senamiesčiu Tomas užkliuvo už 6-uoju ar 9-uoju numeriu pažymėto namo Stiklių gatvėje, kur buvo įsikūręs žūklės klubas ,,Merkys“.

"Įsliūkinęs vidun sutikau Vytautą Radaitį, prof. Vytautą Brėdikį, dr. Juozą Savicką, Romą Knyvą, dr. Praną Gudyną, Joną Mikštą. Tada mano traukinys ir pajudėjo. Muselinė žvejyba tuomet buvo prieinama tik siauram ratui žmonių, išrinktiesiems. Užėjau tinkamu laiku į tinkamą vietą ir dar sutikau tinkamus žmones. Kaip muselininką mane išugdė ir subrandino Vytautas Radaitis, prieš kurį žemai lenkiu galvą ir sakau jam ,ačiū“, – prisiminimais dalijasi Tomas.

Patirtis – išleistoje knygoje

Per visą žūklės karjerą Tomui teko aplankyti nemažai šalių, žvejoti garsiose ir žuvingose upėse, sutikti nuostabių žmonių ir garsių vardų. Ne kartą teko suremti muselinės žinių „špagas“ su šios srities guru ir atstovėti savo poziciją.

"Nieko nėra maloniau, kai tavo muselinės žūklės dievaičiai tampa gerais bičiuliais ir draugais, – neslepia džiaugsmo Tomas. – Tiesiog jie tave įsileidžia į savo ratą, nes užsitarnavai jų pagarbą ir pripažinimą sunkiu darbu, žiniomis ir nuoširdumu.“

Beje, dabar Tomas pats dalijasi per 30 metų sukaupta patirtimi. Vyro patirtys nugulė ir į tik ką Skandinavijoje išleistą knygą „Top Salmon Flies Vol.2“. Joje T.Kolesinskas kartu su kitais garsiausiais lašišų žvejybos grandais pasakoja apie muselinę žvejybą.

Sunkus, bet malonus darbas

Tomui priklauso keturios mylios (apie šešis kilometrus) upės Tay, vadinamasis Edradynate ruožas, kuriame vyras gidauja. Tomo, kaip upės vedlio, tikslas – padėti klientui patirti geriausias akimirkas gyvenime ir, žinoma, padaryti viską, kad žvejybą vainikuotų gražus laimikis ir neišdildomi prisiminimai.

Gido ar instruktoriaus darbą vyras palygina su vairavimo instruktoriaus profesija, kuomet turi būti šalia, patarti, padėti, išmokyti ir pasidalinti savo žiniomis. Instruktorius sėdi šalia ir nevairuoja, bet jis yra viskam pasiruošęs.

"Pradėkime nuo to, kad gidavimas upėje yra sunkus ir atsakingas darbas, mažai ką bendra turintis su žvejyba savo malonumui. Kuomet dirbu, niekada neimu meškerės į rankas pažvejoti – tai būtų neprofesionalu ir reikštų nepagarbą klientui. Padėti ir patarti – viskas, ką galiu tuo metu. Žvejoja klientas, o aš turiu pasirūpinti viskuo: nuo žvejybos vietos ir tinkamų įrankių, masalų parinkimo, iki žmogaus saugumo. Upėje visuomet turi būti pasiruošęs netikėtumams, taip pat mokėti pasidžiaugti ir kliento sėkme. Didžiausias atlygis – matyti laimingas žmogaus akis“, – pasakoja patyręs upės gidas.

Būtina sąlyga – meilė

Tomas teigia, kad žvejyboje, kaip ir kitose veiklose, svarbiausia yra patirtis. Anot jo, niekados nepažinsi upės, kuri – tarsi moteris: kiekvieną kartą vis kitokia, savita ir paslaptinga.

Atėjęs prie upės Tomas niekuomet į ją nebrenda išsyk. Pastovi ant kranto, pastudijuoja ją iš šono, bandydamas perprasti, kokia ji šiandien ir kaip prie jos prieiti. Pasak Tomo, jei nori, kad upė tave mylėtų, pirmiausiai pats turi ją mylėti ir branginti, tik tuomet ji atsivers ir įsileis tave.

Beje, žmonės neretai galvoja, kad Tomas turi tūkstančius muselių, kurias išbando upės tėkmėje. ,,Ne, aš turiu tik tris mažas dėžutes. Viskas! Kartais klientai paprašo, parodyti ,,slaptas“ muselių dėžutes. Neturiu jokių slaptų skraidančių dėžučių. Na, gerai jau gerai, turiu vieną mažą slaptą dėžutę“, – juokiasi Tomas.

"Galiu išmokyti žmogų kastingo ir visų žūklės subtilybių bei gudrybių, duoti geriausias museles, nuvežti į pačias geriausias vietas, pasakyti net kur žuvis stovi vandenyje, bet ar jis ją pagaus ir kada... Atsakymo neturiu. Arba tau duota, arba ne“, – nedalija nepagrįstų pažadų muselinės žvejybos entuziastas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ta su kabliuku

Ta su kabliuku portretas
Marketingo nuotrauka

Manau

Manau portretas
Žuveliu Dievai nepadekos

...,zvejoti nepaMEGAU,bet...

...,zvejoti nepaMEGAU,bet... portretas
nieko nera MALONIAU,kaip paSTOVETI prie UPES ir paMASTYTI apie UPES ir GYVENIMO TEKME... TASKAS
VISI KOMENTARAI 4

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių