V. Urmana – apie sėkmę scenoje, naująją kartą ir karantiną

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – pirmoji iš lietuvių operos atlikėjų, kuriai prieš kelis dešimtmečius atsivėrė svarbiausios pasaulio scenos. Šiandien, atsigręždama į prabėgusius metus, solistė netikėtai pripažįsta, kad Lietuvoje buvo nemažai geresniais balsais gamtos apdovanotų dainininkų negu ji. Tačiau jai pavyko susiformuoti savo idealą ir pakako atkaklumo jo siekti.

Pokalbis su soliste – didžiųjų metų švenčių išvakarėse, jai būnant Valensijoje, Ispanijoje, kur ruošėsi naujam vaidmeniui.

– Esate pirmoji lietuvė, pasiekusi megažvaigždės statusą operos pasaulyje. O koks jūsų santykis su Lietuvos opera? Ar jaučiatės jos dalimi?

– Kai dar studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiausia svajonė buvo sugebėti dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai tik galėdavome, bėgdavome ten žiūrėti spektaklių: tuo metu dainavo Gehamas Grigorianas, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė ir daug kitų puikių dainininkų, kurie tapo mums pavyzdžiu.

Po to taip susiklostė gyvenimas, kad atsivėrė sienos ir išvykau į užsienį: tai leido pasiekti didesnę karjerą. Aišku, visuomet smagu sugrįžti ir čia išeiti į sceną. Prieš išėjimą labai jaudinuosi, nes gimtinėje norisi pasirodyti kuo geriau. Paskutinis mano pasirodymas Lietuvoje – rečitalis 2018 m. Vilniaus festivalio programoje.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą.

– Ko dainininkui labiausiai reikia, kad pasiektų vokalinių aukštumų?

– Tai ištisas savybių kompleksas, nes vien tik gerai dainuoti neužtenka. Mano, pradedančios dainininkės, balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas. Bet, klausydama geriausių pasaulio solistų įrašų, susiformavau savo idealą ir stengiausi iki jo prisikrapštyti. Turėdama visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį suteikė fortepijono studijos, siekiau ir savo balsu išmokti groti taip, kaip man norėjosi, – su visomis spalvomis ir niuansais. Balsas – tik viena dalis to, ko reikia operos dainininkui. Reikia būti kiek įmanoma geresniu muzikantu. Yra sąvoka "dainininkas" ir "artistas", kuris apima visus šiuos komponentus.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą. Žinoma, šiais laikais nemažai galima pasiekti ir save reklamuojant, bet aš pati niekad neturėjau šitos gyslos.

– Ar reklamos srityje dainininkams nepadeda jų agentūros?

– Agentūros nepadeda, jos dirba savo darbą – savo kontaktais randa tau kanalus. Man pasisekė, nes jau po pirmųjų tarptautinių konkursų buvo dvylika agentūrų, kurios su manimi norėjo dirbti. Agentūros siunčia tave į perklausas, bet atsimenu ir tokių perklausų, kuriose puikiai pasirodžiusi sulaukdavau klausimų: "O jūs Eboli partiją jau kur nors dainavote?.. Ne?.. Tai kai padainuosite, tada ir pas mus atvažiuokite..." Ir tai provincijos teatre, o ne kokiame nors megapolyje! Tada pagalvojau: jūs daugiau manęs čia nepamatysite. Taip ir buvo.

– Kai kurie dainininkai dar moka ir viešųjų ryšių agentams.

Mano agentas, su kuriuo paskui atsisveikinau, man atrodo, buvo laimingas, nes darbas ateidavo pats. Ačiū Dievui, kai keičiau repetuarą, tai išliko. Aišku, paskui ateina nauja karta dainininkų, įdomių dainininkų, tad gali jau ir į šešėlį pasitraukti. Aš dainuoju praktiškai nuo 1993 m. Aišku, mane gerbia, manęs nori, tačiau, ypač vėl atgal pakeitus repertuarą iš soprano į mecosopraną, galvojo, kad aš jau nusidainavau kaip sopranas. Galbūt netikėjo, kad galiu dar dainuoti ir dar sykį repertuarą visiškai keisti. Žodžiu, reikia, kad agentas būtų rimtas, duotų impulsą.

 

– 2020-ieji Lietuvos operai tapo ne tik šimtmečio, bet ir ištuštėjusių salių metais: žadėtos "Traviatos" premjeros (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red.past.) gruodį nebepamatėme. Tylūs ir tušti dabar daugelis Europos operos teatrų. Kaip jūs išgyvenote visą šį laiką?

– Vasarį, kai visa tai prasidėjo, kaip tik buvome Milane. "La Scala" teatre spėjau padainuoti Azučeną septyniuose Giuseppe's Verdi "Trubadūro" spektakliuose, o dar trijuose – nebespėjau... Uždarius teatrą, skubiai palikome Milaną. Netrukus vienas po kito pasipylė pranešimai apie atšauktus pastatymus, spektaklius ir koncertus. Praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos laiką leidau savo namuose Miunchene visiškai nieko nedainuodama. Turiu prisipažinti, kad ne taip labai man ir trūko to dainavimo, to streso. Pirmuosius tris mėnesius, kai dar tikėjomės, kad tuoj sugrįšime į įprastas vėžes, mokiausi naujus kūrinius, nes buvo numatyti keli debiutai. Bet išėjo taip, kad spalio pradžioje Berlyne pasirodžiau trijuose G.Verdi muzikos gala koncertuose, ir viskas vėl sustojo.

Po to nelabai ir norėjau iš namų kur nors važiuoti. Vis dėlto susiėmiau ir išvykau repetuoti į Valensiją Ispanijoje, kur dalis teatrų iki šiol tebeveikia. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes čia geras oras, jūra, draugai ir puikus maistas.

– Valensijoje, šviečiant saulei, repetuojate Misis Kvikli partiją G.Verdi operoje "Falstafas". Tai naujas jums vaidmuo. Kaip sekasi jį kurti?

– Tai bus antrasis mano parengtas komiškas vaidmuo. Pirmąjį 2019-aisiais pristačiau Berlyne, kur dainavau Duenją Sergejaus Prokofjevo operoje "Sužadėtuvės vienuolyne". Buvo linksma... Misis Kvikli vaidmuo irgi įdomus, tik jame mažoka melodingo dainavimo. Tačiau vaidmuo įdomus, svarbus. Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.

– Ar yra vaidmuo, kurį prisiminate su ypatinga meile, kuris išsiskiria vokalo ar charakterio prasme?

– Gaila, bet daugelis tų vaidmenų jau praeityje: metai eina, nebegaliu jų dainuoti. Štai gruodžio pradžioje per vieną italų televizijos kanalą rodė Christopho Willibaldo von Glucko operos "Ifigenija Aulidėje" įrašą – maestro Ricardo Mutti diriguojamą spektaklį, kuriuo 2002 m. buvo atidarytas "La Scala" teatro sezonas. Būtent šiame pastatyme susipažinau su savo vyru – italų tenoru Alfredo Nigro, todėl dar kartą prisiminti tai buvo nuostabus išgyvenimas. Manau, šis pastatymas yra viena iš mano karjeros viršūnių. Žinoma, prieš tai buvo Eboli G.Verdi "Don Karle", Kundri Richardo Wagnerio "Parsifalyje" ir Izolda to paties kompozitoriaus operoje "Tristanas ir Izolda". Izoldos mirties scenoje, diriguojant maestro Esa-Pekkai Salonenui, tikrai pasijusdavau nebe šitoje dimensijoje... Tokios akimirkos dainininkams yra pačios brangiausios. O vėliau dar buvo ir Aida, ir Toska... Be to, aišku, yra ir šiaip muzika – Gustavas Mahleris, Johannas Sebastianas Bachas... Muzikinės meilės daug yra.

Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.

– Jūsų partneriai scenoje – visas pasaulio operos žvaigždynas. O ar yra partnerių, su kuriais labiausiai norisi dirbti?

– Yra daug puikių kolegų, su kuriais gera dirbti. Kalbant apie muzikinį ryšį greičiau svarbus yra dirigentas. R.Muti, Zubinas Mehta, Claudio Abbado, Giuseppe Sinopoli, E.-P.Salonenas, Jamesas Levine'as. Buvo ir daugiau tokių, su kuriais jauti ryšį –  tarsi stygą – ir net nereikia kalbėtis. Pavyzdžiui, su Pierre'u Bouleze įrašinėjome G.Mahlerio "Dainą apie žemę". Susitikome ir ėjome daryti įrašo. Be repeticijų, be aptarimo. Aišku, grojo Vienos filharmonijos orkestras, kuris savaime viską puikiai daro. Tokiais atvejais tiesiog muzikuoji ir nėra jokių diskusijų. Žinoma, reikia atvažiuoti pasiruošus ir turėti ką pasiūlyti dirigentui. Kaip ir režisieriams: reikia patiems siūlyti savo idėjas.

Yra buvę išskirtinių akimirkų. Pvz., J.S.Bacho Mišios h-moll Milano katedroje. Su dirigentu stovėjome per atstumą. Tačiau atrodo, kad pakyli nuo žemės. Arba Izoldos mirtis su E-P.Salonenu... Tokiomis akimirkomis atrodo, kad esi kitoje dimensijoje. Tai patys gražiausi momentai dainininko gyvenime.

– Ko jūs pati mėgstate klausytis?

– Kai ruošiuosi vaidmeniui, išnaršau "YouTube", savo turimus įrašus – taip pasisemiu idėjų. Aišku, pirmiausia reikia išmokti partiją, išvalyti muzikinį tekstą, nes būna ir klausomuose dainininkų įrašuose klaidų. O šiaip operą žiūriu nebent netyčia, per televiziją.

– Ar yra teatras, į kurį sugrįžtate mieliausiai? Kur publika pati geranoriškiausia?

– Ne kartą esu dainavusi ir kaip namuose jaučiuosi Madrido "Teatro Real", Milano "La Scala", Niujorko "Metropolitan Opera". Šiaurėje, Vokietijoje, – santūresni žmonės. Amerikiečių publika betarpiška, spontaniška, jei spektaklio režisūra arba libreto vertimas jiems pasirodo keisti, jie ir juokiasi. Ir nesvarbu, kad scenoje vaidinama tragedija... Bet jei atiduodi vaidmeniui visą širdį – visur sulauksi geidžiamo publikos atsako.

– Jūsų pramintu keliu sėkmingai eina jaunoji lietuvių operos solistų karta. Ar spėjate ją išgirsti?

– Visada sakiau, kad aš galbūt esu pirma, bet ne paskutinė. Ir tai dabar matyti. Ir Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė – šias solistes aš kažkiek pažįstu, tačiau yra ir daugiau dainuojančių Europoje. Jos įdomios ir svarbios ne tik dėl vokalo, bet ir dėl aktorinių gebėjimų. Edgaras Montvidas ir kiti lietuviai jau užėmė svarbias pozicijas operos pasaulyje. Ir tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos operai jos šimtmečio proga?

– Linkėčiau ir toliau žengti taip, kaip pirmuosius 100 metų: jei ne pačiais didžiausiais, tai tvirtais, užtikrintais žingsniais. Ir, žinoma, linkiu sveikatos, įdomių pastatymų ir ištikimos publikos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių