Ugnikalnio išsiveržimą iš arti matęs Egidijus: švytinti lava liejosi tarsi sulėtintame filme

Aktyvų laisvalaikį ir keliones dievinančio Egidijaus širdyje į žadą atimančių įvykių stalčiuką praėjusią savaitę nugulė dar viena įspūdinga kelionė. Islandijoje lietuvis su draugu užfiksavo ir iš arti stebėjo Geldingadaluro ugnikalnio išsiveržimą. „Tos lėtai tekančios liepsnų upės nepamiršiu niekada“, – pagarbą ir nuostabą sukėlusį vaizdą prisiminė Egidijus.

Baigęs studijas Kauno kolegijoje, Egidijus įsidarbino technologu vienoje baldus gaminančioje įmonėje, tačiau netrukus pajautė, kad jo gyvenimas tampa monotoniškas. „Troškau naujų potyrių ir išbandyti save kažkur kitur. Taip atkeliavau į Islandiją, čia gyvenu jau penkerius metus. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, taip ir susipažinau su savo šios kelionės kompanionu. Patinka keliauti, pažinti, patirti dalykus, kurių nesu patyręs, mėgstu laiką leisti gamtoje ir žvejoti“, – apie pomėgius pasakojo Egidijus.

Ugnikalnio išsiveržimas – nenuspėjamas

Nuo pat kelionės pradžios jaučiau jaudulį. Klausiau savęs, ar tai įmanoma – juk keliai uždaryti.

Kaip pasakojo Egidijus, ar pavyks pamatyti išsiveržiantį ugnikalnį, nuspėti galima, tačiau nustatyti tikslaus laiko neįmanoma. „Šis įvykis buvo neplanuotas ir netikėtas. Niekas negalėjo žinoti, kad ugnikalnis išsiverš būtent šiandien. Buvo numanoma ir tikimasi, kad kažkas įvyks. Žemės drebėjimai tomis dienomis buvo dažnas reiškinys, jų epicentras buvo būtent toje vietoje. Islandijos valdžia tam ruošėsi ir svarstė visus įmanomus scenarijus. Vos sužinojęs, kad kažkas vyksta, parašiau savo draugui ir nutarėme leistis į žygį. Sakydamas „žygį“ jau pabrėžiu, kad tam reikia ruoštis, juk nežinai, kas tavęs laukia, todėl apranga turi būti atitinkama, o ir pirmosios pagalbos vaistinėle ar vanduo – būtinas dalykas“, – vardijo vyras.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kovo 19 dieną apie 20.45 val. vietos laiku Geldingadaluro ugnikalnis išsiveržė. Jaudinausi vos apie tai sužinojęs: girdėjau, kad valdžia uždarė teritoriją ir kad daugybė žmonių stengėsi pamatyti tai kaip galima iš arčiau, tačiau privažiuoti automobiliu buvo neįmanoma. Čia ir buvo iššūkis, kuris mane užvaldė, jog aš turiu ten būti. Nuo pat kelionės pradžios jaučiau jaudulį. Klausiau savęs, ar tai įmanoma – juk keliai uždaryti. Ar mums pavyks – vis dėlto tai vėlus metas ir pavojinga“, – apie nuogąstavimus rašė Egidijus.

Stengiantis saugiai pakliūti prie ugnikalnio, lietuviui teko pasitelkti mokslines žinias ir pamiršti baimę – vos vienas ne ten pastatytas žingsnis ir ši draugų kelionė galėjo baigtis liūdnai. „Prisiminiau viską, ką esu skaitęs ar matęs apie ugnikalnius. Žinojau apie dujų grėsmę, todėl pasirinkome palankią vėjo kryptį. Privažiavome kaip įmanoma arčiau numanomos vietos, kurią išdavė raudoni debesys. Pastačiau automobilį, susirinkome daiktus ir leidomės į kelią. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai leidiesi kažkur ten, kur šviesiau. Negali įsivaizduoti, kas nutiks. Tai ir baimė, ir džiaugsmas. Keliavome per sustingusius lavos laukus. Daugybė aštrių briaunų, akmenys apaugę samana, tarpekliai ir plyšiai, į kuriuos įkritus galima rimtai susižeisti ar dar blogiau“, – vardijo Egidijus.

Vaizdas atpirko viską

Jaučiau ir laimę, ir nuostabą, ir pagarbą. Švytinti lava liejosi iš kraterio tarsi sulėtintame filme.

