Lyg šuolis nuo uolos

"Pinigai gyvenime nėra svarbiausia. Dirbdama naftos bendrovėje mačiau labai daug materialiai turtingų, iki gyvenimo pabaigos apsirūpinusių žmonių, kurie turi po kelis didelius namus, prabangius automobilius... – pasakojo neseniai 27-ąjį gimtadienį paminėjusi Solveiga. – ... Bet jie įstrigę tame pačiame rate, nors turi savo aistrų, hobių, svajonių. Jie įkalinti pokyčių baimės ir nėra laimingi."

Iškeisti itin solidžiai apmokamą darbą "Technip" bendrovėje Europos naftos sostinėje Aberdyne ir išvykti dirbti į Honkongą už beveik tris kartus mažesnį atlyginimą Solveigai buvo iššūkis, prilygęs šuoliui nuo uolos į prarają.

"Buvo baisu, bet labai įdomu. Juolab to norėjau, nes ėjau širdies keliu, – rinko žodžius jau su akcentu lietuviškai kalbanti jauna moteris. – Beje, smogus naftos krizei, atlyginimai dabar subliūško. Tai vertinu labai gerai, nes anksčiau mokėjo tiesiog nenormalius pinigus."

Tačiau Škotija – jau praeityje. O dar iki Didžiosios Britanijos liejosi jos širdies šokis – nuo šešerių metų Solveiga lankė pramoginius, moderniuosius, vėliau – gatvės šokius, hiphopą, o žinomus vadovus ir trenerius Deimantę Ūsienę, Kęstutį Baranauską vadina savo antraisiais tėvais.

"Savo ateitį siejau tik su šokiais", – pasakojo buvusi kaunietė, kurios svajonei griežtą "ne" tarė tėvai. "Ir išvykau studijuoti politikos mokslų į Aberdyną", – prisiminė Solveiga.

Pradėjo nuo skenavimo

Škotijoje studijuoti teisę jai trūko pinigų. Solveiga nutarė: tuomet – politikos mokslai. Tačiau jau po metų suprato, kad ir tai ne jai.

"Daug kaukių, veidmainiškumo, melo, suvaržymų, – atsiduso S.Baltūsytė. – Jaunas žmogus tikisi pakeisti pasaulį, bet studijuodama politikos mokslus suvokiau, kad ten to nepadarysiu."

Nesijausdama laiminga, ji metė mokslus ir (iš Honkongo skaipu ataidėjo Solveigos juokas – red. past.) tėvai patyrė "infarktą".

"Bet jei nesijauti laimingas, kodėl turi eiti prieš širdį? Jei gali – keisk, nešvaistyk laiko, visada spėsi grįžti atgal, – įsitikinusi Solveiga, kuri Aberdyne pakeitė ne vieną darbą. – Dirbau drabužių bendrovėje, padavėja naktiniuose klubuose, pokerio krupjė kazino."

Netrukus Aberdyne ji įsidarbino vienoje naftos bendrovėje: tris mėnesius, penkis kartus per savaitę po 6–7 valandas lietuvė skenavo dokumentus.

"Išprotėti galima, – nusijuokė Solveiga. – Skaičiavau, kiek nuskenuoju per valandą, vėliau pradėjau skaityti. Tai buvo dokumentai – sertifikatai, kuriuos nuomojome, mašinoms, įrankiams."

Ji susidomėjo ir pradėjo siurbti informaciją: detaliau klausinėti apie tai inžinierių, rašytis į knygutę, mokytis, o kopdama karjeros laipteliais perėjo į garsią "Technip" bendrovę.

Dirbo sunkiai, valdžia aukštino pareigas, todėl pradėjo mokytis jai patikusios planavimo inžinerijos.

"Ten daug techninių dalykų, kuriuos reikėjo spręsti gyvai, kiekviena sekundė kainuoja šimtus tūkstančių, reikia žinių, ir tai man labai patiko", – Solveiga labiau koncentruojasi ir geriau susikaupia, kai jaučia įtampą, adrenalino pliūpsnius.

Kada miegodavo – neįsivaizudoja

Net ir itin solidžiai uždirbdama 25 metų mergina, galinti sau leisti bet kur keliauti, kaip rengtis, ką valgyti, nejautė pilnatvės.

Ji ieškojo, kuo užpildyti dalį tuštumos širdyje, sportavo ir apsilankė draugės įkurtoje cirko studijoje, kur buvo trapecija ir šilkinių juostų, skirtų akrobatikos ir meno elementams ore.

"Kaune Kęstutis Baranauskas dažnai mums rodydavo "Cirque du Soleil" pasirodymų įrašus, – prisiminė Solveiga. – Bet kai Aberdyno studijoje paliečiau šilkinę juostą, manyje tarsi kažkas įjungė mygtuką. Viskas pasikeitė akimirksniu, nors, pabandžiusi ore, neišsilaikiau ant rankų nė 2 sek."

Kaip ji gyveno po tos akimirkos, sunku net įsivaizduoti. Mergina šypsosi prisiminusi savo paros grafiką.

Keldavosi 5 val. ryto ir intensyviai treniruodavosi – stiprino pilvo presą, darė atsispaudimus, važiuodama autobusu į darbą naftos bendrovėje mokėsi mechanikos inžinerijos. Dirbo. Per pietus rengdavosi egzaminams, grįždama autobusu vėl mokėsi, namuose vakare pasiimdavo maisto, kurį sukirsdavo eidama į studiją.

"Ten mokiau šokti kitus, po to treniravausi su šilkine juosta, – šypsojosi Solveiga. – Kada miegodavau – neįsivaizduoju. Daugiausia po 4–5 val. Tačiau, kai darai, ką mėgsti, apie ką svajoji, visada atsiranda papildomų jėgų ir nėra taip sunku."

Iš Škotijos į Honkongą

Kiekvienas turi eiti savo keliu, dabar įsitikinusi Solveiga. Tėvai neturėtų spausti vaikų ir už juos sudėlioti gyvenimo.

Ten daug techninių dalykų, kuriuos reikėjo spręsti gyvai, kiekviena sekundė kainuoja šimtus tūkstančių, reikia žinių, ir tai man labai patiko.

"Suprantu savo tėvus, nes gyvenome sunkiai, jie norėjo, kad būčiau saugi, finansiškai stabili, – nepyko S.Baltūsytė. – Tačiau pasirinkau širdį ir svajones, bet ne protą ir finansus. Pradžioje galvodavau, kad, uždirbusi daug, galėsiu sau leisti viską. Bet, kažkodėl nesijaučiau absoliučiai laiminga."

Dabar Honkonge kartais ji valgo makaronus su sviestu, o mėgstamą avokadą, kurių vienas ten kainuoja 5 eurus, leidžia sau nusipirkti tik per gimtadienį ar atlyginimo dieną.

"Bet aš labai laiminga! Reikia įsiklausyti į širdį, kur neša gyvenimas, ir jei kažkas blogai, jei tam priešinsiesi, nebūsi laimingas", – žino lietuvė.

Pasiduok gyvenimui, nors tai nereiškia, kad viskas bus kaip sviestu patepta. Ir dirbti reikės 110 proc.

"Esu maksimalistė", – prisipažino Solveiga, kuri netrukus sulaukė pasiūlymo iš Škotijos išvykti į Honkongą.

Sausio 4 d. ji sulaukė skambučio, kad 9 d. bus patvirtinta darbo viza, o jau 15 d. prasidės darbas.

"Jaučiau, kad viskas bus gerai, – pasikliovė intuicija buvusi kaunietė. – Lyg tyčia tuo metu vis gilėjo naftos krizė, Aberdyne atleido apie 65 tūkst. darbuotojų. Galėjau dar kovoti ir likti darbe, bet pasiėmiau išeitinę ir išskridau."

O tėvai, nusijuokė moteris, išgirdę žinią skaipu, patyrė antrą "infarktą".

Mėsos kokybė – tragiška

Honkongą ji myli iš visos širdies, nes save vadina tropine žuvele.

Prisimindama Aberdyną, kai nuomojamame bute gaminosi valgyti ir iš burnos nuo šalčio sklisdavo garas, Solveiga susigūžė.

Dabar – apie 30 laipsnių šilumos ir ji vaikšto su basutėmis. Žmonės – paprasti, neįkyrūs ir draugiški. Daug meno renginių, studijų.

"Nesu didelė gamtos mylėtoja, – neslėpė Solveiga. – Geriausia gamta, kai stoviu 50 ar 70 aukštų dangoraižio viršuje ir žvelgiu į miestą. Tai mano kalno viršūnė. Nemėgstu tylos, man reikia veiksmo."

Tiesa, Azijoje ji tapo beveik vegetare, nes mėsos kokybė – tragiška, higienos specialistai tarsi užmigę.

Škotijoje mėsa buvo itin gera, o ją lietuvė pirkdavo fermose.

"Dabar tik per gimtadienį leidžiu sau pirkti kepsnį brangiame restorane", – prisipažino S.Baltūsytė.

Prisiminusi maistą ji nusijuokė: Honkonge, Makao, kaip ir Kinijoje, įprasta nusipirktą maistą dalytis ir valgyti, imant vienam iš kito.

Ji kvatojosi, kai su vadovais pirmą kartą nusipirko itališkame restorane pastos, picų, o šie jau taikėsi į jos lėkštę.

"Tik išvydę mano akis, suprato, kad tai man nepatinka, – nusijuokė Solveiga, mėgstanti valgyti viena. – Atrodo, kad man neliks, nes valgau daug ir nemėgstu nei dalytis, nei imu maisto iš kitų."

Ji uždirba beveik tris kartus mažiau nei Škotijoje, gyvena susiveržusi diržą, nes pusę algos skiria savęs tobulinimui, siekiant cirko artistės karjeros.

Honkonge ji moko kitus cirko meno, pati dalyvauja renginiuose, tris kartus per savaitę vyksta į Makao ir mokosi pas garsią trenerę akrobatę Charlotte Ticha.

"Ji šoka 250 mln. dolerių kainavusiame garsiojo Franco Dragone šou "The House of Dancing Water", kur dirba aštuoniolikos šalių aukščiausio lygio akrobatikos, gimnastikos, cirko meistrai, kaskadininkai, – pasakojo Solveiga. – Būtent jis parengė ir po pasaulį keliaujantį "Cirque du Soleil" šou."