Žinomi žmonės paatviravo apie mamoms iškrėstas išdaigas

Ši paaugliška istorija, pasak žinomo vyro, buvo ne vienintelė, iki šiol aptariama artimiausių žmonių rate. Tiek jis, tiek mama dar ir dabar su nerimu kalba apie tai, kai darželinio amžiaus vaikinas sumąstė manikiūro žirklutes įkišti į elektros lizdą. Laimingai pasibaigusi situacija Sauliui tapo pamoka visam gyvenimui.

„O šiaip buvau labai berniškas, tai pokštų iškrėsdavau“, – neslepia S. Skambinas.

Dvi dukras Vakarę ir Gabrielę su vyru Tomu auginanti šokėja Gintarė Slausgalvienė patikina – ir jos pačios, ir mažųjų išdaigos buvo labai vaikiškos.

Turbūt mėgstamiausia Gintarės mamos istorija yra apie tai, kai jai, kruopščiai sutvarkius darbui naudotus audinius ir tam skyrus daugybę laiko, viską teko rasti vienoje krūvoje.

„O mūsų mergaitės kol kas nieko netikėto dar nėra sumąsčiusios. Vakarei gal tik tenka jaunesniosios surengti išmėginimai – išpiešti žaislai, pagalvės, chaosas kambaryje“, – sako G. Slausgalvienė.

Nekaltų pokštų iš dabar žinomos dainininkės Romos Mačiulytės sulaukdavo ir jos šviesaus atminimo mama, poetė, ilgametė humoro grupių vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė-Mačiulienė.

„Pažymius, pastabas ištaisydavau, todėl į tėvų susirinkimus mokykloje nueidavusi mama tikrai nustebdavo, kai auklėtoja apie mane pasakodavo“, – sako pašnekovė.

Mama jos nebausdavo, todėl atlygį už nepaklusnumą sugalvodavo tėtis. Dažniausiai tai būdavo daržų laistymas ar ravėjimas.

Žinomo choreografo Kęstučio Baranausko žmona Toma iki šiol prisimena, kai iš įvairių maisto produktų ant lovos pagamino valgį.

„Mama, pamačiusi vaizdą, už galvos susiėmė, nes cukrus, miltai, kruopos tuomet buvo perkami tik turint maisto talonus, o mano vaikiški kulinariniai eksperimentai reiškė, jog šeima jų įsigyti galės tik po mėnesio“, – pasakoja T. Baranauskienė.

Mama, pamačiusi vaizdą, už galvos susiėmė, nes cukrus, miltai, kruopos tuomet buvo perkami tik turint maisto talonus.

Nemalonius mamai triukus, tik jau su šampūnais ir kosmetikos priemonėmis, iškrėtusi yra tapytoja Gintė Ramutytė. Kad dėl to kaltindama brolį ji elgiasi nesąžiningai, kūrėjos mama išsiaiškino pauosčiusi dukters rankas – jos kvepėjo taip, kaip moters mėgstama plaukų priežiūros priemonė.

„Vaikystėje buvau padykusi, bet labai paklusni. Tik baigiant mokyklą primąstydavome rimtesnių nusižengimų, apie kuriuos mama nežino iki šiol“, – kalba dainininkė Giulija.

Tam, kad mamos ne viską reikia žinoti, su šypsena sako ir jos dukra Monika.

„Aukštakulniai, suknelės, kosmetika – mamoms nuo dukrų šių dalykų paslėpti turbūt niekada nepavyks! Juk vaikystėje taip norisi būti dama, puoštis“, – sako Monika.

Ji, kaip ir Giulija, buvo gana paklusni, todėl užaugo nesukėlusi tėvams rūpesčių.

Kiek kitokias istorijas kosmetikos parduotuvės „Golden Rose“ mamos surengtoje šventėje pasakojo švenčių planuotoja Inga Budrienė ir televizijos gelbėtoja Gerda Žemaitė.

„Žaidimai statybose, žirniavimas kaimynų soduose, bomboškių gamyba – oi kiek visko buvo. Mama vis sakydavo, kad turėjau gimti berniuku“, – pasakoja G. Žemaitė.

Tačiau didžiausiu savo nusižengimu ji vadina „vizitą“ į areštinę, į kurią pateko besimokydama vyresnėse klasėse ir susiruošusi į šokius.

„Prieš vakarėlį užsukome su pilnamečiais draugais į kavinę, kurioje pareigūnai mane pamatė su stikliuku rankose. Nors alkoholio mano kraujyje nebuvo, į nuovadą vykti teko“, – prisimena G. Žemaitė.

Panaši istorija nutiko ir I. Budrienei. Dvyliktoje klasėje ji su keliais klasiokais turėjo galimybę išlaikyti C kategorijos teises. Kadangi naujai iškeptų vairuotojų kompanijoje ji buvo vienintelė mergina, tokį įvykį jaunimas nusprendė įamžinti.

„Nors alkoholio nevartojau, pasiaiškinti pareigūnams ir tėvams turėjau kartu su visais“, – sako I. Budrienė.

Didesnę išdaigą ji mamai pateikė tuomet, kai, baigusi vidurinę, pamelavo neišlaikiusi stojamųjų egzaminų į universitetą.

„Mama labai ragino mokytis, o aš norėjau pertraukos. Todėl ir pasakiau netiesą. Bet mama man gastroliuoti neleido – kadangi nestudijavau, tai surado man darbą mokykloje. O mokslus vis tiek teko baigti. Tiesa, tuomet aš to jau norėjau pati“, – prisimena I. Budrienė.