Vaikštinėjant Laisvės alėja yra galimybė panerti į kitą tikrovę, sukurtą skaitmeninės grafikos meistro Vlado Oržekausko. Jo paroda „Naras“ eksponuojama galerijoje 101.

Nerti ne į vandenį

Skaitmeninės grafikos parodos pavadinimas „Naras“ sufleruoja apie nėrimo galimybę, tačiau toli gražu ne į vandenį arba ne į tą vandenį, kuris stereotipiškai iškyla mintyse, ypač su pirkinių maišeliu žingsniuojančio žmogaus galvoje.

Galerijos erdvėje skambanti italų baroko kompozitoriaus Antonio Caldaros muzika ir efemeriški, mistifikuoti, tarsi belyčiai neriančiojo kūnai sukuria sapno, kitos realybės nuotaiką. Atsiveria galimybė panardyti tarp kitų tikrovių, pasaulio, tarp savęs ir pasaulio, tarp savyje susikurtų, pažintų arba čia pat, parodoje, pasiūlytų pasaulių.

„Taip, tai nardymas tarp skirtingų tikrovių. Jos mane domina labiau nei ši realybė“, – patikina V.Oržekauskas, įtaigiai sukūręs pasąmonės vaizdinių ir meno istorijos nuotrupų koliažų parodą.

Kelios realybės

Pasak menotyrininkės Virginijos Vitkienės, grafiniuose vaizdiniuose derinamos kelios realybės. Viena jų – nuo Leonardo da Vinci eskizinių piešinių atsivejanti piešinio sandara, kurioje kūno plastiką paįvairina šiurkščios anatomijos (atskirų kūno organų) skeveldros. Kita realybė – povandeninė (tą diktuoja pavadinimu nusakytas naratyvas). Nėrimas gelmėn yra nuolatinė žmogaus būties ir savipažinimo metafora. Filosofijoje tai mąstymas apie save, mat norėdamas pažinti kitus (aplinkinius), greičiau kyli aukštyn ir dairaisi (tai autorius itin jautriai darė ligšioliniuose skaitmeninės grafikos cikluose – „Profilių“ ir „Dialogų“ serijose).

Parodoje „Naras“, operuodamas savityros metafora, V.Oržekauskas nuojautų lygmenyje ieško (ir atranda) savąją vietą meno istorijoje, meno medijoje ir meno lauke. Derindamas keletą realybės vaidmenų, cikle menininkas sūkuriu išsuka simuliakrines perspektyvas, išslystančias tolyn pro skaitmeninių drobių ribas. Alternatyvių erdvių, hiperrealybės link.

Tobulindamas nesustotų

Kurdamas V.Oržekauskas mėgaujasi pačiu procesu, net ne mėgaujasi – tiesiog negali juos tobulindamas sustoti. „Sustabdo kokia nors paprasta aplinkybė, – šypsosi menininkas, – kitaip aš nesustočiau niekada. Šiuos darbus, kurie kabo parodoje, galėčiau tučtuojau pakeisti kitais, nes jų variantų turiu ne vieną ir ne du, o kaip gali sustoti, kai kiekviename atsiveria vis kitos prasmės.“ Betgi taip, be stabdžių, kuriant galima ne vieną ir sugadinti? „Žinoma, – atsako santūriai šypsodamasis. – Taip dažniausiai ir atsitinka.“

Kita vertus, gal taip atsiveria kitos realybės? Juk ten patekti nėra paprasta, meninis procesas sukeliantis tobulumo ilgesį, net skausmą – savotiškas raktas, plonyčio audinio kvadratėlis sunkioje draperijoje, kurį aiškiai galima užčiuopti V.Oržekausko darbų cikle „Suvokimo durys“.

Nupiešęs už L. da Vinci

Stabtelėjus prie kūrinio „Balsas“, mažakalbis, linkęs daugiau nutylėti menininkas vis dėlto prabyla: „Šį piešinį būtų galėjęs nupiešti Leonardas da Vinci.“ Kiek patylėjęs priduria: „Aš nupiešiau už jį. Turėjau įžūlumo.“ O gal drąsos? Tačiau į klausimą V.Oržekauskas neatsako.

Žvilgtelėjus į „Trise“ iškart į galvą ateina palyginimas su garsiąja Mona Liza, tačiau V.Oržekausko kūrinys aiškiai kitoks. „Tai Rene Magrito, Rafaelio ir L. da Vinci pokalbis – regis, skirtingų, bet iš esmės susisiejančių menininkų, jų darbų komunikacija, savotiškas ryšių atskleidimas“, – į nebylų klausimą atsako grafikas.

Daugelyje menininko darbų dominuoja žmogus – be lyties, efemeriškas, dvasiniuose ieškojimuose nardantis, o gal net paskendęs (galbūt tik paskendęs ir gali nardyti?). Jaunas jo kūnas, veidas dvelkia renesansišku tobulumo ilgesiu, sąmoningu realios tikrovės išsižadėjimu. Akivaizdu, kad „Naras“ ne sminga į juodą gelmės bedugnę, bet jau yra atradęs savotišką nardymo techniką, pažinimą grakščiai nardyti tarp pasaulių, ir išnyrantis tai vienoje, tai kitoje grafikos atspaudo drobėje.