Belskis – ir bus atidaryta. Šiuo patarimu pasinaudojusi muzikantė Giedrė Mundinaitė nenusivylė. Nyderlanduose gyvenanti 28-erių lietuvė griežia pirmuoju smuiku visame pasaulyje žinomame André Rieu Johanno Strausso orkestre.

Svečioje šalyje ji surado ir savo meilę – praėjusią vasarą sumainė aukso žiedus su operatoriumi Jozefu Leenhouwersu.

Apie karjerą svečioje šalyje ir muzikanto kelią, užsienio kalbų mokymąsi ir tarnybinį romaną – "Vilniaus dienos" interviu su iš Kauno kilusia smuikininke G.Mundinaite.

– Giedre, nuo 2010 m. rugpjūčio griežiate pirmuoju smuiku Nyderlandų A.Rieu J.Strausso orkestre. Ar tai – labai atsakingas darbas?

– Be abejo, tai labai atsakingas darbas. André ir orkestras yra žinomi visame pasaulyje, parduodama gausybė CD ir DVD įrašų, todėl privalome pasistengti, kad išlaikytume grojimo kokybę. Be to, labai dažnai dalyvaujame įvairiose televizijos programose, tad privalome ne tik visada puikiai atlikti muzikos kūrinius, bet ir būti žvalūs, pasitempę, su gražiu makiažu ir šukuosenomis.

– Jei suklystate, ar maestro bara po koncerto?

– André yra labai reiklus, kai repetuojame. Jam pro ausis nepraslysta nė menkiausia smulkmena. Tad kiekvieną kartą sėdime scenoje gerai pasiruošę. O koncertas – tai jau praėjęs momentas, kurio nesugrąžinsi ir nepataisysi, jei kas ir buvo ne taip. Visi kartais klysta, tai žmogiška. André mūsų niekada nebara, nes žino, kad kiekvienas atiduodame visas jėgas ir širdį tam, ką darome. Jis tai jaučia ir vertina. Kiekvienas žinome savo klaidas ir stengiamės iš jų pasimokyti, jų nebekartoti. O iš kvailų klaidų skaniai pasijuokiame visi kartu.

– Ar didelį ir sunkų konkursą teko pereiti, kad patektumėte į tą orkestrą? Ar maestro jus pastebėjo ir pakvietė, ar jūs pastebėjote maestro ir tarėte: "Labas, tai aš, noriu būti pirmasis smuikas"?

– Apie A.Rieu ir jo orkestrą pirmą kartą sužinojau būdama gal aštuonerių, kai mano tetai draugė iš Vokietijos atsiuntė vaizdajuostę su vienu iš jo koncertų įrašų. Per kiekvienas Kalėdas ir Velykas žiūrėdavome tą įrašą, ir aš slapta svajojau, kad užaugusi mokėsiu taip gražiai groti smuiku, kaip ir jis. Vėliau įrašas pasimiršo ir tik po 15 metų, studijuodama Mastrichte, gatvėje pamačiau afišą su A.Rieu nuotrauka ir negalėjau patikėti, kad gyvenimas mane atsitiktinai (arba ne?) nuvedė į jo gimtąjį miestą.

Baigusi studijas, nutariau nusiųsti jam laišką: įdėjau savo nuotrauką, neseniai vykusio solinio koncerto įrašą, parašiau, kad labai norėčiau tapti jo orkestro muzikante. Nesulaukusi atsakymo, nutariau važiuoti į Kauną vasaros atostogų. Net pamiršau apie siųstą laišką, jau buvau palaidojusi viltis, maniau, kad tokių kaip aš – šimtai, ir mano laiškas tikriausiai tik dulka kieno nors stalčiuje. Taip atostogaudama vieną ketvirtadienio popietę gavau elektroninį laišką. Jame buvo rašoma: "Gerbiamoji, ponas Rieu jus mielai sutiks ir išklausys pirmadienį 3 val. savo studijoje."

Staiga pajutau, kaip viskas apsivertė: turėjau ne tik šokti į pirmą lėktuvą Olandijos link, bet ir per tris dienas atgauti formą, kad neapsijuokčiau prieš pasaulinio lygio menininką.

Į perklausą André atėjo su žmona. Viskas vyko labai draugiškai ir laisva forma, tiesiog ekspromtu. Pagrojau, pasikalbėjome. Paskui André su žmona nusivežė mane į pilį (taip vadiname biurą, nes jis tikrai yra pilyje) ir pristatė personalui, liepė sutvarkyti formalumus. Aš dar negalėjau patikėti tuo, kad gavau šį darbą, o man jau pildė pareiškimus gauti vizas į Australiją, Naująją Zelandiją, Meksiką.

– Mums, gyvenantiems Lietuvoje, neįprastas orkestro pavadinimas – A.Rieu J.Strausso orkestras. Ar jūs grojate tik J.Strausso valsus?

– Orkestro pavadinimą iš tiesų įkvėpė J.Strausso valsai. Tačiau groti vien juos būtų nuobodu. Jie, žinoma, turi savo vietą kiekvienoje programoje, tačiau mūsų koncertų programos labai įvairios: nuo rimtosios operos iki operetės, nuo valsų iki tango, nuo džiazo iki popso.
– Nyderlanduose gavote ne tik svajonių darbą. Ten sutikote ir savo meilę – praėjusią vasarą ištekėjote už operatoriaus J.Leenhouwerso.

– Kaip su juo susipažinote?

– Jozefas yra André mylimiausias operatorius, kuris jau aštuonerius metus seka kiekvieną jo žingsnį. Su Jozefu susipažinome pačią pirmą mano darbo dieną – pakliuvau į DVD filmavimą Mainau (arba Gėlių) saloje. Tuomet jis filmavo olandų televizijos laidai "André Rieu pasaulis". Abipusė simpatija įsižiebė iškart, nors ir buvau sau prisakiusi: "Naujas darbas – jokiu romanų, jokių meilių." Bet kai jausmai tikri, jų neužgniauši.

– Ar dažnai pabėgate nuo klasikinės muzikos – lankotės su vyru ir draugais diskotekose, naktiniuose klubuose?

– Su vyru esame labiau klasikinio auklėjimo – jis vaikystėje mokėsi groti fortepijonu, iki šiol puikiai valdo šį instrumentą. Jei ir bėgame nuo klasikinės muzikos, greičiau atbėgame prie džiazo nei prie disko muzikos. Labiau vertiname tingų svingą prie vyno taurės nei sausakimšą dunksinčią salę alumi nulaistytomis grindimis.

– Kuriuose Nyderlandų miestuose gyvenote?

– Studijuodama šešerius metus gyvenau Mastrichte. Tai – André gimtasis miestas, ten renkasi ir orkestras. Tačiau dabar esame įsikūrę už 200 km nuo Mastrichto – Hilversiume. Tai "media city", dar juokais vadinamas Holivudu, – miestas, kuriame įsikūrusios visos televizijos ir radijo stotys, filmavimo studijos ir viskas, kas susiję su radiju bei televizija. Tai – Jozefo miestas, nes, neskaitant orkestro, jis filmuoja ir kitas televizijos laidas.

Teko priimti kompromisą ir susitaikyti su tuo, kad kartais teks keltis 5 val. ryto ir 2 valandas važiuoti į repeticiją. Bet tai – tik tada, kai nebūnu išvažiavusi į turnė. O mes – dažniausiai kelyje. Šiuo metu gastroliuojame Prancūzijoje. Po poros savaičių – Kinijoje, Taivane ir Singapūre.

– Gastrolės užsienyje jums nesukelia rūpesčių, nes mokate daug kalbų: anglų, rusų, lenkų, vokiečių, italų, ispanų, olandų, mokate net dialektų. Gal turite susikūrusi kalbų mokymosi metodiką? Kurią kalbą buvo sunkiausia išmokti?

– Mokykloje mokiausi anglų, vokiečių ir rusų kalbų. Bet iš tikrųjų jas išmokau baigusi mokyklą – bendraudama. Užsienio kalbos mane visada labai žavėjo. Nenusakomas jausmas, kai gali bendrauti su žmogumi jo kalba, jį suprasti, atsakyti. Man patinka žmonių reakcija, kai jie išgirsta užsienietį, bandantį bendrauti jų kalba. Kuo daugiau kalbų moki, tuo lengviau išmokti naują, nes jos visos vienaip ar kitaip susijusios. Aš mėgstu analizuoti žodžius, jų kilmę. O kai į žodį įsigilini, išgrynini jį, nulupi kaip svogūną, pamatai, kad jis labai panašus į kitos kalbos žodį, kuris reiškia ką nors panašaus.

