Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė nemėgsta dalyti interviu. Nemėgsta ir fotografuotis. "Man tai labai sunku", – prisipažįsta. Tačiau atsakyti negali. Ir ne tik žurnalistams, bet ir kitiems dėmesio prašantiems žmonėms.

O rūpesčių šiomis dienomis – milijonai. Jau po pusvalandžio reikia būti Lietuvos televizijoje, kur interviu iš Veronikos ims šešiametis laidos "Tele bim-bam" žurnalistas, rytojui numatyta kelionė į Kauną – su gimtadieniu reikia pasveikinti sūnų, poryt – koncertas Vilniaus rotušėje... Galima vardyti ir vardyti, o galo vis nėra.

Atgaiva – anūkėlės vizitai

Žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja prisipažįsta pavargusi suktis lyg voverė rate. "Taip norėtųsi ištiesti kojas namie ant sofutės ir gulėti, gulėti, gulėti", – atsiduso.

Ir nors aktorius Saulius Balandis kadaise ją yra pavadinęs moterimi uola, V.Povilionienė į tokį komplimentą atsako tik šypsniu: "Taip jau su tomis uolomis būna – jos dažnai suskeldėja. Visko būna, juk esu normalus žmogus."

Didžiausia atgaiva moters širdžiai – kai svečiuojasi pustrečių metukų anūkė Liepa. Tokiomis dienomis trukdyti nevalia – Veronika ir Liepa nori būti tik dviese ir jokių kitų žmonių! Ką juodvi veikia? "Oi, Dievuli, valome šaldytuvą, kepame pyragus, plauname šaukštus. Liepa juos labai gražiai šluosto. Didelė mano anūkė, guvi, gera. Auksinis vaikas", – pagalvojus apie anūkėlę nušvito Veronikos akys.

Tris vaikus – Tautvilą, Skomantą ir Rimą – užauginusi moteris nelinkusi pernelyg daug kalbėti apie savo šeimą. Tvirtai laikosi principo neskalbti baltinių viešai. "Žmogus neturėtų įsileisti į savo gyvenimą kito. Tai nieko gero neduoda, – tvirtai nukirto. – Esame puiki šeima, labai myliu vaikus ir mano vaikai labai geri. Tiek tegaliu pasakyti."

Premija – liaudies menui

Žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja – kuklus žmogus. Reikia įrodymų? Po žinios apie gautą Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premiją dainininkė jokių nuopelnų sau neprisėmė. "Premiją gavo tas, kas ir turėjo gauti, – senoji lietuvių kultūra ir daina", – tepasakė.

– Ar tikrai yra ko kuklintis?

– Kažkas yra pasakęs, kad liaudies menas nėra kultūra, tai kai gavau tą premiją, pasijaučiau lyg ne aš ją gavusi, o liaudies menas. Juk tai yra pati didžiausia kultūra. Aišku, malonu, kad tave pastebėjo, įvertino. Bet esu tik mažas sraigtelis, o senoji kultūra ir viskas, kas su ja susiję, yra tikrasis mūsų gyvenimas, mūsų žemė, mūsų tėvynė. Ir aš labai patenkinta, kad artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečiui buvo prisiminta, kaip mes iki to atėjome.

Manęs vis paklausia: "Ar turi sau pamainą?" Apie kokią pamainą gali kalbėti? Juk gyvenimas eina į priekį. Tautosaka liko tokia, kokia buvo, bet visos technologijos taip pažengė į priekį, kad nei aš, nei visi kiti paskui jas nebesuspėja. Daug kas pasikeitė, bet vertybės liko tos pačios.

– Bet jūs mokate senąją tautosaką paversti modernia kalba.

– Na taip, yra tokia nišelė. Tikra tiesa – viskas, kas sukasi aplink mane, modernizuojama. Bet aš nieko specialiai nedarau. Dainuoju paprastai.

– Kur išleisite premiją?

– Dar reikia tos premijos sulaukti (juokiasi). Juk ji bus įteikta tik vasarį. Bet aš manau, kad ji jau išleista. Išleisti visada yra kur. Aišku, tie pinigėliai – labai laiku, labai vietoje. Nebūčiau gavusi, nebūčiau verkusi, bet kai gavau, labai džiaugiausi.

Atgal prie senelių išminties

Praeinančius metus dainininkė į savo biografiją įrašytų aukso raidėmis. Ir ne tik dėl garbingos premijos. "Oi, Dievuli, – atsiduso V.Povilionienė. – Dabar, kai eini ne jaunyn, o truputėlį senyn, kiekvieni metai tampa aukso vertės. Juk sako, kad senas ir mažas – tai tas pats."

– Nemažai žmonių metus baigia lydimi prastos nuotaikos. Kankina nerimas dėl rytojaus...

– Kadangi esu labai didelė optimistė, galvoju taip: žmonėms niekada nebuvo gerai. Vis ko nors trūksta – tai to neturiu, tai ano. Bet, ačiū Dievui, pas mus nei žemė dreba, nei kitos stichinės nelaimės nutinka.

Na, nepirksime bananų, apelsinų, bet mūsų protėviai jų taip pat nevalgė. Krimto morkas, burokus, ir užaugo. O morkų ir burokų Lietuvoje, manau, nepristigs. Pagalvoju, kad gal bus į gera prisiminti adventą ir gavėnią, kai žmonės pasninkaudavo. Pyrago juk irgi nebūtina kiekvieną dieną valgyti – paskui žmogus labai "išvirsta".

Viskas priklauso nuo to, kaip į tą krizę pažiūrėsi. Bet Lietuvoje dar niekas iš bado nemirė, bent to negirdėjau.

Galbūt mes vėl grįšime ten pat, nuo ko pradėjome. Prisiminkime, kai mūsų tėvelius ir senelius vežė į Sibirą, jie ėmė ne tik lašinius, bet ir tautines vėliavas, armonikas. O čia dar ne Sibiras, ačiū Dievui. Bet mes pripratome prie daiktų, daug daiktų. Ar tikrai tiek reikia? Va, grįšime prie senelių išminties, sau prisitaikysime ir toliau gyvensime.

Ir gal išmoksime džiaugtis mažais dalykais... Beveik kasdien einu pro Aušros vartus ir matau, kaip italai, užlaužę galvas, į juos žiūri. Žmonės už ekskursijas tokius pinigus moka, o aš už dyką vaikštau. Galiu grožėtis jais kasdien ir labai tuo džiaugiuosi.

V.Povilionienės palinkėjimai Naujiesiems metams

Sau. Palinkėčiau niekur neiti. Sėdėti namie, gulėti, ilsėtis, nes tikrai nusipelniau gyventi geriau (kvatojasi). Viskas, duodu sau žodį – grįšiu šiandien namo ir atsigulsiu.

Visiems. Linkiu, kad ateinantys metai būtų sveikesni, išmintingesni, geresni ir, ko gero, meilingesni. Kad kitais metais, nors ir per nepriteklių, vis vien pasakytume vienas kitam gražių žodžių, kurių savo širdyje ir sieloje turime labai daug.