Gyvenimą pakeitęs sprendimas

L.Čiunkaitė-Liutkuvienė sprendimą vykti į egzotiškąją Islandiją priėmė mažiau nei per minutę. Vieną 2016-ųjų vasaros dieną apsiperkant prekybos centre, jai paskambino bendradarbė ir pasiūlė drauge skristi į šią Šiaurės šalį. Abi kolegės tuo metu atostogavo, tad aplinkybės kelionei buvo labai palankios. Ilgai negalvojusi Loreta sutiko – juk nėra ko prarasti. Tad jau liepos pradžioje abi keliautojos atvyko į Keflaviko oro uostą, kur jas pasitiko gūsingas, atšiaurus vėjas.

„Labai greitai aklimatizuojuosi įvairioje aplinkoje, šiuo klausimu esu lanksti. Tačiau iki šiol puikiai prisimenu pirmąsias akimirkas atskridus į Islandiją. Iš 35 °C karščio patekome į vos  5 °C šilumos orą, palydimą šiaurinio vėjo. Kaipmat šmėstelėjo abejonė – ar tik nebūsiu suklydusi? Nusprendžiau, kad Islandijoje pasiliksiu trumpam ir greitai grįšiu į Lietuvą“, – atskleidžia pašnekovė.

Praėjus kelioms dienoms nuo atvykimo, Loreta susirado darbą ir pradėjo gilesnę pažintį su šia unikalia šalimi. Islandija lietuvę taip įtraukė, kad trumpa viešnagė galiausiai virto šešeriais metais.

„Sakoma, kad kas šešerius septynerius metus sveika keisti darbą. Mėgstu pokyčius ir nuotykius. Tad kartais šmėsteli mintis, kad būtų sveika keisti ir gyvenamąją vietą, ir viską, ką tik norisi ir yra galimybė pakeisti. Ilgesnį laiką gyvenant vienoje vietoje, akys apsipranta, emocijos nurimsta ir tampa vis sunkiau nustebti. Tačiau Islandija man vis dar išlieka neatskleistos paslapties šalis, kuri tarsi magnetas traukia ir nepaleidžia. Šis jausmas nepaaiškinamas, bet labai stiprus“, – sako L.Čiunkaitė-Liutkuvienė. Tad nors iš prigimties yra nenuorama, lietuvė Islandijos kol kas palikti neplanuoja.

Staiga atsisakyti buvusio gyvenimo ir išvykti į svečią šalį – nemenkas iššūkis. Tačiau Loreta tikina, kad tai ne pirmoji jos avantiūra. Smalsią ir iš komforto zonos išeiti nebijančią moterį draugai netgi vadina vaikščiojančiu nuotykiu.

„Niekada kelionių neplanuoju iki smulkmenų. Man daug įdomiau nukrypti nuo maršruto ir susidurti su netikėtumais, – šypsosi ji. – Tad yra tekę patirti visko: kur nors užlipti, nuo kur nors nušokti, įlįsti ir paskui nebeišlįsti, iki kelių įsmigti cemento duobėje, susilaužyti rankas, susipjaustyti kojas, be apsaugų vaikščioti ant devynaukščio namo stogo krašto... Vaikystėje ir jaunystėje visada viską išbandydavau pirmoji. Man niekada nepatiko eiti pramintais takais, daug įdomiau atrasti savo kelią. Vadovaujuosi nuostata, kad kažkaip vis tiek bus. Juk nebus taip, kad niekaip nebūtų.“

Nemažai islandų tiki elfų egzistavimu. Tai patvirtina net oficialios apklausos. Ne vienas kelias Islandijoje buvo nutiestas aplenkiant uolas, kuriose esą gyvena elfai.

Delikatesas – avies galva

Pasak L.Čiunkaitės-Liutkuvienės, pirmosiomis dienomis atšiaurus Islandijos klimatas kėlė tikrą šoką. Nuostaba kilo ir stebint pačių islandų reakciją į oro sąlygas.

„Jei pro langą matai einantį islandą, jo apranga menkai informuos apie temperatūrą lauke. Vasariniais drabužiais vietiniai rengiasi šilumai pakilus iki 12 °C ar 14 °C šilumos. Kiek didesnė nei 20 °C šiluma – jiems jau neišpasakyta kaitra! Tada islandai išsinuogina, kiek tik gali, ir gaudo kiekvieną natūralaus vitamino D krislelį“, – pasakoja Reikjavike įsikūrusi lietuvė.

Loretą taip pat labai nustebino islandiška tradicija, kurios vietiniai laikosi tamsiuoju metų sezonu. „Lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais islandai spalvingomis lemputėmis puošia savo artimųjų paminklus kapinėse. Sutemus įvairių spalvų lempelėmis apraizgyti paminklai atrodo įspūdingai. Vietinis islandas paaiškino, jog taip elgiamasi, kad būtų smagiau ir lengviau išgyventi itin trumpų dienų laikotarpį. Įdomu tai, kad Islandijoje žmonių pavardes atstoja jų tėvavardis. Prie tėvo vardo tiesiog pridedama galūnė dottir arba son, reiškianti jo dukterį arba sūnų, – atskleidžia Loreta. – Keista ir tai, kad nemažai islandų tiki elfų egzistavimu. Tai patvirtina net oficialios apklausos. Ne vienas kelias Islandijoje buvo nutiestas aplenkiant uolas, kuriose esą gyvena elfai. Visa tai – tik maža dalelė Islandijos keistenybių ir įdomybių.“

Islandiškas maistas pašnekovės pernelyg nenustebino. „Pastebėjau, kad islandai labai vertina ir mėgsta vietinę avieną. Tačiau tikrai yra priežasčių ją mėgti – ypač švarioje gamtoje, laisvėje užauginta mėsa iš tiesų labai skani. Vištienos patiekalais vietiniai per daug nesižavi. Jiems labai svarbus auginimo būdas, o vištos juk auginamos nelaisvėje. Be abejo, Islandijoje valgoma daug žuvų patiekalų. Tarp smagesnių patiekalų puikuojasi pūdyta rykliena, kurios paragauti aš dar nepribrendau. Supuvusios mėsos skleidžiamas amoniako kvapas signalizuoja, kad greičiausiai ir nepribręsiu, – juokiasi ji. – Gana populiarus patiekalas islandų namuose yra ir avies galva. Ji patiekiama perpjovus pusiau. Islandai teigia, kad skaniausia patiekalo dalis yra akys. Tačiau tokio teiginio patvirtinti negaliu, nes šis skanėstas manęs nesugundė. Islandai taip pat labai didžiuojasi savo tradiciniu jogurtu „Skyr“, kurį kartais vartoju ir aš.“

„Keista, kad taip ilgai užsibuvau Islandijoje. Tačiau ši paslaptinga šalis traukia it magnetas ir nepaleidžia“, – sako Loreta.

Šiaurės italai

Islandai laikomi uždaro charakterio šiauriečiais. Tačiau, pasak Loretos, sugebėjus atverti islando širdį, galima rimtai pasiginčyti, kieno ji karštesnė – islando ar italo? Anot pašnekovės, kaip ir visose šalyse, čia gyvena įvairių asmenybių. Vis dėlto islandai, su kuriais teko susidurti Loretai, jai paliko mielų ir geraširdžių žmonių įspūdį.

„Šiaurės šalių gyventojus dažniausiai įsivaizduojame kaip visiškus intravertus. Tačiau gatvėse islandai visada sveikinasi. Išėjus pasivaikščioti ir kelyje sutikus islandą, dažnai išgirsi „laba diena“. Nesvarbu, kad vaikštai kitame kvartale, o sutiktas žmogus tavęs nepažįsta ir net nėra matęs. Man toks elgesys atrodo labai mielas“, – stereotipus paneigia L.Čiunkaitė-Liutkuvienė.

Lietuvę džiugina tai, kad Islandija yra viena saugiausių pasaulio šalių. Žmogžudystės čia tokios retos, kad žinia apie nusikaltimą sukelia kone masinį šoką. Pašnekovė dideliu pranašumu laiko ir islandų gyvenimo būdą, kuris kur kas lėtesnis nei Lietuvoje. Vietinių gyventojų santūrumas ir ramybė pasireiškia net kelyje. Loretos teigimu, gatvėje retai pamatysi beatodairiškai lekiantį automobilį. Vairuotojui uždelsus pajudėti iš vietos, niekas nepuola iškart signalizuoti garso signalu. Loretą kelyje erzina tik vienas islandų vairuotojų įprotis. Ji pastebėjo, kad nemažai vietinių nerodo posūkio signalo.

Anot pašnekovės, islandai svečius iš užsienio priima labai atvirai. Todėl norint įsilieti į darbo rinką, islandiškai mokėti nebūtina, nes vietiniai puikiai kalba angliškai. Žinoma, mokant vietos kalbą, atsiveria daugiau galimybių ir perspektyvų, galima gauti įvairesnių darbo pasiūlymų.

„Dirbdama vaikų darželyje nesijaučiau patogiai dėl to, kad silpnai kalbu islandiškai. Tačiau grupės vyriausioji auklėtoja kartu su kitomis kolegėmis elgdavosi labai maloniai, draugiškai. Kitų grupių auklėtojas taip pat galėčiau pavadinti nuostabiomis kolegėmis, besidominčiomis ir Lietuvos aktualijomis“, – pasakoja ji.

Islandiška lietuvybė

Pasak L.Čiunkaitės-Liutkuvienės, šiandien jos gyvenimas Islandijoje dvelkia ramybe, kuria tiesiog alsuoja pati šalis.

„Nerimastinga mano prigimtis turėtų prieštarauti sėsliam gyvenimo būdui. Tačiau varginantys pasaulinės pandemijos ir audringi karo metai ne kartą privertė susimąstyti – kaip gerai, kad likimas mane atvedė į šį kraštą. Islandijos vyriausybės sprendimai pandemijos metu buvo sveikintinai efektyvūs, saugumo priemonės buvo taikomos atsakingai, valdžia nesėjo panikos ir chaoso, to negaliu pasakyti apie kitas šalis. Tad netektys buvo minimalios. Žinoma, čia ir piliečiai elgėsi atsakingai, bet kartu ramiai, be isterijų“, – atskleidžia Loreta.

Atšiaurioji Islandija nenuoramai lietuvei vis labiau virsta tikrais namais. Čia apsigyveno ir lietuvės sesuo Neringa, draugė Rita su vyru.

„Pati to gal nė nesuprasdama pasielgiau savanaudiškai ir paskatinau sau brangius žmones apsigyventi Islandijoje, – šypsosi pašnekovė. – Taip susikūriau emociškai komfortišką ir labai artimą aplinką svetimoje šalyje. Žinoma, artimieji ant manęs už tai nepyksta. Gyvendamos Lietuvoje, su sese nebuvome tokios artimos, kokios tapome čia, Islandijoje. Netgi sumažėjo mus skiriantis fizinis atstumas. Lietuvoje jis siekė 200 km, o dabar viena kitą galime pasiekti per 10 minučių. Neringa Islandijoje labai pritapo, ši šalis jai išties patinka.“

Į Islandiją Loreta taip pat buvo atviliojusi sūnų Deividą, kuris čia kurį laiką pagyveno. Tačiau jam mielesnė Lietuva, tad sugrįžo į gimtinę. Mamą kartais aplanko ir dukra Greta, gyvenanti Italijoje. Pašnekovė juokiasi, kad iš Pietų šalies atvykusi dukra skuba apsiauti trejas vilnones kojines ir susisupti į kelis šiltus megztinius. Tačiau net su tokia apranga viešniai vis vien šalta. „Dukra niekaip nesupranta, kaip apskritai Islandijoje galima gyventi. Tikra tiesa, kad ši šalis tinka ir patinka ne kiekvienam“, – sutinka Loreta.

Nepamiršti Lietuvos jai padeda ir Islandijos lietuvių bendruomenė. Čia ji yra gana didelė ir aktyvi. Islandijos lietuviai tarpusavyje bičiuliaujasi, užsiima bendrais pomėgiais, kartu švenčia tautines šventes, puoselėja lietuviškus papročius. Islandijoje veikia ir lituanistinė mokykla, yra galimybė lankyti šv.Mišias lietuvių kalba. „Visa tai, ką buvai įpratęs veikti Lietuvoje, galima daryti ir Islandijoje. Tereikia noro“, – tikina svečią šalį namais pavertusi lietuvė.

Sužavėjo unikaliais kepiniais

Paslaptingoji Islandija keliautojus iš viso pasaulio vilioja unikalia savo gamta. Ledo ir ugnies kraštu vadinama šalis stebina savo ugnikalniais ir ledynais, nuostabaus grožio kriokliais ir įspūdingais geizeriais. Įkvėpta tokio pasakiško kraštovaizdžio, L.Čiunkaitė-Liutkuvienė ėmėsi aplinkinius sužavėjusio pomėgio. Ant įspūdingų savo kepamų tortų ji perkėlė unikalios islandiškos gamtos vaizdus.

„Tortai gimė iš didelio jaudulio ir noro kurti. Iš dalies prisidėjo ir tai, kad tradiciniai islandiški desertai lietuviškam skoniui nelabai gardūs, – atskleidė ji. – Islandija yra kardinaliai skirtingų gamtos elementų šalis. Kur nors kitur sunkiai rastume tokių ledynų ir ugnikalnių, lavos upių, neįtikėtino grožio kanjonų ir neaprėpiamų samanų laukų. Visa tai mane ir įkvėpė.“

Vienas įspūdingiausių Loretos tortų gimė 2021 m. kovą įsiveržus Fargradalsfjall ugnikalniui. Pašnekovė pasakoja, kad nuo pat 2020-ųjų rudens Reikjaviko apylinkes nuolat purtė žemės drebėjimai, tad buvo aišku, kad ugnikalnis greičiausiai anksčiau ar vėliau išsiverš. Prognozėms išsipildžius, Loreta tris kartus skubėjo prie ugnikalnio, kad galėtų pasimėgauti vaizdu. Vėliau matytą reginį ji perkėlė ant torto.

Išsiveržimas: vienas įspūdingiausių L.Čiunkaitės-Liutkuvienės tortų gimė 2021 m. kovą įsiveržus Fargradalsfjall ugnikalniui.

Įspūdingų desertų kūrimas Loretai yra tik pomėgis, tad ji juos kepa savo malonumui ir dovanoja pažįstamiems žmonėms. Išvydę tikroviškai atrodančiais ugnikalniais ir kriokliais puoštus tortus, islandai patiria visą emocijų spektrą – nuostabą, netikėtumą, kai kurie puola ir į ašaras. Sužavėti Loretos kūrinių, aplinkiniai ją ragina imtis tortų verslo. Tačiau, pasak pašnekovės, konditerija yra tiesiog malonus hobis ir kol kas jos paversti savo pragyvenimo šaltiniu Loreta nežada.

Nenuorama save vadinančiai L.Čiunkaitei-Liutkuvienei keista suprasti, kad jau daugiau nei šešerius metus gyvena toje pačioje vietoje. Pašnekovė teigia nežinanti, ar Islandijoje įleis šaknis, o gal po poros metų judės į kitą egzotišką kraštą.

„Ką nors planuoti man sudėtinga, tad niekada neturiu griežto plano. Šiuo metu penktą kartą kremtu studento duoną – šį kartą mano studijos turėtų atverti galimybių gyventi, keliauti ir dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje, nesusisiejant su viena vieta. Šiandien man gerai, saugu ir ramu Islandijoje, o poryt – kas žino? – mintimis dalijasi Loreta. – Dėl šiuolaikinių technologijų pasaulis labai sumažėjo, suteikdamas galimybę gyventi, keliauti ir ieškoti nuotykių ten, kur tik nori. Tad nesusisieti su viena vieta tapo dar lengviau. Linkiu būti lankstiems, draugiškiems ir nebijoti nuotykių – jų galima rasti kiekvienoje dienoje, kiekviename mūsų pasirinkime.“