S. Paltanavičius: draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje

  • Teksto dydis:

Pasaulyje netylant balsams, agituojantiems už cirką be gyvūnų, gamtininkas Selemonas Paltanavičius pristato savo naujausią knygą vaikams „Brunas“, pasakojančią rudojo lokio, visą gyvenimą praleidusio cirke ir išleisto į laisvę, istoriją. Apie gauruoto cirko artisto gyvenimą miške be patogumų, draugystę su žmogumi, šios istorijos atsiradimą ir jos iliustravimą kalbamės su autoriumi S. Paltanavičiumi ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

– Selemonai, kaip gimė istorija apie Bruną?

– Brunas mano pasaulin atėjo senokai – keliavau po Bavariją (Pietų Vokietiją) ir išgirdau istoriją apie meškiną Bruną, kuris, užaugintas žmonių, klajojo darydamas daug žalos, vartydamas avilius, laužydamas sodo medžių šakas. To Bruno istorija buvo liūdna. Tada pagalvojau – o pas mus Brunas būtų visai kitoks, ir jo likimas susiklostytų laimingai. Po beveik 30 metų istorija apie Bruną buvo parašyta, dabar jaučiuosi jam padovanojęs laisvę – tokią, kokios jis vertas ir kokią iš esmės pasirinko pats. Mano Brunas nėra visai laukinis žvėris, norėjau pasakoti apie nuskriausto, žmonių užauginto gyvūno virsmą, liūdnas ir linksmas jo patirtis, atradimus, todėl suteikiau jam galimybę kalbėti. Tikiu, kad skaitytojams dėl to nekils klausimų. Tačiau ši istorija – ne visai apie žvėrį, lokį vardu Brunas. Ji – ir apie mus.

– Lina, o kokia pirma mintis kilo skaitant knygos tekstą?

Argi tai ne kalėjimas? Tik nežinia už kokius nusikaltimus juo baudžiami gyvūnai...

– Supratus, kad istorija apie tai, kaip autorius mėgins „prilaukinti“ gamtoje gyvūną, kuris buvo įpratęs prie gyvenimo žmonių pasaulyje, apėmė didelis smalsumas sužinoti, kuo baigsis ši istorija. Kūriau keletą savo pabaigos versijų. Taip pat skaitydama vis galvojau: juk tas veikėjas, į kurį kreipėsi pagalbos Brunas, yra S. Paltanavičius! Мan atrodė, jis tiesiog užrašė šį įvykį iš savo patirties, nes Selemonui tikrai netrūksta įvairiausių nuotykių gamtoje. O perskaičius nudžiugau, kad autorius palieka erdvės sukurti savo pratęsimą apie tolesnį Bruno gyvenimą.

– Knygoje galima įžvelgti neigiamą požiūrį į gyvūnų laikymą cirke. Kodėl tai blogai, juk Brunas mėgdavo žmonių dėmesį?

– Selemonas: Knygoje pasakoju apie cirko lokį. Bet aš nevertinu cirko – aš rašytojas ir turiu pasakoti taip, kad skaitytojai patys pajustų ir padarytų išvadas. Bet kokio laukinio gyvūno laikymas nelaisvėje turi kokias nors pasekmes. Kai kada jis gali būti pateisintas – jei gyvūnas sužeistas ir pats negali gyventi gamtoje, kai tenka taip laikyti pačius rečiausius gyvūnus, kurie gamtoje jau išnykę. Tačiau net ir taip laikant jų gyvenimas turi būti orus, o gyvūną paversti artistu ir reikalauti iš jo to, ko jis nedaro gamtoje (kur jau ten važinėjimas dviračiu) yra baisi skriauda jam. Gyvūnai greitai pajunta, kaip pelnyti žmonių dėmesį ir meilę, kuri baigiasi pro narvo virbus įmestu saldainiu. Tai – vergystė. Brunas kartais filosofuoja ne taip, kaip tą, ko gero, daro paprasti žvėrys. Tegul tai būna meninė priemonė, kurios reikėjo tam, kad visi suprastų šio geraširdžio ir žmonių apgaudinėjamo meškino tragediją.

Lina: Vaikystėje aš, kaip ir daugelis vaikų, žavėjausi cirku bei dresuotų gyvūnų pasirodymais. Vaikai priima gyvūnus cirke kaip iš filmuko ar pasakos, kur įprasta, kad jie bendrauja su žmonėmis, jiems yra natūralu elgtis, vaikščioti kaip žmonėms, valgyti tą patį maistą. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad taip nėra. Draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje. Turime jausti pagarbą gamtai, jos kūriniams, o ne stengtis juos užvaldyti, versti elgtis prieš jų prigimtį. Cirkai ar zoologijos sodai yra visiškai praradę savo prasmę. Juk sode turi augti ir klestėti tai, kas yra žmogaus pasodinta, puoselėta su meile ir džiaugsmu. Jei tikslas yra priartinti dalelę gamtos prie žmogaus, prie vaikų, kad ją geriau pažintų ir pamiltų, tai turėtų būti surastas kitas sprendimas, o ne gamtos sudalijimas į gardus su tvoromis. Argi tai ne kalėjimas? Tik nežinia už kokius nusikaltimus juo baudžiami gyvūnai... Jei žmogus nori padėti išsaugoti nykstančias rūšis, taip pat ne išeitis yra atriboti juos nuo pasaulio grėsmių už grotų. Manau, turėtų likti tik nacionaliniai parkai, kuriuose gyvūnai ir juos supanti aplinka būtų kuo natūralesnė. O judėjimas už cirką be gyvūnų, tikiuosi, sulauks atgarsių ne tik kai kuriose, tačiau visose pasaulio šalyse.

Norėčiau, kad skaitytojai pabandytų įsijausti į Bruno pasaulį, pamąstyti taip, kaip galvoja jis.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Selemonai, kaip įsivaizduojate „Bruno“ skaitytoją?

– Aš nemanau, kad rudojo lokio Bruno istoriją turi skaityti tik vaikai. Ji skirta visiems. Tik vienaip ją matys vaikai, kitaip – jų tėveliai ir seneliai. Daug ką jiems patars gyvenimo patirtys. Taigi, ši knyga skirta visiems.

– Lina, kas buvo sudėtingiausia iliustruojant knygą?

– Ko gero, sudėtingiausia iliustruojant knygą yra išsitekti laike, per kurį sutarta nupiešti iliustracijas. Vos tik įsijauti, jau reikia ir baigti. Kai susidraugauji su personažais, norisi juos ir vienaip, ir kitaip pavaizduoti, išryškinti jų emocijas, įterpti ir vienoje, ir kitoje teksto vietoje. Bet iliustruojant svarbu laikytis knygos maketo plano, nevalia įterpinėti iliustracijų kiekvienoje pastraipoje, kuri žadina vaizduotę ar jaudina. Reikia atsirinkti svarbiausius akcentus ir juos taip sudėlioti, kad iliustracijos lyg akompanimentas tolygiai lydėtų teksto melodiją.

– Ko vaikai (ir ne tik vaikai) gali pasimokyti iš šios istorijos ir kodėl tai svarbu?

– Selemonas: Mokytis, sako, reikia iš vadovėlių. Mano kredo visada kitoks: perskaitęs vaikas turi kažką pajusti savo širdelėje, sužinoti ir pats padaryti sau išvadas. Kokias? Čia jau kaip kam duota... Tačiau norėčiau, kad skaitytojai pabandytų įsijausti į Bruno pasaulį, pamąstyti taip, kaip galvoja jis. Pagaliau – įsivaizduoti jo naktis miške (jis gi miško nepažįsta, galbūt jo net bijo...), ilgą žiemą ąžuolo drevėje. Jeigu Bruno istorija pasės nors keletą gerumo sėklelių, būsiu laimingas. Gerumo mūsų pasaulyje labai trūksta, todėl reikės dar labai daug Brunų, kad mes prisimintume juos visus ir išmoktume gyventi nieko neskriausdami. Meškų ir žmonių.

Lina: Istorija apie Bruną turi daug prasmių. Viena iš jų kaip tik kviečia susimąstyti apie tai, ar tikrai gyvūnams vieta cirke? Perskaitę knygą apie tai turėtų ne tik pagalvoti, bet ir pasikalbėti vaikai ir suaugusieji. Bet pati svarbiausia knygoje apie Bruną yra, mano manymu, draugystės tema: apie gebėjimą padėti bėdoje, rūpintis draugu ir tiesiog leisti su juo laiką bendraujant žvilgsniu, prisilietimu, juoku ir ašaromis arba tylomis, tiesiog stebint, kaip „genys sausą šaką tarškina, ore vartosi krankliai“, o tada... „užplūsta toks gerumas, kad norisi dainuoti ir šokti, verstis per galvą“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

teta milda

teta milda portretas
Jadze,Stase eik paziuret ar pasikus vandeni nuleidai

Jadzė-stasė

Jadzė-stasė portretas
NUpušėlis, negaliu jo virškinti
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių