Egidijus emigravo į Vokietiją būdamas šešiolikos metų – nebaigęs mokyklos ir net nemokėdamas užsienio kalbų. Praėjus aštuoneriems metams, jis jau galėjo pasigirti sėkmės istorija, kurią susikūrė tapęs asmeniniu treneriu ir pradėjęs uždirbti 6 tūkst. eurų per mėnesį.

Kalbėdamas LRT televizijos laidai „Emigrantai“, jis neslepia šiuo metu uždirbąs dar daugiau, o apie ankstesnes pajamas svarsto: „Nėra tiek daug, bet galima jau gerai gyventi. Iš tikrųjų reikia dešimt [tūkst. eurų] uždirbt“.

Madingi garsių firmų drabužiai, žvilgantis sportinis automobilis, kūnas, apie kokį svajoja tūkstančiai vyrų, ir labai didelė alga. Nieko nuostabaus, kad, Hamburgo gatvėse išvydusios tokį vyrą, atsigręžia net ir pačios išrankiausios merginos.

„Mes, užsieniečiai, buvome nepageidaujami“

Kai atsikraustė į Vokietiją, Egidijui buvo penkiolika, ir visi jo daiktai tilpo į du sportinius krepšius. Dabar jis – 27 metų imigrantas, Hamburge gerai žinomas asmeninis treneris, uždirbantis 75 eurus per valandą – daugiau nei pustrečio šimto litų. Ką jau kalbėti apie keliones į egzotiškus kraštus su savo klientais ir merginas, kurios, vos tik išvydusios žavų sportininką, pačios kviečia jį į pasimatymus.

Tiesa, su moterimis Egidijus – atsargus. Nepavykęs meilės romanas jau sykį sugriovė jam gyvenimą.

„Mano tėtis gyveno Vokietijoje. Man buvo maždaug penkiolika metų, kai jis pasiūlė: „Nenori į Vokietiją atvažiuot?“ Tai aš, ilgai nemąstęs sakau: „Taip“. Išvis nepagalvojęs palikau Lietuvą, būdamas šešiolikos metų. Nebuvau apmąstęs nei pliusų, nei minusų: tik susidėjau krepšį ir išvykau“, – socialinės dokumentikos laidoje „Emigrantai“ pasakoja Egidijus.

Vaikinui emigracija buvo kaip antras gimimas. Dauguma dalykų, kurių jis mokėsi Lietuvoje, Vokietijoje nedavė jokios naudos:

„Nebaigiau Lietuvoje jokios mokyklos, nieko, mokiausi tik anglų, rusų ir lietuvių, to, ko išvis nereikėjo iš tikrųjų, išskyrus anglų. Pradėjau apskritai nuo nulio, nieko nemokėdamas, jokių kalbų, išskyrus „truputį“ anglų ir lietuvių, rusų. Nuo to prasidėjo šis gyvenimas“.

Egidijaus tėtis gyveno rytinėje Vokietijos dalyje, kurioje iki pat 1990-ųjų buvo komunistinis režimas. Jauno imigranto situaciją tai tik apsunkino.

„Rytų Vokietija yra ne tokia, kaip Vakarų: ten gyvenimo lygis ir uždarbis – ne toks geras. Ten buvo labai daug nacistų. Mes, užsieniečiai, buvome nepageidaujami. Tai buvo pradžia – labai sunki iš tikrųjų, tarp šešiolikos ir aštuoniolikos metų. Aš net norėjau grįžti į Lietuvą, buvau „tašę“ susidėjęs, jau skambinau mamai, sakiau – džiaukis, viskas, grįžtu atgal po dviejų ar trijų mėnesių. Bet manęs niekas neišleido“, – prisimena pašnekovas.

Didžiausia paauglio imigranto problema tapo vokiečių kalba, kuria iš pradžių jis mokėjo tik pasisveikinti.

„Tu nė vieno žmogaus nesupranti: ką tau mokykloje sako, ką aplinkiniai žmonės sako. Tu nė vieno žodžio nesupranti, tau neįdomu, nežinai, ką veikti. Pareini namo, įsijungi televizorių ir nieko nesupranti. Eini į mokyklą – ir nieko nesupranti. Nemoki šnekėti, bendrauti. O Lietuvoje aš buvau veiklus, judrus, daug bendraujantis, turėjau daug draugų. Čia atvažiavęs, nieko nebeturiu. Nulis: nei draugo, nei bendravimo“, – dalijasi išgyvenimais Egidijus.

Sporto salėje sudorojo labiau patyrusius

Prieš dvylika metų, kai kelionės į Vakarų Europą dar nebuvo tokios pigios kaip dabar, o gyvenimo lygis ten stipriai skyrėsi, daug kam gyvenimas užsienyje atrodė kaip svajonė. Tai, kad svetur už dyką niekas nieko neduoda, Egidijus suprato labai anksti. Tada jis dar nežinojo, kad šalyje, iš kurios taip norėjo pabėgti, galų gale jam pasiseks net labiau, nei Vokietijoje gimusiems ir užaugusiems klasės draugams.

„Labai pasiilgau Lietuvos tuo metu. Labai norėjau grįžti, nes supratau, kad Vokietija yra ne toks svajonių kraštas, kaip atrodo. Kai jaunas buvau, vienuolikos ar dvylikos metų, visi pasakojo, kad čia atvažiavus bus gerai, darbą turėsi, pinigai „eis“. Supratau, kad čia yra pasaka, bet, norėdamas kažko pasiekti, turi stengtis, dirbti, turi to norėti“, – sako laidos „Emigrantai“ herojus.

Nuo liūdesio ir nuobodulio vaikinas pabėgo į sporto salę. Taip, galima sakyti, ir prasidėjo sėkminga jo karjera Vokietijoje.

Egidijus prisimena: „Mano tėtis tada sakė: „Palauk, pakentėk, ateis geresni laikai.“ Ir, neturėdamas, ką veikti, pradėjau treniruotis. Ėjau į sporto salę, pradėjau eiti į kovas, į džiudžitsu. Nuo to ir prasidėjo mano noras tuo užsiimti, treniruotis.“

Diena po dienos kovos vaikinui sekėsi vis geriau. Be to, jis nė pats nepastebėjo, kad augo ne tik raumenys, bet ir vokiečių kalbos įgūdžiai.

„Ištvėriau. Pirmi metai buvo sunkiausi. Paskui prasidėjo gyvenimas – kai pirmus žodžius išmokau, pirmus sakinius, pirmi draugai atsirado. Sporto pasiekimus turėjau gerus, pradėjo kilti populiarumas, pradėjo laikraščiai rašyti. Ir tada pradėjau jaustis kaip namuose“, – prisimena vyras.

Išties apie Egidijų netrukus pradėjo rašyti vietos laikraščiai: „Kai atėjau į džiudžitsu treniruotę mažame miestelyje, kuriame gyvenau, mane iškvietė kovoti vietinės komandos vaikinai. Nemokėdamas tos kovos, beveik prieš visus laimėjau. Manimi labai susidomėjo treneris, apie mane pradėjo rašyti laikraščiai.“

„Naujas talentingas kovotojas dalyvaus Europos čempionate“, „Sportininkas iš Lietuvos ir vėl laimėjo“, „Egidijus priėmė dar vieną iššūkį“, – panašios antraštės vis dažniau atsirasdavo Vokietijos laikraščių sporto skiltyse. O po Europos džiudžitsu čempionato, per kurį pašnekovas užėmė antrą vietą, dėmesio atsirado dar daugiau.

Egidijaus gyvenimas svetur gerėjo kone kasdien. Deja, tik iki tos akimirkos, kai jis susirado pirmą rimtą merginą. Meilės romanas jauną vyrą taip supančiojo, kad jis nebežinojo, kaip ištrūkti.

Laidos pašnekovas prisimena: „Kai atvažiavau į Vokietiją, beveik nieko neturėjau – tik dvi „tašes“. Ir čia atvažiavęs galvojau, kad  bus viskas paruošta, bus tvarkingas butas ir pan. Bet buvo visai kitaip, nei tikėjausi. Reikėjo nuo nulio pradėti, nes mano tėtis neturėjo laiko, turėjo savų problemų. Ir aš turėjau nuo šešiolikos metų pradėti savim rūpintis.“

Iš tėvo namų Egidijus išėjo anksčiau, nei įprasta daugeliui – septyniolikos. Ir anksčiau, nei daugelis, su mergina ne tik vaikštinėjo susikibęs už rankučių, bet ir kartu apsigyveno:

„Susiradau kitą butą ir pradėjau kaip vienas gyventi, mokytis, sportuoti. Savo mieste pasiekiau tam tikrą lygį: daug kas mane pažinojo, turėjau savo treniruočių grupę, turėjau savo vaikinus, kuriuos treniravau, turėjau darbą klube ir gyvenau su mergina. Ji buvo vokietė, puiki mergina.“

Iš pradžių dviejų jaunų žmonių gyvenimas kartu buvo kupinas romantikos. Bet, laikui bėgant, romantiškų momentų vis mažėjo, kol galiausiai santykius visiškai apsunkino buitis. Egidijus prisipažįsta, kad rimtos draugystės tiesiog išsigando:

„Aš negalvoju, kad tai nelaiminga meilė: mano mąstysena buvo nelaiminga, nes aš paprasčiausiai per jaunas buvau ir viso to nenorėjau – nenorėjau šeimyninio gyvenimo. Yra mergina, kone žmona, vos ne su vaikais gyveni. Galvojau, kad, būdamas dvidešimt dvejų ar trejų metų, esu per jaunas. Norėjau pamatyti pasaulį, pakeliauti. Norėjau į festivalius, dar kažką patirti.“

Greitai atėjo laikas, kai perdėm rimtus tapusius santykius vaikinas panoro nutraukti. Bet tada jis negalėjo numatyti, kokias skaudžias pasekmes atneš skyrybos su mylimu žmogumi.

„Nenorėjau to tipinio gyvenimo, kurį gyveno mūsų tėvai, kai devyniolikos, dvidešimties metų sulaukę vaikai „apsiženyja“, paskui, būdami trisdešimties, išsiskiria, paskui – antra žmona. Aš to tikrai nenorėjau ir nevertinau tos meilės, nevertinau merginos. Kai žmogaus nevertini, ankščiau ar vėliau išsiskiri“, – „Emigrantams“ sako Egidijus.