Kiekviena mano išmokta (ar pramokta) kalba turi savo istoriją. Be anksčiau minėtų trijų, lenkų kalbą pramokau studijuodama, nes mano profesorius buvo lenkas, tad ir pusė jo studentų – lenkai. Dažnai važiuodavom į meistriškumo kursus Zakopanėje. Taip nori nenori kalba pati įlenda į galvą. Italų kalbos mokiausi dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visada žavėjausi šia kalba. Be to, kiekvienas muzikantas privalo turėti šios kalbos pagrindus, nes visi muzikos terminai yra itališki.

– Kuria kalba kalbatės su vyru? Kuria kalba bendrauja orkestro muzikantai?

– Namie su vyru ir orkestre bendraujame olandų kalba. Šią kalbą turbūt ir buvo sunkiausia išmokti. Gal dėl to, kad ją dabar moku nepalyginti geriau nei kitas. Kartais net kalbant angliškai ant liežuvio pinasi olandiški žodžiai. O gal dėl to, kad niekad jos išties nesimokiau (taisyklių, gramatikos), tiesiog stengiausi klausytis ir bandyti kalbėti. Bet kuo geriau moki kalbą, tuo didesnis nusivylimas apima, kai padarai klaidą ar nesugebi tinkamai išreikšti minčių.

– O kuri kalba jums panaši į smuiko muziką?

– Mano svajonė – išmokti prancūzų kalbą. Ji tokia subtili ir tokia sunki, o koks tarimas! Prancūziškos dainos jau savaime yra melodingos. Man ji kaip smuiko muzika – subtili, bet nesuvaldoma, melodinga, bet gundanti ir gili.

– Grįžkim į pradžią. Kodėl į rankas paėmėte smuiką?

– Atsitiktinumas. Buvau penkerių, kai mama su drauge pasiėmė mane į tautinės muzikos koncertą. Per pertrauką vienas kapelos muzikantų su smuiku rankose priėjo prie savo draugų, kurie sėdėjo netoli mūsų. Pirmą kartą išvydau smuiką iš taip arti ir iškart pareikalavau mamos, kad paprašytų dėdės parodyti jį iš dar arčiau. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Po pusės metų jau nešiojausi savo miniatiūrinę šio instrumento kopiją – mane priėmė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.

– O kaip nutiko, kad išvykote iš Lietuvos, gimtojo Kauno, į užsienį? Ar ten nuviliojo noras padaryti karjerą, susikurti gerą gyvenimą?

– Niekad nemaniau, kad gyvensiu užsienyje. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Trečiame kurse išvažiavau į Nyderlandus trims mėnesiams pagal studentų mainų programą. Puikiai sekėsi, radau nuostabų profesorių. Jis pasiūlė pabaigti mokslo metus, nes būtų buvę gaila nutraukti tik pradėtą pažangą.

Užbaigus metus, pasiūlė paraleliai su studijomis Lietuvoje pabaigti ir ketvirtus bakalauro metus Mastrichto konservatorijoje, kad gaučiau ir jos diplomą. Taip ir padariau. Taip lipdėsi mėnesiai prie mėnesių, metai prie metų, įgijau magistro laipsnį, o svajonių darbas pasirodė ranka pasiekiamas. Gavau darbą ir iš pirmos dienos sutikau mylimą žmogų. Jau devyneri metai, kai esu ten, o tėvams vis dar sakau: "Grįšiu Velykoms."

– Birželį A.Rieu J.Strausso orkestras koncertuos Vilniuje, "Siemens" arenoje. Ar apie tą koncertą jau galvojate, ar dar anksti?

– Apie tą koncertą galvoju jau nuo idėjos užuomazgos. Ir negaliu jo sulaukti. Mano tėvai dar nėra buvę mūsų koncerte – tai bus puiki proga. Labai nekantrauju supažindinti Lietuvos klausytojus su mūsų muzika ir tikiuosi, kad būsime šiltai priimti. Be to, manęs laukia ir neįprasta užduotis: Vilniuje per koncertą turėsiu ne tik groti smuiku, bet ir vertėjauti.