Lietuvis atviras – kad pasiektų kelionės tikslą, prireikė daug ryžto ir jėgų. „Kaskart artėjant prie kalno, virš kurio švytėjo debesys, atrodė štai jau tuoj, tuoj pamatysime tą mistinį švytintį dalyką, bet po kalno sekė dar vienas kalnas ir dar vienas. Kelionė pareikalavo tikrai daug jėgų ir buvo rimtas išbandymas. Prireikė ir ryžto pasiekti savo tikslą. Kelionė į vieną pusę truko apie keturias-penkias valandas. Bet vaizdas, kuris atsivėrė pasiekus paskutinę viršūnę, tiesiog atėmė žadą ir tas nuovargis po ilgos kelionės kažkur pradingo. Jaučiau ir laimę, ir nuostabą, ir pagarbą. Švytinti lava liejosi iš kraterio tarsi sulėtintame filme. Aplinkui nieko nebuvo – tik aš ir mano kompanionas“, – apie užplūdusias emocijas pasakojo vyras.

„Pasidariau keletą nuotraukų ir tiesiog mėgavausi vaizdu. Tos lėtai tekančios liepsnų upės nepamiršiu niekada. Į priekį ir atgal kelionės skaitliukas prisuko daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Tai buvo pirmas ugnikalnio išsiveržimas mano gyvenime. Ir po išsiveržimo mes jį aplankėme vieni pirmųjų. Po to ta vieta tapo traukos centru, masės žmonių ėjo ir vis dar lanko tą vietą. Tiesa, dabar tas kelias gerokai paprastesnis, sužymėtas, sutrumpintas, „palengvintas“. Teritoriją prižiūri gelbėtojai, tačiau žmonės pasiklysta ar išsenka kelyje. Pati vulkano vieta pakankamai saugi ją lankyti, bet kelionė iki jos tikrai nelengva net ir po gelbėtojų pastangų ją supaprastinti“, – pasakojo Egidijus.

Vyras socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi nuotraukomis, kuriose užfiksuotas Islandijoje išsiveržęs Geldingadaluro ugnikalnis. Už žadą atimančius kadrus lietuvis yra dėkingas kelionės kompanionui.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Nuotraukų autorius, kuriomis dalinuosi savo socialiniuose tinkluose, esu ne aš – tai mano draugas. Jis fotografas ir turi įrangą, todėl jam esu dėkingas už tikrai gerus kadrus. Nors kažkada ir domėjausi fotografija, bet pasukau kitu gyvenimo keliu. Tiesa, padariau keletą kadrų savo paprastute „GoPro“, bet juk čia ne apie tai. O mano istorija yra pati kelionė, patirtas nuotykis su geru draugu. Man patinka iššūkiai, kelionės, išbandyti save. Viliuosi, kad nugyvenęs gyvenimą turėsiu ką prisiminti, todėl žygiams esu pasiruošęs visada“, – apie priimamus iššūkius rašė lietuvis.

Viliuosi, kad nugyvenęs gyvenimą turėsiu ką prisiminti, todėl žygiams esu pasiruošęs visada.

Minios žmonių

Nors Islandijoje, kaip pasakojo Egidijus, ir galioja ribojimai, įvesti dėl koronaviruso, ugnikalnio išsiveržimas žmonėms bent kuriam laikui leido šiek tiek atitrūkti nuo realybės. „Ilgą laiką ši šalis išsiskyrė savo ribojimais – jie buvo, tačiau sąlyginai maži: veikė sporto salės, baseinai, mokyklos – tik su papildomomis taisyklėmis. Ribojamas žmonių skaičius ir privalomos kaukės, tačiau prie išsiveržusio vulkano šiomis dienomis plūsta tūkstančiai žmonių, rodos, kaip kokia miesto šventė. Pamiršę koronaviruso problemas jie buriuojasi šalia vulkano miniomis“, – teigė vyras.

„Kiek girdėjau, šiomis dienomis kažkas nutiko ir valdžia nusprendė uždrausti baseinus, sporto sales, sumažino ribojamą žmonių skaičių patalpose bei uždarė mokyklas. COVID-19 minimaliai pakeitė ir mano gyvenimą – teko atsisakyti sporto salės, visur su savimi turėti kaukę, atsisakyti tolimesnių kelionių, bet nieko didelio iš manęs neatėmė“, – pasakojimą apie pasikeitusią realybę baigė Egidijus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
Apie ta ugnikalni rode per zinias, skaiteme ir uzsienio ziniasklaida, pakankamai informacijos. Taciau nelabai supratau sio straipsnio prasmes. Prie kokio nors uzsienyje reiksmingesnio ivykio visada prisigretina koks nors labai i kadra norintis papulti lietuviskai kalbantis vietinis valkata, o straipsnis apie nieka.

tai gal dar

tai gal dar portretas
ir drauga Lenina gyva matei.

dzo

dzo portretas
Na pavojinga ten-gyvenau Islandijoj 15 metu.Pamenu per 2010 metu isiverzima zuvo 4 islandai. Juos smalsumas irgi nuvede pasiziureti isiverzimo,bet kalnuose uzgeso auto variklis-du masinoje susalo,o du isejusius pagalbos ieskoti irgi rado susalusius.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių