R. Kirilkinas apie užgauliojimus dėl orientacijos: nustokime vien tik puoštis žodžiu „tolerancija“

  • Teksto dydis:

Dainininkas Ruslanas Kirilkinas feisbuke pasidalijo vaikystės prisiminimais. R. Kirilkinui tąkart teko susidurti su patyčiomis, smurtu ir diskriminacija.

Žinomas vyras įrašu atvira išpažintimi feisbuke pasidalijo kovo 11-ąją. „Ar tai – laisvė, kai tau trūksta oro, kai esi nematomas ir negirdimas? Šiandien, tokia reikšminga mums visiems diena, nesinori apsimetinėti, pasipuošti trispalve ir įsijungti panoramą. Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas nepatogu. Jei ir nebūsiu išgirstas ar suprastas – vis tiek noriu pasisakyti, nes tas gumulas gerklėje neleidžia man pilnai kvėpuoti stebint pastaruosius įvykius mano šalyje. Retai kalbu šia tema, nes kaip ir buvau susitaikęs, o gal mano gyvenimiška patirtis, liaudiškai tariant „oda“ leido man atsiriboti, nematyti, susitaikyti...? Ne. Tačiau nebegaliu, nes šiandien aš kalbėsiu už kitus, šiandien aš kalbėsiu Jūsų visų vaikų vardu, na, o kad Jums būtų aiškiau, persikelkime trumpam visi kartu į mano vaikystę. Nuo pat mažens aš supratau, kad esu visiškai kitoks berniukas, nei kad kiti, tiesą sakant aplinkiniai man tai leido suprasti. Žaisdamas kieme kartu su vaikais, labiausiai pritapdavau prie mergaičių kolektyvo, nors giliai širdyje aš norėjau su kiemo berniukais žaisti krepšinį ar net futbolą, jei atvirai, tai nemėgau abiejų, tačiau labai norėjau būti tokiu kaip jie, kad ir kokia kaina man tai kainuotų, na, o jei tą akimirką turėdavau kišenėje saldainių ar dar ko, na, kas jiems būtų reikalinga ar įdomu, tai leisdavo man bent trumpam pažaisti su jais ir pasijausti berniukų būrio dalimi... Džiaugsmo pojūtis buvo, lyg ką tik nusipirkau bilietą į karuseles“, – prisiminė dainininkas.

Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį / fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška.

„Bet visa tai trukdavo neilgai, na, dažniausiai tol, kol aš neįmesdavau kamuolio į krepšinį, ar neatlaikydavau kamuolio saugojant futbolo vartus. Visi ir vėl smagiai pasijuokdavo iš manęs ir to pasekoje pasigirsdavo unisonu mano antrasis vardas, tikrai taip, Jūs teisingai perskaitėte, aš buvau ne tik Ruslanas, mane vadino „Galuboy“, tiesa, turėjau ir pravardę „Ruslik suslik“, ši man labiau patikdavo, na, o „Galuboy“ verčiant iš rusų kalbos – „žydras“, tiesa sakant, aš tuo metu nežinojau ką tai reikšdavo, tik kažkodėl aš jausdavau didžiulę gėdą, kad esu toks, kokiu jie į mane kreipiasi, nes iš jų lūpų kiekvieną kartą tai nuskambėdavo itin pagiežingai ir smerkiančiai. Šitaip mane vadinti pradėjo dar šeštoje ar septintoje klasėje, puikiai pamenu, kai visiems klasiokams pradėjo kaltis pirmieji ūsai, o aš jų dar visai neturėjau, labai dėl to pergyvenau ir jaučiau didžiulę gėdą, nes aš nenorėjau būti kitokiu nei jie, mano ūsuotieji klasiokai... Tik norėjau būti tokiu, kaip jie“, – socialiniame tinkle rašė R. Kirilkinas.

R. Kirilkino feisbuko nuotr.

Pasak dainininko, psichologinis smurtas netrukus peraugo į fizinį. „Su lyg kiekviena diena pildydavosi jų žodynas, kol tai staiga perėjo ir prie dar didesnio psichologinio, bei fizinio smurto. Klasėje aš buvau pastoviai apstumdomas, vien todėl, kad stoviu prie savo suolo, ar už tai, kad pavyko atsakyti į mokytojų užduotus klausimus, ar jų užduotis, na, ir žinoma profilaktiškai už tai, kad tiesiog esu „žydras“ ir taip jų visų pakrikštytas. Gal jei tik būčiau žinojęs, ką reiškia visi tie mano nauji vardai „galuboy“, „pyd*r“, „pyd*rbaba“ ir t. t., būčiau tikrai ieškojęs būdų, kaip nebūti tuo, kuo jie mane vadina... Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį / fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška. Mokytojai tai matė ir žinojo. Kiti mokytojai tame drąsiai dalyvavo pritardami klasiokams, kad esu mergaitiškas, nevyriškas, ne toks koks visi. Žodžiu, kol aš pagaliau supratau, kad esu visiškai bejėgis, kažkoks kitoks, gal kaip koks raupsuotasis ar dar baisiau, kol vieną dieną aš pats pradėjau savimi šlykštėtis ir savęs gėdytis. Buvo dienų, kurios virsdavo savaitėmis, kai nustojau lankyti mokyklą, nes viso šito aš tiesiog nebepakeldavau... Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje“, – rašė vyras.

Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje

„Mes itin sunkiai gyvenome ir tai būdavo dar vienas mano trūkumas prieš kitus vaikus... Tokiame mažame mieste kaip Telšiai, greitai sklido gandai. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo „galuboy“, jie visi tenorėjo apspjauti ir išsivalyti savo batus į mane. Mano vaikystėje buvo ir daug šiltų vasaros dienų, kai verčiau žaisdamas lauke ar besimėgaujant vasara, aš likdavau namuose, išmokdamas tiesiog viskuo džiaugtis per langą. Aš paprasčiausiai buvau pavargęs nuo pastovių užgauliojimų, patyčių, smurto. Žinojau, kad nuo to niekur per toli nepabėgsiu ir nepasislėpsiu. Kol vieną dieną... Aš buvau priverstas sugalvoti įvairiausių būdų, kaip prasimanyti pinigų, tam, kad daugiau manęs neskriaustų vaikai mokykloje, ar dar kiti vaikai atėję iš gretimų kiemų į mano kiemą. Tad aš pardavinėdamas laikraščius, išmesdamas kaimynams šiukšles, rinkdamas butelius ir t. t. užsidirbdavau pinigų. Tuo metu man tai buvo lyg koks vienintelis išsigelbėjimas ir atsiradęs normalus procesas – mokestis už tai, kad tavęs niekas neliestų ar nevadintų „žydru“. Tiesą sakant, susitarimo ar galiojimo laiko dėl neliečiamybės statuso nebuvo, matyt, buvom per kvaili apie tai net ir pagalvoti, visgi vaikais mes buvome... Aš išbandžiau viską, bandžiau būti ir blogiuku klasėje ar klounu, lygioje vietoje konfliktuojant su mokytojais, ar skeliant juokelius pamokos metu, tam, kad pamoka nueitų šuniui ant uodegos, kad klasiokai išvengtų užduočių ir t. t. Visa tai dariau tik dėl jų, tam, kad mane „užrespektintų“, kitaip tariant, užsitarnauti pagarbą, kad pagaliau tapčiau laisvu ir neliečiamu, bet ir ši korta man buvo laikina“, – mintimis dalijosi R. Kirilkinas.

Dainininkas prisiminė, kad kelias iš mokyklos į namus taip pat keldavo daug neigiamų emocijų – mat jis būdavo sekamas. „Mane sekdavo iš mokyklos į namus, kartais pavykdavo išvengti Linčo teismo, kad esi „kitoks“, bet dažniausiai ne. Grįžtant namo iš mokyklos aš rinkdavausi ilgesnį kelią, tą, kuriuo eidavo daugiausiai žmonių, nors artimiausias būdavo tiesiai per kapines, bet „mirusieji“ manęs ten neapgindavo... Kai pasidarydavo išvis nebepakeliama, aš mintyse rašydavau savo paskutinių gyvenimo minučių scenarijus“, – rašė vyras.

„Rodos, praėjo šitiek metų ir laiko, šiandien tam berniukui iš praeities yra 37 metai, klausiate ar tebeskauda? Taip. Ar laikas gydo žaizdas? Ne. Laikas jas tik „aptvarsto“. Šiandien mes stovime vietoje ir panašu, kad mes einame sparčiais žingsniais atgal. Tad tam, kad tokių istorijų kaip mano, kurių yra tūkstančiai, būtų kuo mažiau ir duok Dieve jos nesikartotų. Kad už savo laisvę – mylėti ir būti savimi nebereikėtų mokėti tokia kaina... Nustokime pagaliau vien tik puoštis žodžiu „tolerancija“, jis Jūsų vaikų neapsaugos ir neapgins. Šiandien aš kreipiuosi į „tolerantiškus“, tradicinių pažiūrų / vertybių ir šeimų sergėtojus tėvus, tam, kad praregėtumėte... Nes būtent mes, jūsų homoseksualūs vaikai, gimstame jūsų heteroseksualių žmonių šeimose. Tad klausimas Jums, kurią šiandien pusę stotumėte ginti, jei Jūsų vaikas po ilgo laiko pagaliau išdrįstų pasibelsti Jums į duris. Į Jūsų širdį. Tas pats vaikas, patiriantis psichologinį ir fizinį smurtą, dėl savo orientacijos ir yra nuolatos persekiojimas jums viso to nė neįtariant? O Jūs bent trumpam pabandykite įsivaizduoti tai, ką teko išgyventi mane supusiems artimiesiems. Leiskite atslūgti emocijoms. P. S. Simboliška, o gal atsitiktinumas, kad tuo metu, kai visa tai vyko, aš laikiau plakatą su užrašu „VILTIS““, – įrašą socialiniame tinkle baigė dainininkas.


Šiame straipsnyje: Ruslanas Kirilkinasseksualinė orientacijaatvira išpažintispagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Tavo tos psichinės išpažinties mūms nereikia,buvai dinges tai ir toliau dink iš akyračio ir netvirkink vaikų.

Daiva

Daiva portretas
Bukit savo vietoje nekiskit savo nuomones ir salygu gyvenkit savo gyvenima ir niekas jusu neieskos.O dabar lendat i viesuma irodinejat visokias ideologijas ir gaunat atsaka.Kiek LT gyvena tradiciniu seimu be santuokos augina vaikus kuria bendra gyvenima ir nera problemu o jums reikalinga santuoka tam kad galetumete isivaikinti vaikus bet vaikai yra zmones kurie turetu tureti teise i mama ir teti,o ne du teciai.

linkėjimai iškrypėliams

linkėjimai iškrypėliams portretas
liaudiesmenas taškas livejournal taškas com
VISI KOMENTARAI 53
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių