A. Užkalnis: intravertų pasaulyje save laikyčiau vienu iš prezidentų (interviu)

Andriaus Užkalnio pristatinėti nereikia. Daugelis apie jį turi tvirtą nuomonę – vieni jo nekenčia, kiti gi besąlygiškai žavisi. Tačiau ar visuomenė pažįsta tikrąjį A. Užkalnį?

– Šiandien „Kauno dienos“ studijoje aiškiai jaučiamas sieros kvapas, kadangi pas mus svečiuojasi artimas šėtono giminaitis – tikiuosi neįsižeisite – A. Užkalnis.

– Man labai patiko jūsų pristatymas, nes paprastai žmonės klausia, kaip mane pristatyti, ir pradeda vardinti visokius arba titulus, arba visas profesijas, visus užsiėmimus, kurie yra mano, ir tada man reikia rinktis. Kas aš esu iš tikrųjų? Aš esu visi tie dalykai, kuriais mane vadina: ir kotletų rašytojas, ir žurnalo leidėjas, ir koldūnų pardavinėtojas. Manęs neužgauna, kai pavadina bet kuo iš tų dalykų. Man žymiai labiau norisi, kad mane kas nors kada nors originaliai pavadintų. Dabar mano svajonė išsipildė.

– Aš net galvojau, nuo ko čia pradėti: ar nuo jūsų darbų, ar nuo jūsų asmenybės. Jei nieko prieš, gal nuo jūsų, nes atrodo, kad daug kur esate kalbėjęs, bet man vis kirba toks dalykas, kaip mano mama sako, kad žmogui ant veido yra parašyta, kas jis toks: jūs gi geras žmogus iš tikrųjų.

– Man taip yra sakę. Ir galvoju, kad iš esmės tikriausiai esu geras, nes man atrodo, kad darau ir gerų darbų ir šiaip blogo tai nelabai linkiu žmonėms.

– Suprantu, kad darote gerus darbus, tačiau priemonės, kuriomis jūs tuos gerus darbus pasirenkate, ko gero, jums tą šėtoniškumo atspalvį ir prideda, ar ne?

– Tikriausiai, kad taip. Žmonės man dažnai sako tą dalyką, kad galėtumėte ir kitaip reikšti mintis arba galėtumėte kitaip tą patį dalyką išdėstyti. Ironija yra tame, kad jeigu aš dėstyčiau dalykus taip, kaip tie žmonės man siūlo, arba kaip jiems atrodo, kad būtų geriau, tada aš tiems patiems žmonėms būčiau visiškai neįdomus. Aš esu kalbėjęs apie save, kaip apie tą tortuką, kuris yra šaldytuve, prieš kurį neatsilaiko mergina turinti viršsvorio, ji suvalgo tą tortuką vakare ir nekenčia to tortuko, ir nekenčia savęs, bet tą projekciją į tortuką lengviau traktuoti. Yra toks mechanizmas, kad mes dažnai nemėgstame žmonių, kurie pakankamai tiksliai pasako tuos dalykus, kurie mums patiems kelia nerimą. Ir kai žmonės tuose piešiniuose aiškiai atpažįsta save, tai atsiranda tokia nusipurtymo reakcija.

– Jūsų straipsniai dažnai kupini sarkazmo, ironijos, kartais net ant patyčių ribos balansuoja arba ją ir peržengia. Gal todėl ir esate nemėgstamas, kad žmonėms sakote tiesą? Aš apibendrinau, kad nemėgstamas, bet yra kas jus ir mėgsta.

– Vienų nemėgstamas, kitų mėgstamas. Aš tikriausiai pasirenku ją sakyti labai negailestingai, bet iš kitos pusės, tokia ir yra visuomeninio kalbėtojo funkcija. Ir kai aš girdžiu tokius pasiūlymus, kad jeigu būtumėte geras autorius, tai niekas neįsižeistų arba geras humoras neturi nieko įžeisti, tai čia tas pats, kaip sakyti, kad geras dantistas dantų negręžia, jo niekas nebijo arba geram chirurgui peilio nereikia.

– Ar nepavargstate nuo savęs to viešo, ironiško, sarkastiško Užkalnio? 

– Be abejo, kad pavargstu, nes tai yra vaidmuo, kuris yra sąmoningai kuriamas ir tai yra nenatūralus elgesys ta prasme, kad turi būti nuolatos apgalvotas. Aš negaliu pasisakinėti taip, kaip man galbūt jaučiasi tuo momentu. Negaliu leisti visko pasakyti. Stengiuosi kuo mažiau leistis į asmeniškumus, daugiau nutylėdamas, pastumdamas tuos žmones į šalį nuo savęs, nes tai labai siurbia energiją. Yra tokia pagunda, nes publika to labai nori. Būna susitikimai su skaitytojais ir ateina iš publikos toks noras, išreikštas netgi žodžiais: o ką jūs manote apie tą ir tą visuomenės veikėją? Jie žino, kad galbūt praeityje aš esu atsiliepęs stipriai apie tą žmogų arba jo darbus, arba jie žino, kad požiūriai labai skiriasi.

Pats sau tikriausiai aš atvykau per vėlai, o Lietuvai turbūt per anksti. Bet negi aš dabar atsisėdęs sėdėsiu ir lauksiu, kol man paruoš Lietuvą tokią, kokios aš noriu?

Yra žmonėse pirmykštis noras pamatyti viešas peštynes. Žmonėms tai yra patrauklu, tokiu instinktyviu lygiu, kai matosi peštynės. Neatsitiktinai tiek žmonių susirenka žiūrėti bokso – jie nori tos energijos, pačios intrigos. Tai didelė pagunda į ten įeiti, nes yra didelė pagunda reitingų, žiūrėjimo prasme. Tai yra visiškas auksas, bet – kvailio auksas. Po viešų rietynių nieko nelieka, tiesa negimsta, nieko nepasilieka, kas galėtų sukurti kažką gero.

– Apie jus sužinojau, kai rašėte apie keliones, buvo išties įstabūs straipsniai. Įsivaizduoju, kad labai sunkią naštą sau užsidėjote keisdamas stilių, žanrą ir dabar nuo to nelabai ir pabėgsite.

– Taip, tas mano stilius lengvai pas mane atėjo, kadangi mane labai žavėjo britų laikraščių kolumnistai ir aš praleidau beveik šešiolika metų D. Britanijoje kasdien skaitydamas ir iš jų mokydamasis. Tai žmonės puikiai rašantys, bet, kaip daugeliui yra žinoma, laikraščio kandumas, sarkazmas ir patyčių riba arba net jos peržengimas garsėja visoje Europoje. Amerikietiški laikraščiai neturi tokio kandumo ir sarkazmo. Nei prancūziški, nei itališki, nei vokiški. Nieko panašaus į laukinių žvėrių kautynes, kurios yra angliškuose laikraščiuose. 

Man įdomu, kaip jaunoji karta, dabartiniai penkiolikmečiai, kas mane stebina, kad jie mane skaito. Niekada negalvojau, kad jie yra mano adresatas, bet, pasirodo, yra skaitančių. Bet tie dabartiniai penkiolikmečiai to senojo Užkalnio iš 2007-2009 metų neprisimena, nežino, apie ką yra šneka, jie tų straipsnių nematė, kai kurie gal nebuvo ir gimę tais laikais. Jie turi visiškai kitokį vaizdą. Kalbant su žmonėmis, kai susitinku su savo senais skaitytojais – ar mane mėgstančiais, ar ne – jie visi yra skaitytojai, aš matau ir atpažįstu, kad jie tikėjosi prieš save pamatyti net ne dabartinį mano vaidmenį, bet tai, kas jiems užsifiksavo, kai skaitė pirmąjį mano straipsnį.

Įdomu, kaip veikia žmogaus protas. Yra populiarus pasakymas apie mane, kad Užkalnis eina po Lietuvos restoranus, yra nepatenkintas ir visus sudirbinėja. Statistinis faktas yra toks, kad teigiamų apžvalgų yra virš 75 proc. Tačiau žmonėms didžiausią įspūdį padaro negailestinga recenzija, kuri laikas nuo laiko būna. Ji yra įdomesnė, nes apie labai nevykusį restoraną tiesiog gaunasi vaizdingiau parašyti. Lygiai tas pats filmuose ir teatre – neigiami personažai visada yra spalvingesni. 

– Jūsų vietoje sėdėjo garsus aktorius Liubomiras Laucevičius ir sakė lygiai tą patį, kad ir žiūrovui įdomiau žiūrėti, ir aktoriui įdomiau vaidinti blogiuką, kadangi jis yra spalvingesnis.

– Taip, ten gali surasti įvairių metaforų, palyginimų, nuo kurių publika literatūrine prasme gauna daugiau peno vaizduotei. Kai maistą palygini su konservuotu gelžbetoniu pomidorų padaže. Apie gerą restoraną irgi galima įdomiai rašyti ir man smagiau rašyti apie gerus. Ir skaniai būnu pavalgęs. Kitu atveju galvoji – ar aš už šitai pinigus mokėjau. Ten yra daugiau vienasluoksnis, linijinis rašymas – galvoji vis naujas raiškos priemones, kaip papasakoti, kodėl patiko ir kas buvo gerai.

Produktyvumas ir savęs organizavimas man yra labiau išmoktas elgesys negu gamtos duotas. Gamtos man duotas labiau chaotiškumas ir panašūs dalykai.

– Grįžtant prie ankstesnio mūsų pokalbio – jūs per anksti su tokiu žanru atvykote į Lietuvą. Nors net nežinau, ar Lietuva kada nors bus pasiruošusi tokiam žanrui.

– Pats sau tikriausiai aš atvykau per vėlai, o Lietuvai turbūt per anksti. Bet negi aš dabar atsisėdęs sėdėsiu ir lauksiu, kol man paruoš Lietuvą tokią, kokios aš noriu? Atvirkščiai, man atrodo, kad aš per devynerius metus nuo grįžimo į Lietuvą ir gana didele asmenine kaina susirinkęs populiarumą, skaitomumą, žiūrimumą, turiu pakankamai didelę privilegiją, kad galiu kalbėti ne tik apie reitinginius dalykus ir ne tik reitinginiu tonu. 

Aišku, kad kebabai visada bus labiau skaitomi, arčiau kiekvieno nei parfurmerija arba mano podcastai apie politiką ar socialinius dalykus. Tačiau, man atrodo, čia yra kartu ir privilegija, ir pareiga – kai jau užsidirbi tokį vardą, kai turi labai daug skaitytojų, man atrodo, būk malonus, ir atlik tam tikrą socialinę misiją, kai gali sau leisti kažką daryti jau nebe dėl reitingų. 

– Paprieštarausiu pats sau: iš principo jūs galite rašyti, ką norite, vis tiek būsite skaitomas. Kalbėdamas apie visuomenės nepasiruošimą jūsų aštriam stiliui, galvoje turėjau neapykantą, nukreiptą į jūsų asmenį – skaitome komentaruose, nuskamba ir viešoje erdvėje. Kaip jūs pats manote, ko daugiau turite – ar vadinamųjų heiterių ar gerbėjų?

– Labai sunku pamatuoti, nes žmonės yra skirtingi savo raiška. Heiteriai ateina į internetinę erdvę, o gerbėjai yra labiau asmeniški. Net dabar einant iš Gedimino gatvės į studiją, gal 55-erių metų moteriškė, sustabdė ir sako: rašykit ir toliau, ir dar kiečiau rašykit ir toliau varykit, mes skaitom ir mylim. Pamojavo ranka ir nuėjo. Tokių dalykų pasitaiko dažniau. Priklauso nuo dienos ir vietos – ar tavęs labiau nekenčia, ar labiau myli. Kadangi emocinis poveikis nuo pareikštos neapykantos yra didesnis nei teigiamas poveikis nuo gyrimo ir gerų žodžių, tai pradeda atrodyti, kad daugiau turi nekentėjų arba jie labiau veikia tavo gyvenimą.

Labai atgaivina susitikimai su jaunimu ar vyresnių klasių moksleiviais, studentais, renginiai, kuriuos aš iki covido darydavau, paskui tie dalykai priverstinai susitraukė, bet aš labai tikiuosi vėl tai toliau daryti. Tai yra visiškai nepiniginga veikla – jeigu ką ir sumoka, tai pasidengia benzino išlaidos, bet ten aš pasikraunu energijos ir grįžtu jausdamasis reikalingas ir mylimas ir būna pilnas bakas dvasinio benzino. Tai duoda energijos ir norą sėsti prie stalo ir rašyti. 

– Kalbant apie rašymą – jūs esate labai produktyvus. Straipsniai, minėtos laidos, knygos. Jūs esate disciplinuotas žmogus – dabar jau laikas rašyti ir turite parašyti konkretų skaičių spaudos ženklų – ar įkvėpimo žmogus?

– Aš natūraliai nesu disciplinuotas, tas dalykas daugiau yra iš reikalo, nes aš turiu labai daug visko padaryti ir tai, ką pažadėjęs, stengiuosi padaryti. Daugelis žmonių dar pamiršta tuos tekstus, kuriuos aš rašau į „Užkalnio žurnalą“. Žurnalas storas ir kiekviename numeryje būna apie aštuoniolika mano tekstų. Leidybos rūpesčiai savo keliu. Produktyvumas ir savęs organizavimas man yra labiau išmoktas elgesys negu gamtos duotas. Gamtos man duotas labiau chaotiškumas ir panašūs dalykai. Nuo įkvėpimo laukimo tikriausiai atpratino tas darbas BBC, nes realiame pasaulyje rašantys, redaguojantys žmonės yra labai produktyvūs ir jeigu jie pradėtų laukti įkvėpimo, tai niekas jų nelauktų – jie pasiliktų laukti įkvėpimo, o pasaulis judėtų tolyn. Man tenka prisiversti.

Vienintelis taktinis metodas, kurį aš turiu jeigu nesirašo – imi kitą temą, kurios tuo metu nori. Stengiuosi rašyti tai, apie ką tuo metu rašosi ir galvojasi geriausiai, kadangi mano giluminis įsitikinimas yra – įdomu skaityti tada, kai autoriui įdomu rašyti. Kai autorius jautėsi smagiai. Jeigu autorius iš savęs spaudė, save kankino, tai dažniausiai atsispindi ir kūrinyje. Turi būti lengvumas ir malonumas, be malonumo, kurį patiria autorius, nebus malonumo ir skaitytojui. 

Esu ne intravertiškas, o intravertų pasaulyje save laikyčiau vienu iš prezidentų. Su vėliava ir armonika galėčiau eiti intravertų minios priekyje, jeigu būtų toks dalykas kaip intravertų minia.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Prie jūsų darbų reikia paminėti ir įrašus feisbuke. Kažkam kitam pakaktų dalintis tuo, ką jis yra parašęs kitur, ir tai jau būtų didelis srautas socialiniuose tinkluose. Tuo tarpu jūs labai daug rašote vien tik feisbukui. Ši vieta mane žavi jūsų gebėjimu pastebėti tai, ką mes ir taip visi matome – švenčių kultūra, supermamyčių pasaulis, emigrantų tema – bet jūs surandate ką pasakyti, naujų spalvų ir metaforų, kurių, vargu, ar kas nors Lietuvoje galėtų jums prilygti. 

– Yra ir kitų gerų autorių, dabar tikrai daugiau nei anksčiau. Man atrodo, kad dvi savybės, kuriomis aš galėčiau gana ramiai pasigirti, tai būtų smalsumas ir pastabumas. Man atrodo, kad daugelis lietuvių yra labai nesmalsūs, o dar kiti yra labai nepastabūs – jie plaukia per gyvenimą, o tas dėmesys yra paskleistas kažkur aplinkui ir nesukoncentruotas. Aš nuo vaikystės prisimenu, kad buvau labai smalsus ir atkreipiantis dėmesį.

Pavyzdžiui, absurdiški dialogai, kai ateina svečiai, o paskui išeina teta Janina ir mama jai nori atiduoti tris rublius už tai, ką ji nupirko ir atnešė, ji sako, kad ne ir jos gali koridoriuje prasistūmdyti keletą ar keliolika minučių aiškindamosis beprasmyje spektaklyje dėl tų trijų rublių. Kai kiti vaikai užsiimdavo kažkuo kitu, aš tuos suaugusius stebėdavau ir žiūrėdavau, klausydavau. Tie tipažai jau tada susiklostė, užsifiksavo ir beliko juos tik aprašyti. Žmonės stebisi mano rašytomis knygomis apie vėlyvąjį sovietmetį arba apie ankstyvuosius nepriklausomybės laikus ir apie buities istoriją: iš kur tu tiek visko atsimeni? Tai su vaikais man būdavo neįdomu, per balius aš sėdėdavau prie stalo su suaugusiais, klausydavau, ką jie šneka ir skaitydavau visų gėrimų etiketes, kurie būdavo padėti ant stalo. Man, aišku, nieko to konjako punčo nepylė ar kitų birzgalų ano meto, bet etiketes visas perskaitydavau – man būdavo įdomu. Jeigu mama ištraukdavo kokio „Šiaulių lydyto sūrelio“, aš perskaitydavau, kas ant etiketės parašyta. 

Galbūt todėl, kad esu ne intravertiškas, o intravertų pasaulyje save laikyčiau vienu iš prezidentų. Su vėliava ir armonika galėčiau eiti intravertų minios priekyje, jeigu būtų toks dalykas kaip intravertų minia. Kadangi intravertai minia nesibūriuoja, tai vienas ir žingsniuočiau. Aš buvau pakankamai drovus vaikas, su tuo drovumu labai noriai pats kovojau lįsdamas į priekį – jei bijau viešo kalbėjimo, tai per visus mokyklos renginius aš būsiu pirmas, kuris, nors ir drebėdamas, lips ant scenos. Nors ir drebėdamas, bet kad savyje tai nugalėčiau. Jeigu bijai aukščio, tai lipi kuo aukščiau, kad būtų kuo baisiau, kad savyje tai perlaužtum.

Aš negaliu ramiai žiūrėti televizoriaus – dokumentinių ar meninių filmų – turiu šalia turėti plančetę arba telefoną, kad jeigu būna kažkoks žodis, kurio aš nežinau ar sąvoka, kuri man kėlė klausimų prieš kurį laiką, bet nespėjau pasidomėti, aš turiu tuoj pat čiupti ir pasiskaityti apie tai. Paskui iš to gimsta straipsniai ir idėjos, o žmonės klausia: iš kur tai žinai? Argi tu žinai apie viską? Kiek suglumina, kai mane pašiepiamai vadina visažiniu arba, kad Užkalnis rašo apie viską. Ne, toli gražu ne apie viską. Taip, temų daug, renesansinio universalumo yra – kur tas pats žmogus ir grodavo, ir kurdavo muziką, ir piešdavo, ir lipdydavo – bet man yra daug neišbraidytų temų. Keista, kad kuo labiau artėju prie savo 50 gimtadienio, kuris bus kitą mėnesį, tuo dažniau žmonės nustemba, kad man yra tiek metų, visiems aš esu užsifiksavęs 38-eriais ar 41-eriais. 

– Tai nuo tada, kai jūs grįžote iš D. Britanijos, kai jus pažino lietuviai?

Kaune yra geriausia iš Lietuvos miestų aura. Čia man ramu ir komfortiška, aš labai mėgstu čia būti.

– Gali būti ir taip. Nors anais laikais ir atrodžiau kiek kitaip – ir svorio, ir veido apvalumo buvo daugiau. Žmonės kartais paklausia apie kokią nors temą: kaip tau šovė į galvą rašyti? Kada pradėjai tuo domėtis? Tu jiems pasakai, kad ta tema domiuosi jau dvidešimt metų, kaip, pavyzdžiui, parfumerija. Aš ja pradėjau rašyti po kokių septyniolikos metų gana aktyvaus kvepalų kolekcionavimo. Visus tuos septyniolika metų aš nieko nerašiau, o tik skaičiau ir gėriau į save. O žmonės sako: palauk, kiek tau metų? Ir aš sakau: man šiemet bus 50. Tada žmogaus akyse matosi, kad jis tave ne taip įsivaizdavo, ne tie skaičiai galvoje buvo. Ypatingai dažnai žmonės tai komentuoja, kai ateina kalba apie vėlyvąjį sovietmetį arba ankstyvuosius nepriklausomybės laikus, sako: tu Sąjūdžio laikais po stalu vaikščiojai, iš kur tu galėjai žinoti? Ne, aš gimęs 70-aisiais metais, aš aštuoniolika metų gyvenau sovietinėje Lietuvoje. Tada žmonės: aha, taip, nu gal. 

– Kvepalai jūsų gyvenime, ko gero, atsirado dėl jūsų kelionių. Kiek šalių esate apkeliavęs, ar bandėte kada nors skaičiuoti? 

– Aš bandžiau skaičiuoti ir, man atrodo, būtų tarp 50 ir 60. Tai nėra labai daug. Aš esu daug keliavęs, bet ne į labai didelį šalių skaičių. Tikriausiai buvau visose Europos šalyse, išskyrus Rumuniją ir Albaniją. Į daugelį šalių aš vėl ir vėl grįždavau ir ten mano kelionės labiau eidavo į gylį negu į šalių skaičių. Yra žmonių Lietuvoje, kurie yra apkeliavę 160. Nemanau, kad daugeliui yra pavykę Japonijoje būti trylika kartų. Sakyčiau, kad kelias šalis pažįstu labai giliai: Japonija, JAV, Italija, D. Britanija. Begales kartų teko būti tokiose keistose šalyse kaip Azerbaidžanas ir Armėnija. Ten yra tekę dažnai su darbais važinėti, kartais net yra tekę būti kelis kartus per savaitę. 

– Apie Kalnų Karabachą, ko gero, daug galėtumėte pasakyti, bet galbūt neišsiplėsime ta tema.

– Ne, neišsiplėsime. Tarp kitko, šiandien įrašiau podcastą Kalba Užkalnis“, kur buvo paliesta ta tema, kaip vienas iš didžiųjų mūsų laikų neatsakytų klausimų. Yra klausimai, į kuriuos nėra gero atsakymo. Vienas iš tų klausimų yra Artimuosiuose Rytuose arba kaip sutaikyti „Brexito“ priešininkus ir šalininkus. Kalnų Karabachas – tokia tema, kuri yra kraujuojanti tema 30 metų, kai daugelis buvo daugmaž pamiršę ir galvojo, kad čia yra seni reikalai – nieko čia ne seni reikalai. Turime vėl karą, praktiškai Europoje. Galiu pasakyti tik tai, kad taika tikrai nesibaigs.

– Apie malonesnius dalykus. Kaip suprantu, jūsų širdyje ypatingą vietą užima JAV. Nebuvo minčių ten su visam persikelti?

– Tų minčių yra ir dabar, tik kad dabar mano auditorija, verslai yra čia. Man norėtųsi kuo greičiau įgyvendinti tokį variantą, kad ten aš reguliariai leisčiau didžiąją dalį laiko, o čia grįžčiau mėnesiui, gal šešioms savaitėms, išleisti eilinio „Užkalnio žurnalo“ numerio ir padaryti kitų darbų. Tenka balansuoti, nes vis dėlto esu lietuviams rašantis autorius. Lietuviškai kalbantis žmogus.

– Bet, kaip suprantu, nesate tas, kuris pasiilgstate tėviškės kvapo?

– Ne, aš nepasiilgstu tėviškės kvapo. Aš pasiilgstu čia savo veiklos ir savo aktualumo. Kaip jau sakiau, mano amžiuje nebūtų labai komfortiška pradėti viską iš naujo. Nieko blogo su tvorų dažymu nėra, bet nenorėčiau nuo to pradėti arba dirbdamas pagalbiniu darbuotoju automechanikos dirbtuvėse. Viskas būtų įmanoma, jei man būtų devyniolika metų, bet man tiek nėra, ir aš turiu kitus užsiėmimus. Aš prarasčiau dirbti tik tai, kas patinka.

Tai neatėjo labai greitai, bet tai yra mano didysis prizas už visas pastangas, kad dabar aš galiu dirbti tik tai, kas man malonu ir smagu. Tai duoda labai didelę laisvę, duoda galimybę į įdomius pokalbius, kaip šitas, atvažiuoti visiškai negalvojant: ką aš galėjau su šiuo laiku nuveikti produktyvesnio, kur būčiau uždirbęs pinigų, o dabar atvažiavau į Kauną ir per tą pusdienį jokių pinigų neuždirbsiu. Aš pinigus uždirbsiu galbūt kitą pusdienį arba rytoj, o man čia atvažiuoti yra malonu ir tai yra pokalbis, kuris man svarbus, aktualus ir teikia didelį malonumą. Kai esi tokioje pozicijoje, nesinori to atsisakyti, bet JAV aš labai pailsiu emociškai, man patinka žmonių nusiteikimas, daugelis dalykų ten patinka, norėčiau ateityje ten dar daugiau laiko leisti.  

Be abejo, dabar, kai yra šie covidiniai metai ir kai JAV yra persunktos tiek politinių kovų, tiek viruso, tai nelabai būtų prasmė ten veržtis. Tas virusas ir pasikeitusios ekonominės aplinkybės privertė koncentruotis į verslą čia, nes daugelis dalykų, kurie buvo anksčiau lengvesni, dabar yra ne tokie lengvi. Rezultatai galbūt pasiekiami tie patys, bet jie reikalauja daugiau pastangų ir daugiau laiko. 

– Persikelkime iš JAV į Kauną. Jūsų gimtasis miestas. Žiūrint iš Vilniaus perspektyvų, koks jums Kaunas atrodo šiandien?

– Kaunas yra geriausias Lietuvos miestas. Kaune yra geriausia iš Lietuvos miestų aura. Čia man ramu ir komfortiška, aš labai mėgstu čia būti. Aš žinau, kad patys kauniečiai neypatingai kompleksuoja dėl įsivaizduojamų ar tikrų trūkumų. Bet kiti žmonės, ypatingai vilniečiai, mėgsta labai iš aukšto kalbėti apie kauniečius, apie Kauno manieras, nuotaikas, kauniečių verslumą. Nematau čia ypatingai blogų ar nepatrauklių dalykų. Atvirkščiai, man Kaunas, Žaliakalnis, Senamiestis, yra labai arti širdies. Aš vaikštau tomis gatvėmis, man norisi ranka braukti tvoras ir namų sienas. Čia yra gera vibracija. Galbūt todėl, kad Kaunas neišsiplėtė taip beatodariškai, kaip išsiplėtė Vilnius.

Vilnius buvo ir liko sparčiausiai augantis miestas, yra dalys, kurių aš visiškai nebepažįstu – jis išsiplėtęs taip toli. Tie žmonės gyvena savo gyvenimą ir dažnai galima pamatyti Vilniaus pakraščių gyventojus, kurie atsiranda miesto centre. Jie atrodo kaip turistai. Yra žmonių, kurie iš Pašilaičių ar Pilaitės neišlenda niekada – ten prekybcentris yra, vaikų mokykla irgi ten, darbas galimai irgi ten arba į darbą važiuoja aplinkkeliu į kokį kitą pakraščio rajoną ir viskas tuo užsibaigia. Kaunas yra labiau vientisas. Buvimas vilniečiu dažnam yra būtinybės dalykas arba automatiškai pavykęs dalykas. Kai ateina šventės arba ilgasis savaitgalis, ką daro vilniečiai: pas tėvukus į tėviškę, tada miestas lieka pustuštis. Kaunas tikrai žymiai mažiau koncentruoja tų žmonių, kurie būtų suvažiavę iš visos Lietuvos. 

– Net šiek tiek nustebau sulaukęs tokio šilto jūsų atsiliepimo apie Kauną, nes Vilnius yra europietiškesnis miestas. Kauną būtų galima privincionalumu, nežinau, ar apkaltinti. Bet ar jums neatrodo, kad takoskyra tarp Vilniaus ir Kauno didėja ir gilėja?

Stresą sukelia įtampa, nerimas. Tie dalykai atitinkamai sukelia depresines nuotaikas ir nuo šitų dalykų nepabėgsi, tabletės lengvai neišgersi. Yra tablečių, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas.

– Ji didėja ir gilėja, nes dinamika yra į vieną pusę. Vilnius plečiasi visos likusios Lietuvos sąskaita. Taip pat ir Kauno sąskaita. Dažniausiai tai, kas priauga Vilniuje, tai išeina iš Kauno. Man dažnai norėtųsi, kad iš viešųjų Lietuvos intelektualų ne vien Rytis Zemkauskas būtų kaunietis ir gyventų Kaune. O dėl europietiškumo aš pasiginčyčiau. Pavyzdžiui, Vienybės aikštė. Aš labai norėčiau, kad kažkas panašaus būtų Vilniuje. Kaunas turi „nuostabią“ tradiciją pulti pačius sėkmingiausius projektus. Aš prisimenu, kiek buvo puolamas Kauno „Akropolio“ projektas.

– Pats projektas nuostabus, bet jis nusiurbė žmones iš centro, iš Laisvės alėjos.

– Jis nusiurbė žmones iš centro, iš Laisvės alėjos, bet reikėjo piktintis ne nusiurbimu, o galvoti, kaip subalansuoti. Mes matome, kad tie srautai susibalansavo, nebuvo taip baisu. 

– Kauno problema kita – skaniai pavalgyti nėra kur, bent jau pasak jūsų.

– Maisto prasme Kaunas yra gana provinicialus, galbūt dėl to, kad visada buvo mažas užsieniečių srautas arba tie užsieniečiai, kurie atvažiuodavo į Lietuvą ir pasilikdavo, jie nusėsdavo vis dėlto Vilniuje. Tačiau Kaune yra geriausias Lietuvos restoranas – „Agave“ Rotušės aikštėje. Tai yra vienas geriausių mano matytų meksikietiškų restoranų. Kaune dabar situacija taisosi, bet buvo tradicija, galbūt ateinanti iš sovietinių laikų, pradėti galvoti apie restoraną nuo sietynų ir nuo interjero. Žmonės dažniausiai taip galvodavo. 

Nepamirškime, kad aukšto lygio restoranų paslaugų, kurių dėka jie išsilaiko, yra tokie pirkėjai kaip Prezidentūra ir užsienio ambasados – savo furšetams, renginiams. Jie dažniausiai užsako iš tokių restoranų, kurie ne tik, kad prisiduria iš savo šito egzistavimui, bet susiformuoja naujas finansinis stuburkaulis, tai duoda naują perkamąją galią, nes tos perkamosios galios, kuri eina gatve ir užeina pavakarieniauti arba užeina dienos pietų, neužtenka, kad išlaikytų kažką tikrai stipraus, išmanaus, kad mokėtų atlyginimus profesionaliems žmonėms. Kaunas, deja, neturi nei ambasadų, nei šalies mastu valdžios įstaigų. Man atrodo, kad būtų labai nuostabu, kad bent jau dalis viešojo administravimo persikeltų į Kauną, nes kartu su šituo persikelia pinigai, perkamoji galia ir iš perkamosios galios atsiranda geri dalykai.

–  O dabar pokalbio temą pakeiskime kardinaliai. Jūs pastaruoju metu daug kalbate, kad lankotės pas psichiatrą ir tai darote sąmoningai – ne todėl, kad norite pasipuikuoti ar pasikelti populiarumą – įtariu, kad kitą tikslą turite.

– Tai būtų gana brangus pasipuikavimas. Kadangi gyvenu pakankamai didelio streso sąlygomis: tiek dėl savo asmeninių būdo savybių, tiek dėl profesijos, heiterių ir ne visada malonaus bendravimo su tais, kurie mane skaito. Stresą sukelia įtampa, nerimas. Tie dalykai atitinkamai sukelia depresines nuotaikas ir nuo šitų dalykų nepabėgsi, tabletės lengvai neišgersi. Yra tablečių, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas. O ilgalaikis sprendimas yra darbas su savimi. Vienas didelis tikslas yra, kad žmonės pradėtų atviriau apie tai kalbėti, nes labai didelė dalis mano pažįstamų scenos, ekrano, viešų žmonių dirba su savimi su psichoterapeuto pagalba, bet apie tai labai vengia šnekėti, nes nenori stigmos. 

Iš viešų žmonių atviriau kalbėjusį galima paminėti aktorių Marių Repšį. Nežinau, ar dešimt surinktume. Kiti reaguoja į tai gana baikščiai. Jie žino patys, kad jiems reikia, jie daro tai, kas jiems yra teisinga, bet kalbėti apie tai vengia. Kas mane įkvepia, kad po kiekvieno mano viešo pakalbėjimo apie tai, man vis parašo keli žmonės, kurie sako, kad jūsų dėka aš išdrįsau nueiti, nesakiau niekam, bet pats prieš save išdrįsau. Dabartinis gyvenimo tempas, įtampos, stresai, kurie yra tiek mūsų nacionaliniame charakteryje, tiek apskritai vakarietiškame gyvenimo būde, kurį mes turime, jie neišvengiamai sukelia iššūkių, kurie susiję su mūsų psichine sveikata. Tai yra absoliučiai neišvengiama. Psichinė sveikata tai nėra, kaip iš seno žmonėms atrodo, durys be rankenų arba tramdomieji marškiniai arba kažkas, kam daro tris kartus per dieną injekcijas ir jis guli kaip daržovė ir žiūri į lubas.

Psichinė sveikata tai nėra, kaip iš seno žmonėms atrodo, durys be rankenų arba tramdomieji marškiniai arba kažkas, kam daro tris kartus per dieną injekcijas ir jis guli kaip daržovė ir žiūri į lubas.

Vakarų šalyse tradicija prisižiūrėti ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą yra jau pakankamai senai ir nieko nebestebina tokie dalykai. Bet, kaip aš sakau, mes per tris nepriklausomybės dešimtmečius sugebėjom nueiti labai ilgą kelią, anksčiau visus labai stebino tie keistuoliai, kurie važiuodami pagrindiniu keliu praleisdavo važiuojantį iš šalutinio. Mes nuėjom labai ilgą kelią, esam tikrai geresniame pasaulyje, turint omenyje Lietuvą.

Prisiminkime, kai buvo pirmosios akcijos „Darom“ – žmonės šeipėsi ir klausė: čia bus nauji subotnikai? Ar tam mes nepriklausomą Lietuvą sukūrėme, kad už dyką šiukšles rinktume parkuose? O dabar žmonės pasidarė labiau pilietiški, tas kelias irgi buvo nueitas. Man atrodo, ir šiuo klausimu tas kelias irgi gali būti nueitas, bet jis nebus nueitas be tam tikrų pastangų. Tai, kad tuo klausimu susilaukiu komentarų: seniai žinojau, kas psichas, arba jam psichoterapeuto nepakanka, jį reikia hospitalizuoti; tai nėra labai skausminga kaina ir aš ją pasiruošęs sumokėti, jeigu tai kažkam padės ir jeigu po žingsnelį mes ateisime į geresnį, švelnesnį ir jautresnį pasaulį, kur mes būsime geri sau. Jeigu žmogus yra sau pats negeras ir nerūpestingas, pats savęs nebrangina ir negerbia, tos geros energijos kitiems ir nelieka. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jim Bim

Jim Bim portretas
piktas purselis

Nereikia

Nereikia portretas
Gerbiami Kauno diena vadovai.Nekaisiokit tokio lygio veikeju i savo laikrasti. Yra Delfi, ten rodo savo "sugebejimus" tokie kaip valatka, sitas veikejas, jakilaitis. Delfi yra Delfi, nenusileiskit iki tokio lygio. Aciu

minde

minde portretas
zmogus turintis asmenybes sutrikimu jai patsgiri save tai narcizo darbas nei vyras nei boba tas uzkalnis,buk vyras eik i armija gal tapsi tikru vyriu one narcizu.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių