- žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ruduo jau spėjo pasibelsti į Lietuvą, todėl, norint išlaikyti gerą nuotaiką, verta klausyti geros muzikos. Pateikiame ir apžvelgiame kelis atlikėjus bei jų išleistus albumus, kurių privaloma paklausyti.
CHANCE THE RAPPER
THE BIG DAY
Self-released
Nuo 2012–2013 m. tris išgirtus mixtape'us išleidęs ir vienu inovatyviausių reperių vadinamas Chance The Rapper tik dabar išleidžia savo debiutinį albumą (nors skirtumo tarp mixtape'o ir albumo iš esmės jau niekas ir nebesupranta) ir tikrai nėra jam dėl ko pavydėti. Tokio spaudimo jau senokai niekas nebuvo patyręs, o ir vargu ar buvo įmanoma pateisinti visus lūkesčius (vis dažniau pasitaikanti praktika išleisti albumą tiesiog iš niekur, be išankstinio pranešimo skamba vis logiškiau ir logiškiau). Kritikos „The Big Day“ sulaukė, tačiau, mano nuomone, visa tai įvyko, nes daug kas tikėjosi vos ne antrojo Jėzaus prisikėlimo. O tai, kaip žinome, yra neįmanoma.
Tuo tarpu aš išgirdau bene energingiausią šios vasaros darbą, kurio tematika (Chance The Rapper vestuvės) – daug originalesnė nei 90 proc. repo įrašų. Pripažinsiu, kad jo ankstesni mixtape'ai vis man skambėdavo pro šalį, tačiau tikiu, kad šis darbas mane paragins grįžti prie jų ir paieškoti to, ko galbūt neradau. Nuo pat pirmojo „All Day Long“ Chance'as duoda aukštą natą, kuri suteikia taip reikalingo gryno oro vis labiau banalėjančioje medijoje. Ir nors trukmės egzamino iki galo „The Big Day“ gal ir neišlaiko (vis dėlto 22 dainos yra tikrai per daug – didesnė kūrinių atranka būtų labai padėjusi), klausytis šio labai gyvybingo, optimistinio ir šviesaus darbo tiesiog yra smagu. Nepaisant akivaizdžių albumo duobių, tokie kūriniai kaip „Do You Remeber“, „Roo“ ar „Let's Go On The Run“ patvirtina nuomonę, kad Chance'as ne be reikalo giriamas, juo sekama ir visi su juo nori bendradarbiauti. Juk ne kasdien atsiranda reperis, ne dalyvaujantis vakarėlyje, o jam vadovaujantis, ne pataikaujantis skoniui, o jį formuojantis. Ir dar be kvailų skandalų.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
FREE FINGA
PRALEISTI SKAMBUČIAI
Self-released
Ateina toks laikas, kai tu jautiesi per senas vienokiai ar kitokiai muzikai. Taip aš jaučiuosi su Free Finga, kurio idėjos, tikslas ir netgi priemonės turėtų įtikinti, kad tai, ką jis daro, – nauja srovė šalies muzikiniame gyvenime. Vis dėlto, kad ir kiek klausyčiausi „Praleistų skambučių“, jie manęs nekabina, ir viskas. Ilgai ieškojęs atsakymo bei susumavęs visus „už“ ir „prieš“, galiu pasakyti bent man didžiausią Free Finga problemą – gebėjimas skolintis, jungti, būti įkvėptam ar net kartais kopijuoti vakarietiškas madas, deja, palieka adaptacijos įspūdį, kurioje nėra kažko savo, kažko unikalaus. Ir nors Free Finga muzikos nereikėtų vadinti vien tik „copy paste“, didžiulis noras padaryti taip, kaip ten, pakiša koją. Aišku, nepadeda ir tai, kad jau esu ne to amžiaus, jog mane labai kabintų tekstų aktualijos, o kartais perdėm kišami anglicizmai lyg ir nieko neduoda, tačiau iš esmės „Praleisti skambučiai“ yra atspindys užsienio grojaraščių, kurie irgi, deja, parodo pasaulinės populiariosios muzikos skurdą.
Pats Free Finga trapo muziką yra pavadinęs naujuoju pankroku, tačiau jeigu iš amato pusės tam būtų galima pritarti, iš idėjinės pusės trapas pankrokui niekada neprilygs. Nes svarbiausia yra idėja... Ji atperka mintį, kad muzika gali būti paprasta, kad dainuoti gali iš esmės bet kas, kad tekstai nebūtina turi būti poezijos šedevrai. Žinant, kad Free Finga savo erudicija yra virš to, aš nuoširdžiai manau, kad galiu reikalauti iš jo daugiau nei iš kito eilinio Lietuvos reperio. O dabar lieka tik įspūdis, kad tai labai kokybiškas, profesionalus fasadas su šiuolaikiška Jūratės ir Kastyčio istorijos variacija, po kuria nedaug kas slypi. O po albumo perklausų iš galvos neišeina Shaggy gabalas „It Wasn‘t Me“.
67/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
KERDROSTUBURAS
DEL
Self-released
Praėjusių metų muzikinio konkurso „Novus“ nugalėtojai, net ir plaukiodami toje pačioje kūrybinėje kūdroje, kaip ir daugelis jų vienmečių, vis dėlto sugeba, pasitelkę mažutėles smulkmenas, išsiskirti iš kitų pozityvukų būrio. Apie asmeninį persisotinimą madinguoju goodvibes'ų rokenrolu (kuris, neduok Dieve, taps naująja dainuojamąja poezija) jau esu kalbėjęs, tad išgirdęs dar vieną tą pačia srove plaukiančią grupę ne itin nudžiugau. Klišes žinote, todėl nesikartosiu, tačiau „Kedrostuburas“, kad ir kaip būtų keista, iš jų kažkaip instinktyviai bent jau bando vaduotis.
Pirmiausia į ausis krenta visiškas minimalizmas, artėjantis prie kiemiško primityvumo, kurio fone stipriai nuskamba saksofonas, tampantis man svarbesnis net už vokalą. Būtent šis elementas staiga suteikia albumui unikalumo, o klausytojui – papildomos perspektyvos. Tuomet jau tampa nesvarbu, kad tekstuose aš girdžiu ir „Arklio Galią“, ir „Šventinį Bankucheną“ ir tą patį „Garbanotą“, kurio „gėlėta suknia“ albume gauna sesę dvynę – „plevenančią striukę“. Galiausiai visi šie naiviai „tongue in cheek“ padainavimai ir parepavimai yra apsupami tingia, vasariška atmosfera, niekur neskubančiu tempu ir vėlgi goodvibes'ais (nors iš kitos pusės gal reikia tik džiaugtis, kad jaunajai kartai gyvenimas toks gražus). Viską susumavus, reikia pripažinti, kad kol kas „Kedrostuburas“ yra „vienas iš“ ir jam reikės įnirtingiau pakovoti po saule, kur tokią muziką kuriantiems darosi vis ankščiau. Tačiau jeigu esate kur pievoje ar griaužiate smilgą po ąžuolu, iš kolonėlės skambantys „Kedrostuburo“ garsai suteiks tinkamą foną.
71/100 („Spotify“, „Pakartot“)
BATUSHKA
HOSPODI
Metal Blade Records
BATUSHKA
PANICHIDA
„Sphieratz Productions“
Praėjusių metų pabaigoje į viešumą išlindęs skandalas juodmetalio scenoje tarp dviejų pagrindinių lenkų grupės „Batushka“ narių šią vasarą po teismų, kaltinimų ir grasinimų buvo vainikuotas dviem antraisiais grupės (ar grupių) albumais, kurių egzistavimas – tikras autorių teisių ir intelektinės nuosavybės bespridielas. Jei nežinote, kas ir kaip: esmė tokia, kad grupės Kanapinis (nors vardai žinomi, pamačius atlikėjus pravardės pačios lipo) praėjusių metų gale viešai pareiškė, kad „Batushka“ yra jo kūrybinis projektas, kurį pavogė buvęs kolega Lašininis, nes Kanapinis nepasidavė spaudimui leisti albumą. Lašininis tvirtino, kad jis sumokėjo tiek už debiutinio albumo įrašus, tiek už muzikantus, tiek ir už juodas drobules, esą projektas priklauso jam, o Kanapinis į jį net rimtai nežiūrėjo. Paskui vyko mano minėtasis bespridielas, ir štai: Kanapinio „Panichida“ ir Lašininio „Hospodi“.
Tiesą sakant, atmetus visus ginčus, grupei teko nelengvas uždavinys – ką daryti po labai sėkmingo debiuto „Litourgiya“, nes iš esmės „Batushkos“ triukas panaudoti stačiatikių giesmes tempia tik vienam įrašui. Su panašia problema susidūrusi „Zeal & Ardor“ išsisuko labai sėkmingai: jie šiek tiek atitolo nuo gospelų, tačiau jų neatsisakė galutinai, ir taip patobulėjo. „Hospodi“ nuo tamsios pirmojo albumo atmosferos nutolo labai stipriai: choro balsai liko tik kaip beveik nereikalingas elementas, muzika palengvėjo ir virto sunkiu rokenrolu. Pagal Lašininio „Batushką“ dabar galima siūbuoti...
Kanapinio „Batushka“ tapo dar sunkesnė, dar rimtesnė, dar tamsesnė, nors įrašas akivaizdžiai skurdesnis (trūksta Lašininio pinigų), todėl „Panichida“ skamba šiek tiek kaip DIY projektas, garso kokybės prasme nusileidžiantis „Litourgiyai“. Štai tokia situacija ir, rodos, Kanapinio ir Lašininio ginčas taip lengvai nesibaigs. Gal iš tikrųjų reikėtų kokią bobą padegti – gal padės.
„Hospodi“ 60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
„Panichida“ 73/100 („Bandcamp“)
FELICIA ATKINSON
THE FLOWER AND THE VESSEL
Shelter Press
Prancūzų menininkės Felicios Atkinson garsinis opusas, rodos, turi visas eksperimentiniam snobizmui būdingas savybes: abstraktumą, muzikinę antikonstrukciją, šnabždesius ir galiausiai „Sunn O)))“ narį, tačiau iš viso to sukuria dėmesį išlaikantį darbą, kuriame gali išgirsti ar bent pajusti tas temas, kurias kūrėja siekė atskleisti. Materialiai, jei galima taip sakyti, albumą paimti yra sunku, jame nėra nieko tiesioginio, tai daugiau nuojautų rinkinys, ne be reikalo ir pati F.Atkinson jį apibūdino kaip darbą „ne apie nėštumą, bet sukurtą nėštumo metu“. Todėl daugiausia viešbučio kambariuose turo metu kurtas „The Flower And The Vessel“ (labai tikslus pavadinimas) šiek tiek trikdo: jis yra intymus, iš dalies nejaukus ir tikrai keliantis nerimą.
Pati kūrėja sako, kad albumo įrašų kambariuose metu savęs klausė: „Kas aš tokia? Kaip aš galiu bendrauti su pasauliu“, ir šis vidinis F.Atkinson sutrikimas ir nerimas stipriai jaučiamas. Jos garsiniai konstruktai, nors ir ne intensyviai, tačiau vis tiek palieka savotišką svetimumo jausmą, lyg albumu būtų bandoma kažkur grįžti ar rasti savo vietą, o tokį įspūdį dar sutvirtina draiskanoti tekstai (tai interviu, tai poezijos kūriniai), skaitomi tiek anglų, tiek prancūzų kalba, kuriuos, be abejo, sunku suprasti, nes atlikėja juos daugiau iškvėpuoja, nei rišliai perskaito. Iš vienos pusės gal visa tai ir yra šiek tiek snobiška ir netgi stereotipiška (ypač pašiepiant, kas yra tikras menas), tačiau F.Atkinson, mano manymu, sėkmingai pasiekia užsibrėžtus tikslus. Tai nėra įrašas laisvalaikiui ar klausymui automobilyje, tai nėra darbas, kuriuo galėtum dalytis su draugais. Tačiau galbūt pabuvę vieni su „The Flower Abd The Vessel“ užduosite ir sau svarbių klausimų.
85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
K. Zvonkuvienė ir keturi jos vyrai: vienas – sportui, kitas – gyvenimui, trečias – muzikai
Improvizacija – scenoje gimstantis nerežisuotas, antrąkart nepakartojamas spektaklis. Smagi meno forma nesvetima ir dainininkams bei pramogų verslo atstovams – improvizacijos ir ant scenos, ir prieš kameras nemažai. Į naujos pramoginės...
-
M. Daikerytė išsiskyrė su širdies draugu: mums nepavyko5
Po dvejų kartu praleistų metų skirtingais keliais pasuko verslininkė, vizažistė Milita Daikerytė ir jos širdies draugas Justas. Apie skyrybas mergina užsiminė socialiniame tinkle „Instagram“, o vėliau žinią patvirtino ir žiniask...
-
Garsios moterys prabilo apie plastines operacijas: negalėjau žiūrėti į savo nuotraukas20
Gražius žmones matome kasdien – jie mojuoja mums iš TV ekranų, siūlo kremus socialiniuose tinkluose ir pasitinka kiekviename žurnalo viršelyje. Tačiau natūralia savo išvaizda patenkinti yra ne visi, o ir fotošopo tam, k...
-
B. Jakučionytė: atrodo, kad visa sistema sukurta taip, kad paaugliams būtų tik blogiau1
„Aš žiūriu su siaubu į tai, kokį spaudimą dabar patiria paaugliai ir kaip jie dabar gyvena,“ – sakė visuomenės veikėja, renginių organizatorė ir socialinio tinklo „TikTok“ žvaigždė Birutė Jakučionytė. &bdquo...
-
Silvester Belt sėkmė užsienyje: gastrolės po Europą, bičiulystė su O. Alexander ir padėkos3
Laikas iki 2024-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkurso sparčiai tirpsta. Jau šį ketvirtadienį Lietuvos atstovas Silvester Belt išvyks į Švediją, kur jo lauks paskutinės repeticijos prieš didįjį šou. Vos prie&...
-
Istorinis posūkis: K. Middleton ir princui Williamui suteikti nauji titulai3
Kate Middleton ir princas Williamas imasi naujų karališkųjų pareigų, rašoma „People“ portale. ...
-
Klaipėdos prekybos centre hidžabą apsivilkusi moteris šokiravo pirkėjus44
Hidžabą apsivilkusi moteris viename Klaipėdos prekybos centre ne tik šokiravo pirkėjus, bet ir kėlė socialinį šoką. Šia teatro „ARTYN“ spektaklio reklama buvo siekiama patikrinti, kokie stereotipai vyrauja šiandi...
-
Mirtį apgavęs Ž. Grigaitis: trečią kartą turbūt man gyvenimas laimės kortos neduos17
Verslininkas, keliautojas Žilvinas Grigaitis socialiniuose tinkluose dažnai siunčia pozityvias, įkvepiančias žinutes, skatinančias vertinti kiekvieną dieną ir kiekvieną patirtį. Vyras pasakojo, kad per gyvenimą patyrė du išgyvenimus, priver...
-
Britų princas Louisas švenčia savo šeštąjį gimtadienį1
Velso princesė Kate ir jos vyras princas Williamas padėkojo už sveikinimus, kurių sulaukė jauniausio savo sūnaus Louiso šeštojo gimtadienio proga. ...
-
Cikados gali tapti skaniu užkandžiu?4
Garsiu čirpimu išsiskiriantys vabzdžiai cikados netrukus užplūs Šiaurės Ameriką. Pasak mokslininkų, iš žemės vienu metu išlys net dvi jų vados, tad cikadų bus milijardai. ...