"Iš prigimties esu botanikė, bet į augalą žvelgiu kaip į vaistą. Tačiau pirmiausiai esu ne žolininkė, bet gamtosaugininkė. Neskriaudžiu gamtos ir to mokau kitus", – teigė garsi vaistininkė ir žolininkė Jadvyga Balvočiūtė.

Daugelį atskirtų iš kvapo

Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, gyvenanti Jadvyga mus pasitiko ne samanotoje lūšnelėje, bet nedidelėje žolėmis ir augalais kvepiančioje savo vaistinių žolių imperijoje.

"Esu vaistininkė, – guvi ir energinga 70 metų žolininkė 1968 m. baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. – Todėl man svarbu, kad viskas būtų preciziška, švaru, tvarkinga. Čia seniau buvo mano tėvų ūkis, namai, daržinė, kurioje ir dabar yra džiovykla."

Jadvygos imperija aprėpia 19 ha. 14 ha plote ekologiškai auginamos vaistažolės. Iš viso – apie 600 skirtingų rūšių.

"Ne, žolių nesapnavau, – pasiteiravus, kodėl pasirinko žolininkystę, nusijuokė Jadvyga. – Tačiau jau nuo mažens prižiūrėjau darželį, pomidorų lysvę, sodinau gėles. Puikiai pamenu kvapiuosius pelėžirnius, kuriuos vadinome žemčiūgais. Auginau roželes, bijūnus, palemonus, jurginus."

Jadvyga negali išskirti nė vieno augalo ar vaistažolės – jai vienodai svarbios visos. Net ir į negyvenamą salą nežinotų, ką pasiimti.

Žolininkė aiškino: "Mano pasirinimas priklausytų nuo to, ar patekčiau į saulėtą kraštą, ar į Arkties vandenyno salą. Ar reikėtų kovoti dėl išlikimo, ar užtektų gražiai žydinčio gvazdiko sėklų."

Šimtus augalų pažįstanti vaistininkė daugelį jų atskirtų ir iš kvapo.

"Melisos, čiobreliai, tuopų pumpurų kvapas, visiems patinkantys ir nuotaiką keliantys citrusiniai augalai, – vardijo žolininkė augalus, kuriuos atpažintų iš kvapo. – Yra ir kitokių augalų. Kartais juokaujame, kad reikėtų primaišyti truputėlį prakaito, – daugeliui su tokiu kvapu asocijuojasi kuminai. Šimtagrūdės gelsvės vieniems kvepia kaip grybai, o kaimynei smirda kaip kiaulės mėšlas."

Nuskriaustume save

Kodėl vaistininkė, kuri puikiai susipažinusi su chemija, pasirinko ekologinį, natūralų žolių kelią?

"Taip, labai mėgstu chemiją. Ji suteikia daug žinių. Tačiau dirbtiniai, organiniai junginiai yra labai sudėtingi ir chemiškai sukurtos, apdorotos medžiagos nebus identiškos natūralioms, ekologinėms. Patekusios į organizmą jos niekada nebus geresnės už ekologiškai vandens, saulės, oro išaugintus augalus, – įsitikinusi J.Balvočiūtė. – Žmogui geriau tai, kas nėra svetima organizmui. Kodėl turime būti neišmintingi ir nenaudoti per tūkstančius metų sukauptų žinių, kurios aprašytos knygose, randamos etnografijoje, liaudies medicinoje? Nusisukę nuo žinių  nuskriaustume save."

"Kiekvienas laikas turi savo gėrybių ir blogybių. Dabar išsivystė chemija, atsirado intensyvūs verslai, kurie be gailesčio nustumia į pakraštį žmones, reikalauja piniginės grąžos, – kalbėjo septyniasdešimtmetė. – Todėl privalome mąstyti, pasitelkti intelektą, tramdyti verslo diktatą, nežabotus norus."

Mitybos problemos

Jadvyga paragino išgerti čia pat garuojančios arbatos iš keliolikos rūšių žolelių ir paskanauti natūralaus kaimiško sūrio su kmynais ir česnakais.

"Nelogiška valgyti maistą, į kurį  verslininkai prideda skonio stipriklių, dažiklių, saldiklių. Mes valgome ir valgome ne tam, kad pasisotintume, – atsiduso žemaitė. – Geriame ne tam, kad numalšintume troškulį. Kam maistui ir gėrimams cheminiai priedai? Mes turime visko tiek daug, bet mums rūpi tik pelnas."

J.Balvočiūtė įsitikinusi: maisto turi užtekti visame pasaulyje. Ir nereikia gąsdinti ar meluoti.

"Tereikia vienam su kitu pasidalyti, ir visiems visko užteks, – neabejoja J.Balvočiūtė. – Reikia tramdyti gobšumą. Verslas skirtas ne gobšumui patenkinti, tai – vienas iš būdų dalytis."

"Kiek žmonių dėl prasto maisto, dėl to, kad jis prisotintas kuo daugiau suvartoti skatinančių medžiagų, kenčia nuo antsvorio? –  palingavo pražilusia galva. – Po to velka paskui save ligų maišą. Atsiranda cukraligė, skauda sąnarius, paūmėja vėžinės ligos."

Po akimirkos J.Balvočiūtė nusijuokė: ji taip pat pradėjo daugiau sverti. Ir nuolat lipa ant svarstyklių.

Žolininkės nedžiugina jos svoris – 76 kg, nes visą laiką svėrė 65 kg.

Dabar aktyvi moteris neturi laiko daug bėgioti po laukus, nes mažiau juda, dirba daug sėdimo darbo sudarydama receptus, todėl ir atsirado antsvoris.

Greitojo maisto restorane

O greitojo maisto restoranai? Ar jai teko kada nors pasiduoti šiai pagundai?

"Anūkas nutempia. Kaip ten tas.... – kvatojosi žolininkė ir, priminus vieną iš dviejų Lietuvoje garsių greitojo maisto restoranų prekės ženklų, linksėjo galva. – Tas, tas... Mačiau, kaip užsisakė. Paprašiau kąsnio. Bet niekada ten nesilankau ir tokio maisto nevalgau."

Po akimirkos jos šypsena užgeso. J.Balvočiūtę liūdina, kad vaikai nevalgo mamų pagaminto maisto, o mieliau renkasi skonio receptorius žadinančius ir saldiklių prisotintus sumuštinius ar kitus patiekalus.

"Į maistą stengiuosi žvelgti sveikai. Turiu ūkininkę, kuri kepa ekologišką duoną, cukraus seniai nevartoju, druskos – labai mažai. Sviestas – kaimiškas, troškinu daržovių. Bet kiek žmogui reikia? – kalbėjo Jadvyga. – Mėsos valgau mažai, iš inercijos. Bet ateina svečių, tad mėsos turiu. Mažiau vartoju ir pieno produktų, nors vaikystėje ir grietinę gerdavau, ir kiaušinio trynį susiplakdavau su cukrumi." Dabar fermentų nesinori, organizmas pats atsisako kai kurių produktų."

Niekam nerūpi sveikata?

Garsi žolininkė geria ne tik arbatą. Pastaruoju metu retkarčiais pasimėgauja ir kava.

"Gerai, kad jūs negeriate kavos, nors ir žemas kraujospūdis. Kava negali būti priemonė gydytis. Ja galima tik pasimėgauti, – įsitikinusi J.Balvočiūtė. – Esu sirgusi gelta, kepenys greitai pasako, ko man negalima."

Žolininkė kategoriškai nenurašo ir tradicinės medicinos.

"Ir man išplovė ausis, kai pradėjau prasčiau girdėti, – kikeno Jadvyga. – Kamštis. Atrodė, tarsi ausų neplaučiau."

Ji negirdėjo sąmokslo teorijos, kad siekiama sunaikinti ar bent susilpninti žmonių imuninę sistemą, įpratinti prie skiepų ir farmacijos.

"Bet taip gali būti, – neatmetė galimybės žolininkė. – Platesne prasme niekam nerūpi žmonių sveikata. Pradėkime nuo maisto. Kur saugikliai? Kodėl niekas neperspėja dėl kenksmingų medžiagų produktuose? Kodėl farmacininkams tai nerūpi? Kodėl apleista dietologija? Reikia formuoti sveiką gyvenseną, rūpintis sveika mityba, visuma, o ne pasekmėmis. Mes atitrūkstame nuo gamtos, vertybių, mūsų vaikai neturi laimės pajusti vaikystės. Vaikas turi pajausti liūtį, prakaituoti, pargriūti, keltis. Nepajutęs vargo, jis nesusikraus kraičio. O dabar auga išlepę, serga, valgo chemijos persunktą maistą."

Galima išgydyti ir vėžį

Paprastai Jadvyga eina miegoti apie 22 val., keliasi 4.30 val. Normali para, kai gulasi apie pusiaunaktį po darbų, o iš lovos ropščiasi 6 val.

Kaip dvi dukras (viena gyvena užsienyje) ir tris anūkus (dvi mergaites ir berniuką) turinti J.Balvočiūtė reaguoja, kai ateina žmogus, sergantis vėžiu ir iš beviltiškumo pasirengęs griebtis  šiaudo?

Žolininkė liūdnai atsiduso: pasitaiko ir tokių žmonių.

"Vėžį galima išgydyti, bet aš neteigiu, kad tai sugebu, – nuoširdžiai prisipažino vaistininkė. – Kalbėjau su žmogumi, kuris išsigydė ketvirtos stadijos vėžį ir cukraligę. Vėžys dažnai maitinasi cukrumi, todėl tas vyras iš pradžių badavo, nusprendė atsisakyti vaistų, po to griežtai koregavo mitybą. Jis lankėsi pas mane ir klausė, ar žolelių mišinys, kurį jam skyriau, bus vaistas. Išgirdęs teigiamą atsakymą, kaip vėliau prisipažino, arbatžolių negėrė. Ir tik pasitelkęs savo valią išsigydė."

Kai kada nuo vėžio padeda miškinės sidabražolės, kurias vadina degiukais arba degimo šaknelėmis.

"Vaistininkas pas mus gydė šiuo augalu. Vienos moters pažįstama sirgo gimdos vėžiu, ją išleido iš ligoninės kaip beviltišką ligonę. Iš ten jau tekėjo pūliai... – vieną istoriją prisiminė J.Balvočiūtė. – Ir ji išgijo."

Kartą moteris padėkojo Jadvygai, kuri buvo davusi įvairių vaistažolių mišinį sunkia forma vėžiu sergančiam jos vyrui.

"Ačiū jums. Jis mirė... – kalbėjo moteris. – Tačiau prieš gerdamas žoles jis gulėjo lovoje kaip lavonas, o po to jo gyvenimo kokybė buvo visiškai kitokia."

Ne, Jadvyga kategoriškai nenurašo tradicinės medicinos. Tačiau pabrėžia, kad sveikas žmogus vaistažoles turėtų vartoti protingai. Kaip ir sunkių ligų atvejais, kai skiriama chemoterapija ar profilaktiškai, kad vėžys neatsinaujintų, kas neretai nutinka po kelerių metų.