Muzikos albumų apžvalga: nuo mįslingų Jurgos tekstų iki įdainuotų D. Kajoko eilių

Jurga – „Jurga“

Jurga goes public. Bent jau šiemet, nes apie ją, rodos, mes ėmėme žinoti viską. Nuo viešų (gerai, kad nepiktų) skyrybų su Vidu Bareikiu iki kasdienių įrašų feisbuke Jurga užpildė savimi socialinę erdvę, lyg bandydama tapti nuoširdumu, o ne prekių reklama gerbėjus gundančia influencere. Ar tai teisingas kelias, nežinau, nes, kaip sakoma, blogos reklamos nebūna (atvirkščiai, visokiems biezdariams influenceriams tai tik suneša daug pinigo). Viso to rezultatas – naujas, jau dešimtas, solo albumas, kuris, deja, išskyrus viešą sklaidą, niekaip kitaip neišsiskiria iš jos diskografijos. Tai yra ta pati Jurga su... viskuo, su kuo jūs siejate Jurgą: truputį mįslingi tekstai, vos eksperimentuojanti popmuzika, šiek tiek keistuoliška, bet nuoširdi poza. Susidaro įspūdis, kad šis albumas net iš dalies susiurbia viską, ką iki tol atlikėja sukūrė. Ne be reikalo jai padeda net penki prodiuseriai. Bet iš kitos pusės, albumas vargiai atlaiko tokį svorį, nes jis nėra vientisas, nuoseklus ir šiek tiek primena I.Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį. Smagu, kad viskas sukurta „ne ant vieno“, bet toks blaškymasis neleidžia albumui plaukti, nepasiduoda vienai vizijai ir galiausiai tai tampa tiesiog kūrinių rinkiniu. Kokybiškų kūrinių, be abejo, yra, tačiau juos ima sieti tik pati Jurga ir jos balsas, o ne kažkokia idėja virš jų. Todėl galiausiai šį darbą lengviau pamiršti, o ir kelias link jo tampa įdomesnis nei pats rezultatas. Aišku, kad Jurgos gerbėjams patiks, bet naujų horizontų darbas nesiekia. Nors kas žino, kas šiais laikais yra nauja, kai kiekviena žinutė, kiekvienas įrašas po kelių sekundžių dingsta feisbuko sraute.

71/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

El Chico Fuendre – „Beatland, Vol. 1“

                                     

My first modulator – The Race

Trijų LMTA kompozicijos studentų suburta ir vis dar neteisingai labai pogrindyje esanti grupė nusprendė imtis to, ko dabar imasi daugmaž visi elektronščikai, – leisti daug, bet po mažai, todėl, praėjus dviem mėnesiams nuo debiutinės „ritmų šalies“, jau atėjo ir EP itin sudėtingu pavadinimu, kurio nekartosime. Ar tai gerai? Taip, nes šie vaikinai yra panirę į visiškus eksperimentus, jie savęs neriboja, toks įspūdis, gal net ir daug negalvoja apie galutinį rezultatą, o tiesiog metasi į muziką, į ritmus, į improvizaciją, nesvarbu, pavyks jiems tai ar nepavyks, ir iš to mes gauname keistus, ne visada sėkmingus, bet įdomius rezultatus. Pirmiausia, šie du darbai yra velnioniškai skirtingi: „Beatland, Vol.1“, kaip atskleidžia pavadinimas, viskas paremta ritmu ir būgnais. Aišku, egzistuoja bosas, klepas ir visa kita, kas dalyvauja džiaze, tačiau iš esmės tas hiphopiškai nuogas skambesys, pilnas sample'ų, palieka labai nuogo albumo įspūdį. Vyrai nepersistengia ir, nors tai įdomu, klausant vis daugiau, kyla apetitas, lyg kartotum: „Gerai, supratau. Tai kas toliau?“ Deja, toliau nenueinama, todėl albumas skamba neišbaigtai, jam trūksta mėsos, ypač kai kaulinė konstrukcija tokia įdomi. Tačiau su ilgo pavadinimo EP chebra šoka visiškai į kitą daržą (ir aš visom keturiom už tą daržą). Šis darbas yra įdomus, nuotaikingas ir akivaizdžiai per trumpas. Kartais jis skamba kaip drąsus durniavimas, bet niekada kaip kvailystė, ir dėl to EP yra labai kabinantis. „Go! Modulate Me To Heaven, Baby!“ yra apskritai abiejų įrašų highlightas, hitas, kuris gali atverti keletą reikalingų durų. Vienintelis patarimas – dar daugiau mėsos ant ritminių struktūrų ir tuomet nematau, kas galėtų „El Chico Fuendre“ stabdyti. Smagu girdėti tokias pradžias.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Kieno Mishke Kankorezhiai

Šiauliečių vaikinų kompanija yra dar vienas aidas indie bangos, kuri, rodos, niekaip nebaigia plauti jaunosios Lietuvos scenos, priešingai, tik dar labiau įsišėlsta. Jeigu žiūrėsime į stereotipus, „kankorėžiai“ juos puikiai atspindi: jauni, neįmantrūs, gryni, todėl dar vienos gitarinės komandos EP su trupučiu pafilosofavimo nieko nenustebins. Tuo labiau kad ir tekstai didžiulio įspūdžio nesudaro, pvz., viename stulpelyje yra rimuojama „nori“, „noras“ ir „nenori“, kitur pasigirsta frazės „prišaukt balsu“ (lyg būtų įmanoma kažkaip kitaip ką nors prišaukti) ar „skraidyt norėčiau aš aukštai“ (lyg kas nors kada nors žemai būtų norėjęs). Taigi, iš visų tekstinių dalykų išradingiausiai skamba grupės pavadinimas. Tačiau, iš kitos pusės, kaip debiutas „1“ suskamba muzikine prasme, nes tos 17 minučių parodo, kad ketvertukas turi potencialo. Įdomios ir, svarbiausia, uždegančios ir įsimintinos melodijos gal ir neskamba itin naujai, tačiau jų pakanka, kad atkreiptum dėmesį į jauną grupę ir tikėtum, kad tai nebus tiesiog jaunatviški pabandymai, o tik startas didesniems, labiau sukauptiems ir daugiau sakantiems darbams. „1“ galima būtų įvardyti kaip pirmą blyną: jis nesudegė, bet vis dėlto tai blynas, dar ne visavertis patiekalas, dar ne tai, kuo šefas galėtų visus papirkti, todėl tolesni darbai parodys, ar tai tik etapas šių jaunų žmonių gyvenime, ar jie su tuo sieja ateitį. Jei užteks šito, na, bijau, kad nieko nebus, nes kolektyvą nupūs jaunesni, daugiau turintys ką pasakyti, tiesesni ar agresyvesni balsai. „Kieno mishke kankorezhiai“ potencialo turi, dabar laikas mokytis rimtai gaminti, nes, deja, kartais tik jaunatviško entuziazmo neužtenka.

69/100 (Spotify, Deezer, Pakartot)

Nortas – „Tygos“

Luko Grinio, žinomo kaip Nortas, kūrybos perklausai daug nereikia: geriausiai tam tinka ilgas ir ramus kelias, tačiau jeigu norite iš muzikos kažko daugiau nei tik malonaus kompaniono vairuojant automobilį (ar atliekant bet kurią kitą veiklą), šio albumo gali ir neužtekti. „Tygos“ aš įvardyčiau kaip ne itin plataus spektro, bet gilaus pjūvio albumą, nes jame nelabai išgirsi taip dabar populiaraus stilių mišinio, kakofoniško chaoso, lyg bandant sumaišyti vandenį su alyva. Visas albumas – tikslus ir aiškus, minimalus ir melodingas house, kuris jums patiks, jei patinka pirmas bet kuris išgirstas albumo kūrinys, ir kuris gali, deja, neužkabinti, jei tas pirmąkart išgirstas kūrinys išsyk nelimpa. Nes vienas kūrinys puikiai atspindi šį melancholišką, stilingą ir pažįstamą darbą, kuris tikrai galėtų glostyti lietuvišką ausį. Tačiau tegul mano įvardytas šioks toks konservatyvumas jūsų negąsdina. Akivaizdu, kad tai skoningas darbas, kuris vertas sulaukti dėmesio ir skambėti, pvz., ne itin trankių, labiau chill-out vakarėlių metu. Be to, Norto sukurtą muziką yra gana lengva priimti. Aišku, ji nėra komercinis greito vartojimo produktas, tačiau tai ir nėra nedideliam būreliui snobų skirtas ausų peilis. „Tygos“ įvardyčiau kaip albumą, kuriame susijungia nauda ir malonumas, tačiau kuriam šiek tiek pritrūko įvairovės. Kaip sakiau, pirmas išgirstas kūrinys taps jums lakmuso popierėliu... Tačiau aš pageidaučiau dar truputį daugiau, truputį spalvingiau, net ir truputį drąsiau, nes kol kas Nortas žengia jau išmintu takeliu, kuriuo žygiavo kiti lietuvių muzikantai. Todėl svarbu dabar neužsistovėti, nenurimti ir prie profesionalumo pridėti šiek tiek rizikos.

75/100 (Spotify, Deezer, Pakartot, iTunes, Bandcamp)

Kamanių šilelis

Trečias teatro menininkų dueto „Kamanių šilelis“ albumas atspindi nemažą lūžį grupės gyvenime ir, nors darbe galima išgirsti senųjų naiviai meniškų grupės akcentų, jame yra ir nemažai brandos. Todėl tai, kas seniau atrodė žavu ir jauku, dabar subrendo, sustiprėjo ir nebepasiduoda folkinėms grupės šaknims. Be abejo, elektronika padarė savo įtaką, tačiau dirbtiniai garsai neapribojo dueto gyvastingumo, o kaip tik suteikė jam naujų spalvų ir neleido užsimarinuoti savo folk / world sultyse. Ypač iš albumo išsiskiria kūrinys „Dulkės“, suteikiantis „Kamanių šileliui“ naujos kokybės, naujo balso ir pozicijos, išsakytos ne savo, o Donaldo Kajoko eilėmis. Aišku, tautiškų-archajiškų motyvų vis dar neatsisakoma, bet man asmeniškai atsisveikinimas su visais „tuto“ ir „leliumoj“ būtų tik sveikintinas – kartais praeitį yra visai gerai palikti praeičiai. Todėl „9“ man labai panašus į tai, ką daro „Solo Ansamblis“, t.y. bent jau aš vis labiau ir vis sėkmingiau pamirštu pirmąsias kūrėjų profesijas. Tiksliau, matau dvi paralelines kūrėjų karjeras, kurios man netgi tarpusavyje nesisieja. Ir tai yra gerai. Tekstai tampa vis labiau minimalistiniai, kartais, rodos, juose beveik nieko nėra pasakoma, tačiau tarp eilučių pasilieka daug, dingsta tautiškoji lyrika ir netgi savotiškas nekaltumas, o atsirandantis konkretumas neprašo vaizdingų epitetų, žodžių žaismų ar žongliravimo prasmėmis. Todėl dabartinis „Kamanių šilelis“ man yra gryniausias, koks tik buvo per visą karjerą. Ir drąsiausias, nes nariai dar niekad nebuvo tiek nuogi, nesislepiantys po meno grožiu ar kūrybiniu išsilavinimu. Net ir pavadinimas, rodos, daug nesako. Nors sako labai daug.

83/100  („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jurga

Jurga portretas
Nulinė pagyvenusi moteriškė ir nulinė atlikėja bėganti nuo vienatvės

Jo jo

Jo jo portretas
Nuo negatyvo iki negatyvo
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių