S. Ambrulevičius – apie tai, kaip čiuožti ir… nenučiuožti nuo proto

Saulių Ambrulevičių užklumpu vaikščiojantį Nidoje prie jūros. Telefone aiškiai girdisi jos ošimas. "Sumaniau pasinaudoti proga. Aišku, su visomis privalomomis saugumo priemonėmis", – skuba užtikrinti ledo šokių sportininkas, šiuo metu laukiantis pandemijos atomazgos gimtajame Kaune.

– Su savo partnere Allison Reed esate vienintelė tokio lygio Lietuvos ledo šokių pora. Jau ketvirtus metus šokate drauge. Kaip ir daugeliui profesionalių sportininkų, taip ir jums turbūt toji koronė gerokai sumaišė varžybų ir treniruočių kortas?

– Deja, taip… Pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatas, turėjęs įvykti kovo viduryje Monrealyje, dėl viruso perdavimo rizikos buvo atšauktas. Išties labai gaila, kad jis neįvyko. Buvome stipriai pasiruošę, geriausios fizinės formos, kokios kada nors tik esame buvę. Iki šiol apmaudu, kad visų metų darbas turėjo šitaip nuplaukti... Betgi ne mums vieniems. Šitos situacijos niekas negalėjo nuspėti, tad ir savo ateities prognozuoti kol kas negalime. Tiesiog laukiame, kol atsidarys sienos, arenos… Aišku viena – naujo sezono pradžia bus chaotiška. Betgi ne pirmas kartas. Pernai dėl Allisson traumos irgi turėjome pradėti sezoną gerokai vėliau. Teks kažkaip raitytis iš situacijos.

– Sakyk, kodėl pasirinkai čiuožimą? Juk Kauno ledo arenoje tais laikais dar buvo ir ledo ritulys – berniukus kur kas labiau viliojantis sportas?

– Kažkodėl apie jį nesvarsčiau. Tėvai sakė, kad pareiškiau norą čiuožti būdamas ketverių. Kadangi tuo metu sirguliavau, tai ant ledo pasibandyti užlipau tik gal kokių šešerių. Ėmiau čiuožti pas pirmąją savo trenerę Ingridą Snieškienę, vėliau – pas Eglę Kliučiakienę. Iki maždaug keturiolikos tai buvo man tarsi būrelis. Nejaučiau kažkokios ypatingos aistros ar meilės šiam sportui. Tiesa, labai patikdavo vasaros sporto stovyklos, kur galėdavome ne tik treniruotis, bet ir siausti su draugais. Vėliau, kai pradėjau važinėti po Europos varžybas ir susiradau draugų čiuožėjų įvairiuose pasaulio kampeliuose, tai mane įtraukė. Nuo tada ėmiau čiuožti už save, siekti rezultatų. Tapau daugkartiniu Lietuvos čempionatų nugalėtoju. O paskui atėjo suvokimas, kad šitas sportas kitose šalyse progresuoja labai stipriai, o Lietuvoje, mūsų sąlygomis, jis lyg ir užstrigęs… Pradėjau nebematyti savo ateities čiuožime ir nusprendžiau mesti – žengti kitu gyvenimo keliu.

Turi sutapti poros charakteriai, temperamentas, reikia derintis prie kito žmogaus.

– Tai bent nedėkingasis! O juk berniukai visais laikais ne tik dailiajame čiuožime, bet ir sportiniuose šokiuose ant parketo užėmė išskirtinę poziciją. Ir būdamas tokiu deficitiniu brangakmeniu nusprendei viską mesti?

– Nežinau, ar išties buvau tas brangakmenis. Galbūt (juokiasi). Tiesiog tuometėmis sąlygomis išspaudžiau iš savęs viską, ką galėjau. O tada priėjau savo galimybių ribas. Pamenu, buvau 21-ių...

– Bet žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Sulaukei vienos televizijos kvietimo dalyvauti intriguojančiame ledo šokių projekte "Dancing on Ice". Tai buvo šou, kuriame poros, sudarytos iš garsenybės ir profesionalaus čiuožėjo, varžėsi dėl geriausios dailiųjų čiuožėjų poros titulo.

– Taip… Buvome vieni iš lyderių. Mano partnere tapo tuometė LNK televizijos sporto žurnalistė Asta Žukaitė-Nalivaikienė. Prieš pat finalą buvome apipilti intrigomis, esą mano partnerė Asta jau čiuožė šešerius metus prieš projektą ir nėra naujokė. Bet aš ne apie tai… Būtent septintoje šio projekto laidoje gavau netikėtą pasiūlymą iš Rusijos ledo šou "Ledynmetis" choreografės Jelenos Maslenikovos. Ji man siūlė išmėginti save visai kitoje – ledo šokių srityje. Iki tol buvau sportinių šokių atstovas. Per laimingą atsitiktinumą šalia stovėjo ir Lilija Vanagienė, ilgametė Lietuvos čiuožimo federacijos vadovė, kuri viską girdėjo. Taip jos dėka atsirado galimybė išvažiuoti į Ameriką ir pradėti čiuožėjo karjerą šiek tiek kitu rakursu – ledo šokių su pora.

– Bet pagrindus jau turėjai? Nereikėjo iš naujo mokytis stovėti ant ledo su pačiūžomis?

– Nereikėjo, bet streso buvo: juk ledo šokių specifika visiškai kitokia, dirba visai kiti raumenys. O ir čiuožti buvau įpratęs vienas. Turi sutapti poros charakteriai, temperamentas, reikia derintis prie kito žmogaus. Žodžiu, turėjau ką veikti tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Dvejus metus nurašyčiau tiesiog mokymuisi, o paskui laikas, įvykiai – viskas ėmė lėkti šuoliais.

– Deja, po trijų partnerystės metų su Taylor Tran 2017 m. jūsų bendra ledo kelionė iširo. Apie tai paskelbėte ir savo feisbuko paskyroje. Rašėte, kad tie metai buvo išties ypatingi, turiningi ir kupini vertingos patirties.

– Taip ir buvo. Tiesą pasakius, mūsų su Taylor išsiskyrimą lėmė charakterių neatitikimas. Panašiai kaip ir vedybiniame gyvenime (juokiasi). Juk ant ledo praleidi beveik visą laiką, išskyrus tą, kai miegi. Manau, kad su dabartine savo partnere Allison Reed esame kur kas panašesni.

– Sakai, kad ledo šokiuose – tarsi vedybiniame gyvenime? Nesutiko charakteriai ir – viso gero, sukate priešingomis kryptimis?

– Na, taip (juokiasi). Kažkas panašaus. Būtent su Allison atitiko fizinės jėgos, charakteriai, pomėgiai. Pradėjome treniruotis Detroite (JAV), o pastaruosius dvejus metus gyvenome ir dirbome Vokietijoje, Obersdorfo treniruočių bazėje.

– Tai kaip atrodo S.Ambrulevičiaus treniruočių diena Obersdorfe?

– Tos dienos, tiesą sakant, visos atrodo vienodai. Keliesi šeštą, papusryčiauji, tada važiuoji iki arenos į pirmą treniruotę, ji užtrunka dvi valandas. Paskui turi keletą poilsio valandų, po kurių – ir vėl treniruotė, tik ant žemės, šokių arba fizinio parengimo. Taip ateina pietų metas ir užtarnautas poilsis, o po jo – dviejų valandų popietinė treniruotė ant ledo ir vėlai vakare – sporto salė. Grįžti namo, pavalgai, pamiegi, o kitą rytą ir vėl viskas nuo pradžių.

– Nori pasakyti, kad visas penkias savaitės dienas tavo grafikas toks pats vienodai intensyvus?

– Visas šešias! Mat dirbame nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ilsimės, o sekmadienį treniruojamės pusę dienos. Klausiate, kaip nenučiuožiu nuo proto? Cha… Čia jau kita šio sportinio reikalo pusė. Turime rasti jėgų ir laiko viskam – kaip pailsėti nuo treniruočių, atgauti jėgas, stebėti, kaip tavo kūnas paveža visą tą krūvį. Todėl ieškau atgaivos gamtoje, mėgstu daug vaikštinėti, ja grožėtis. Klubai, barai? Oi, ne. Jau ne tas laikotarpis. Kartą ar du per metus gal ir apsilankau, kokią pergalę su draugais atšvenčiu, bet ir viskas. Atvirai, kai treniruojuosi užsienyje, labiausiai noriu grįžti namo į Lietuvą, susitikti su savais žmonėmis.

– Daug emigrantų skundžiasi, kad nebegali pasigirti draugais nei Lietuvoje, nei užsienyje. Gimtinėje jie jau nebeturi draugų, o naujoje vietoje – dar nesusirado. Tu, aišku, nevadini savęs emigrantu, bet juk beveik dešimtmetį nebegyveni Lietuvoje. Ar vis dar turi čia draugų?

– Savo tikrus draugus tikrai čia turiu. Jie niekur nedingo. Dėl to labai džiaugiuosi. Aišku, kartais kyla sunkumų bendraujant. Gyvenimas bėga ir viskas keičiasi. Bet viena lieka nekintama – grįžus į Lietuvą, pirmiausia susitikti su jais! Dabar, kai jau porą metų mūsų treniruočių bazė yra Vokietijoje, galiu tai padaryti kur kas dažniau.

– Ar išties dabar, karantino metu, gyveni kaip toje dainoje – "dabar geriausi mūsų vakarai": juk ilgiausiai per visą savo ledo šokių istoriją vieši Lietuvoje?

Juk ant ledo praleidi beveik visą laiką, išskyrus tą, kai miegi.

– Į Lietuvą su Allison atvykome turbūt kovo viduryje, vos tik sužinojome apie Pasaulio dailiojo čiuožimo čempionato atšaukimą. Sėdome į mašiną ir atrūkome. Deja, čia partnerė sužinojo liūdną naujieną – jos broliui, taip pat buvusiam čiuožėjui, dabar jau baigusiam profesionalo karjerą, sustojo širdis. Mane irgi šita žinia gerokai supurtė: juk pradėjęs čiuožti su Allison tapau tarsi Reedų šeimos nariu, be to – su Chrisu buvome pažįstami dar nuo senų laikų. Taigi mano partnerė, vos išgirdusi šią tragišką žinią, išskrido namo, o aš likau karantinuotis čia. Tai išties ilgiausias laikas, kurį praleidau viešėdamas namuose…

– Prisipažink, ar po netikėtos Chriso Reedo mirties nepasidarė baisu, kad dideli fiziniai krūviai gali ne juokais pakenkti tavo ar tavo partnerės sveikatai?

– Na jau, baikit, baikit. Štai taip ir kyla paskui visokios paranojos. Juk gali ir ne sportininkui taip nutikti. Be to, Chrisas jau buvo baigęs savo sportinę karjerą, dirbo treneriu. Nesame mes, sportininkai, didesnės rizikos grupėje. Geriausia, ką gali šitaip galvodamas padaryti, tai išmokti stebėti savo sveikatą, suprasti jos siunčiamus signalus ir logiškai vertinti įvykius.

– Visi sportininkai, ypač kai jiems sekasi (skaičiau, kad kasmet gerinate savo pasirodymus, taškų sumas, su Allison kylate į vis aukštesnes pozicijas) yra savotiški savųjų likimų įkaitai. Ar niekada nekilo noras viską mesti, o tada užsidėti ant pečių kuprinę ir pakeliauti po pasaulį, kaip dabar mėgsta jaunimas?

– Na ne… Be to karto, kai jau buvau nusprendęs baigti sportininko karjerą. Bet grįžęs antrąsyk ant ledo ir pradėjęs šokti poroje, visai kitaip ėmiau vertinti savo praėjusius metus. Juk ką geriausiai mokėjau daryti – tai čiuožti! O dabar gavau tiek daug išskirtinių galimybių, šansų – tiesiog privalėjau jais pasinaudoti! Ne, daugiau tokių minčių nė iš tolo neprisileidau. Ėmiau galvoti, kad ir dirbdami kitus, net ir labai mėgstamus darbus, žmonės pavargsta, juos aplanko nuobodulys, bet tai nereiškia, kad jie turi imti ir viską mesti.

– Pasaulio ir Europos čempionatai vyksta vis kituose pasaulio kampeliuose. Ar yra laiko juos pažinti – ne tik čiuožti? Kokia šalis iki šiol paliko didžiausią įspūdį?

– Paprastai, atvykę į varžybas, turime visą savaitę. Po jų pasiliekame kelias dienas, išnaudojame jas miestui pažinti. Aišku, tai tikrai ne tas pats, kas užsimesti kuprinę ir keliauti, kur kojos neša, bet irgi neblogai. Jei rinkčiausi labiausiai patikusią šalį, tai pirmoje vietoje atsidurtų Japonija. Praeitais metais dalyvavome Saitamoje (Japonija) vykstančio pasaulio dailiojo čiuožimo čempionato ledo šokių varžybose, kur užėmėme 17-ąją vietą. Septyniolikti pasaulyje – labai neblogas pasiekimas. Buvome trimis vietomis aukščiau nei prieš metus. Labai patiko japonų susidomėjimas šiuo sportu. Čempionato varžybos buvo transliuojamos net viešajame transporte. Anot Allison mamos (ji tikra japonė), jos žemiečius labiausiai žavi porų šou – mūsų pasirodymą stebėjo daugiau kaip 30 tūkst. žiūrovų. Čiuožti šokį suprantantiems žmonėms labai smagu, norisi atiduoti visą save, nors japonai vienodai šiltai palaiko kiekvieną šalį.

Kadangi Japonijoje gyvena Allison dėdė ir sesė, tad turėjome puikią progą pamatyti visas Tokijo įžymybes. Ypač man paliko įspūdį jaunimo aprangos stilius, bendra atmosfera megapolyje.

– Jūsų poros treniruočių grafikas daugiau negu įtemptas. Ar jame lieka vietos normaliam darbui, už kurį mokami pinigai, skirti pragyvenimui, laisvalaikio malonumams?

– Ir taip, ir ne. Kai pradėjome rodyti geresnius rezultatus, ėmėme gauti nemažą pagalbą iš Lietuvos čiuožimo federacijos, už tai jai esame labai dėkingi, bet pradžioje buvo visko. Ir Allison tėvams teko padėti finansiškai, ir pačiam uždarbiauti reikėjo, kai treniravomės Kanadoje. Ten treniruočių grafikas buvo dar žiauresnis. O kada dirbau? Laisvu laiku. Treniravau vaikus. Kaip sakoma, jei labai norėdavau, grafiką susidėliodavau.

– Ar žmogus, kurio toks intensyvus treniruočių grafikas, gali turėti ir norėti dar kažkokių hobių?

– Kodėl gi ne? Tiesa, vienas hobis – ledo šokiai jau tapo darbu. Tikiuosi, kitiems mano pomėgiams tai negresia. Turėdamas laisvo laiko važiuoju į gamtą pasivaikščioti, po kalnus palaipioti. Leidžiu laiką su draugais. Mėgstame gokartais pavažinėti. O čia, Lietuvoje? Na, karantinuojuosi namuose, kaip ir visi. Turiu daug draugų iš Italijos. Laimė, nė vieno iš mano pažįstamų koronavirusas nepaguldė ant menčių, bet sekdamas pasaulinius įvykius suprantu, kad juokauti neverta. Turime būti atsakingi. Jei galėtų, ir mano partnerė Allison mielai atvyktų į Lietuvą, pagyventų čia ilgiau. Ji puikiai sutaria su mano draugais. Yra ragavusi cepelinų, šaltibarščių. Pastarieji, beje, merginos nesužavėjo – Allison nemėgsta grietinės.

– Ką pirmiausia padarai, kai grįžti į gimtąjį Kauną? Ar užsuki į kažkada antraisiais tavo namais buvusią Ledo areną?

– Pirmiausia, vos grįžęs, lekiu kur nors skaniai pavalgyti. Lietuviško maisto. Kad ir cepelinų. Paskui – kibinų Trakuose. O trečias privalomas dalykas būna jūra. Tada jau galima skirti laiko ir visiems kitiems reikalams. Tarkim, mielai pakonsultuoju ir jaunuosius dailiojo čiuožimo sportininkus Kauno žiemos sporto mokykloje "Baltų ainiai". Pasidaliju patirtimi, žiniomis, padedu programas sudaryti. Man negaila.

– Esi jaunas, bet tavo bendraamžiai jau kuria šeimas, o tu – atleisk, jei nuskambės per žiauriai – tik šokdini merginas ant ledo. Ar nemanai, kad ir tau, kaip kai kurioms čiuožėjų poroms, tarkim, Povilui Vanagui su Margarita Drobiazko, galų gale gresia "tarnybinis romanas"?

– Nėra čia ko slėpti – visų sportininkų, ne tik ledo šokėjų, gyvenimas labai sudėtingas. Daug treniruočių. Fizinio krūvio. O dar reikia ir apie savo sveikatą, poilsį, mitybą pagalvoti. Per dienų dienas tu bendrauji su vienu ir tuo pačiu žmogumi – savo partnere. Dažnai su Allison pajuokaujame, kad pagal laiką, praleistą drauge, esame kaip vyras ir žmona. Ledo šokiuose – kaip ir šeiminiame gyvenime – niekas negali ateiti ir iš šalies patarti, kaip elgtis. Norint tapti darnia pora, reikia laiko, pastangų ir bendro darbo. O po darbo? Pasimatymams tikrai nelieka jėgų. Bet aš nesiskundžiu. Gerai, kaip yra. Juk negaliu savęs kažkaip dirbtinai prispausti, kad štai tuoj nebespėsiu į vedybinio gyvenimo traukinį ir todėl turiu greitai kažką susirasti. Būtų juokinga.

– Davei aiškiai suprasti, kad judu su Allison nesate pora, bet gal kaip sportininkai turite gražią ateities svajonę?

– Mūsų bendri tikslai – ne medaliai, o noras kiekvienose varžybose parodyti tai, ką galime geriausio. Kaskart siekiame būti vis aukštesnio lygio. Norime būti vis geresne savo pačių versija. Trokštame augti ir tobulėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių