Gyvena studijoje

Šiuose šou, tikina Solveiga, dirba ne žmonės, bet mašinos.

"Įspūdinga, tai, ką jie daro scenoje, – negaili komplimentų Solveiga, kurios sutartis baigsis rugsėjį. – Jos nepratęsiu, o vyksiu treniruotis asmeniškai į Monrealį, į pasaulio elitinio cirko sostinę."

Ten po pusmečio individualių treniruočių pas garsius meistrus, kurioms ji dabar intensyviai taupo pinigus, Solveiga įsitikinusi, kad pasirašys sutartį ir galės kasdien dirbti solidžiame cirke.

Dabar mergina intensyviai dirba, gyvena studijoje – jos kambariuką nuo pastarosios skiria užtvara.

"Atvykusi gavau butelį, tačiau ten įsiveisęs pelėsis. Vietinių imunitetas jam atsparus, o aš turėjau sveikatos problemų, todėl persikėliau į studiją, – prisipažino Solveiga. – Idealu. Esu pelėda, einu gultis 3–4 val. nakties, tad už 5 m kabo šilko juostos, čia pat viena treniruojuosi ir tobulinu techniką."

Jos mokytoja su kolegėmis penkis kartus per savaitę treniruojasi po 4 val., po to dalyvauja pusantros valandos trukmės šou, vėl treniruojasi, vėl šou.

"Neįtikimas krūvis, todėl didinu krūvį ir aš, – prisipažino Solveiga. – Negalima į tokį ritmą įšokti iškart. Protas išlaikys, tačiau po mėnesio ar dviejų kūnas patirs traumų. Juolab pradėjau dirbti cirke daug vėliau. Tiesa, savimi pasitikiu, tik dabar reikia dirbti dvigubai daugiau, negu būčiau pradėjusi tai daryti prieš dešimt metų."

Tikiu, jei myli, mylėsi visada, kad ir kas nutiktų. Net ir nebūdamas kartu. Jei išblėsta jausmas, tai buvo ne meilė, tik prisirišimas, susižavėjimas.

Nesusipainioti šilke

Ji nejaučia aukščio baimės, nors Makao, dirbdama su trenere, ant šilko juostų be apsaugų kabo 9,5 m aukštyje.

"Vis dėlto akimirksnio baimę jaučiu, adrenalinas išsiskiria, kai susivyniojusi turiu paleisti dalį juostų ir kristi žemyn, nors ir smegenys akimirką sako: ne, nešok, ką tu darai?! – šyptelėjo S.Baltūsytė. – Ore turi pasitikėti savim ir jaustis saugus."

Jai ji žvelgia iš beveik 10 m aukščio į grindis ir koncentruojasi – nelieka vietos juokams.

Būna, viršuje susipainioja. Tuomet labai svarbu nepanikuoti, nes šilkas, kaip slankus smėlis, dar labiau įtrauks, pradės veržti.

"Reikia šaltų nervų, nes jis verš labiau, trūks oro, – matydami ore gražiai ant šilko juostų triukus atliekančius artistus žiūrovai nežino svarbių smulkmenų. – Panikuosi, pavargsi, verš kaklą, skaudžiai ir vis stipriau verš rankas."

Du kartus ji buvo susipainiojusi šilko juostose: pirmą kartą, dar karjeros pradžioje, ją išgelbėjo treneriai, antrą – skausmingai kabodama, prisivertė nepanikuoti, atsipalaidavo ir išsipainiojo pati.

"Darbas su šilko juostomis reikalauja ir daug logikos, kaip matematikoje, žinojimo, kaip susisukusi juosta, kur tau suktis, – subtilumus aiškino Solveiga. – Tai panašu į jūreiviškus mazgus, kai negali būti jokios klaidos."

Kas yra laisvė?

2009 m. iš Lietuvos išvykusi ir nuo to laiko gimtosios šalies žeme nežengusi Solveiga nejaučia, kad prie ko nors yra labai emociškai prisirišusi.

Ji neprisiriša prie daiktų, žmonių, miestų. Jai patinka keliauti, judėti. Viskas, kas bus lemta, visą laiką bus su tavimi.

"Kalbuosi su draugais kas pusmetį per skaipą. Viskas, kaip ir prieš dešimtį metų, – šyptelėjo Solveiga. – Vasarą, kai matau feisbuke Nidos kopų, Lietuvos pajūrio, šaltibarščių, didžkukulių nuotraukas, kartais akimirkai apima nostalgija."

Šiuo metu apie Lietuvą ji negalvoja. Jos kelionė link tikslo jau yra laimė. Ji nori neužsistovėti, plaukti į priekį, nežino, kur gyvens ateityje, nežino, kur pasens.

"Viskas ateis, kai turės ateiti", – neabejoja Solveiga.

Ar taip intensyviai, atsiskyrusi gyvendama, ji nebėga nuo kažko?

"Ne, man nepatinka ramybė. Kalbu apie kaimą. Mažame mieste visi viską žino, stebi, o čia esi niekam neįdomus, esi vienas su savimi ir randi ramybę, – teigė cirko artistė. – Todėl 80 proc. laiko Honkonge esu viena ir taip geriau man stumti save į priekį savojo tikslo link."

Pakartojus klausimą, ar ji neužpildo tuo tuštumos širdyje, meilės trūkumo, Solveiga linktelėjo galvą.

"Turbūt visi gyvenime esame patyrę ir nelaimingų meilės istorijų, – prisipažino S.Baltūsytė. – Patyriau ir aš. Jį mylėjau iš širdies. Tikiu, jei myli, mylėsi visada, kad ir kas nutiktų. Net ir nebūdamas kartu. Jei išblėsta jausmas, tai buvo ne meilė, tik prisirišimas, susižavėjimas."

Ji negali nė vieno blogo pasakyti apie tą vaikiną. Tačiau nesijautė laisva, nesijautė laiminga.

"Jei nesi laimingas su savimi, kaip gali būti laimingas su kitu? Negali reikalauti laimės iš kito žmogaus, – išmintingai pastebėjo Solveiga. – Kitaip tu užkrausi jam savo sunkumus, bėdas."

Kas jai yra šilkas?

Solveiga susimąstė. Kasdienybėje ji labai pozityvus, linksmas žmogus. Jos pasirodymai ant šilko juostų, o tai ne visada pastebi žiūrovai, dramatiški, kalba apie mirtį, depresiją, kažką tamsaus.

"Net treneriai sako: tu – keistas kontrastas, – nusijuokė buvusi kaunietė. – Bet gal todėl esu laiminga? Ore tarp šilko uostų aš paleidžiu negatyvias mintis, tai, kas manyje sunkaus, skausmingo. Todėl šilkas – mano laisvė."