Stengiasi motyvuoti

Moniqué pripažįsta, kad sėdint mokytojo kėdėje studijoje ir namuose prie televizoriaus ekrano požiūris į dalyvius labai skiriasi.

"Sėdint ant sofos visi atrodo šaunuoliai, o kai esi ten, turi formuoti savo komandą, galvoti, kas jai geriausiai tiktų. Turi mąstyti strategiškai", – atvirauja dainininkė.

Ruošdamasi "Lietuvos balsas. Vaikai" ji žiūrėjo daug analogiškų užsienio projektų. "Norėjau suprasti, kaip su jais bendrauja mokytojai, kaip jiems neužcukruoti atsakymų ar kritikos, visa tai pasakant motyvuojamai, nežlugdomai, kad tai padėtų jiems tobulėti. Šį sezoną savo komandoje turiu tokių dalyvių, kurie į projektą buvo atėję anksčiau ir dabar yra neatpažįstamai pasikeitę. Vadinasi, tie žodžiai, kuriuos vaikams praėjusiais sezonais sakė mokytojai, jiems padėjo", – šiandien mato Moniqué.

Pasak jos, su suaugusiaisiais dirbti sudėtingiau nei su vaikais. "Vaikai paprasčiau į viską žiūri, čia ateina mėgautis, dar neturi noro kažkam patikti, įtikti, jie tai daro nuoširdžiai tik dėl to, kad tai patinka. O suaugusieji dažnai labai jaudinasi, ką apie juos pagalvos. Žvelgdamas į vaikus gali pajusti tyrą meilę muzikai, nors tikrai nesakau, kad suaugusieji ateina nejausdami meilės jai", – dalijasi atlikėja.

Įveikti baimes

"Lietuvos balsas. Vaikai" dalyvius pasirodymams ruošia profesionalūs vokalo mokytojai, savo srities ekspertai, statantys choreografiją. Moniqué save laiko žmogumi, kuris vaikus palaiko, atsako į jų klausimus, pataria, kaip nugalėti baimes.

"Esu tam, kad tiesiog su jais pabendraučiau, pabūčiau ir padaryčiau viską, kad jie gerai praleistų laiką ir pasiimtų, kiek įmanoma, daugiau iš projekto. Nedirbu jokio pedagoginio darbo – atiduodu patirtį, kokią tik galiu", – sako ji.

"Vaikai ateina turėdami skirtingų baimių: vieni bijo aukštų natų, kiti – pajudėti ant scenos, dar kiti jaudinasi dėl drabužių. Mes kalbamės apie tas baimes. Nepriimu sprendimų už juos, bandau padėti patiems nuspręsti ir atsikratyti tų baimių", – pasakoja dainininkė.

Kartais reikia sau priminti, kad čia iš tikrųjų dainuoja vaikai, ne suaugusieji. Yra tokių balsų, kurie priverčia tai pamiršti.

Kaip sako pati Moniqué, ją labiausiai žavi vaikų mokėjimas būti šią akimirką. "Jie būna čia ir dabar, negalvoja apie rytojų, kaip bus kituose etapuose. Tiesiog dabar yra repeticija užkulisiuose, dabar – vaizdo skambutis su manimi, ir viskas. Taip ir susiformuoja mėgavimasis projektu, nes patekę į jį vaikai pasijunta tarsi ant amerikietiškų kalnelių", – iš patirties žino ji.

Verčia užsimiršti

Moniqué sako, kad, nematant dalyvių, bet girdint jų balsus labai smagu spėlioti jų amžių.

"Labai didelis skirtumas, ar tai septynerių, trylikos ar keturiolikos metų amžiaus dalyviai. Tie, kurie nuosekliai stebės projektą "Lietuvos balsas. Vaikai", pastebės, kad kartais reikia sau priminti, jog čia iš tikrųjų dainuoja vaikai, ne suaugusieji. Yra tokių balsų, kurie priverčia tai pamiršti", – šypsosi ji.

Savo komandos nariams dainininkė kartais pasirodymų metu siūlo atlikti dešimtojo dešimtmečio, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio dainas ir dažnai susiduria su tuo, kad to laiko muzika vaikams paprasčiausiai nežinoma. "Jie neužaugo su ta muzika, o juk labai svarbu, kokios muzikos  klausydamasis užaugi. Tačiau nėra taip, kad vaikai renkasi tik Billie Eilish dainas, – jie renkasi ir "The Queen", ir Michaelo Jacksono, ir "Spice Girls" repertuarą", – jaunųjų dalyvių pasirinkimus atskleidžia ji.

Moniqué neslepia, kad pandemija apsunkino ruošimąsi pasirodymams, repeticijas, – norėjosi apsikabinti, susiglaudus pasikalbėti apie gyvenimiškus dalykus. "Visa tai tekdavo daryti per vaizdo skambučius, bet jų buvo žymiai daugiau, negu greičiausiai būtų buvę gyvų susitikimų. Tam reikia daugiau planuoti – ne visi vaikai yra iš Vilniaus. Kalbėjomės nuolatos", – atvirauja ji.

Naujas skambesys

Karantinas keičia ir įžymybių gyvenimą. "Vieną dieną noriu, kad greičiau viskas baigtųsi, kitą dieną džiaugiuosi, kad yra toks stabdys. Faktas, kad tikrai tarsi prarandi formą. Atrodo, daug daugiau dalykų spėdavai padaryti per dieną, jėgų daugiau turėjai nei dabar. Nors dabar daugiau laiko, bet anksčiau nuolat skubėdamas padarydavai žymiai daugiau", – paradoksą pastebi Moniqué.

"Būna tokių savaičių, kai yra labai daug veiklos, ir būna tikrų karantininių savaičių, kai, atrodo, niekas nevyksta, nesuplanuoti jokie filmavimai. Tada supranti, kaip stipriai paveikė tas kontrastas. Psichologinei sveikatai tai negerai – tai paveikė daugybę žmonių, ne tik mane. Yra arba darbas, arba namai. Nėra pramogų, neišeini į kiną, į miestą pavalgyti ar laisvai pasivaikščioti", – pasakoja ji.

Tačiau tikrai ne viską Moniqué piešia pilkomis spalvomis. Vienas geriausių šiuo sudėtingu metu ją ištikusių dalykų yra naujo skambesio atradimas. "Užsidariusi savyje turėjau ramybę ir erdvę išgirsti, kokia muzika iš manęs sklinda. Viduje susiformavusi visa tai, atradau naują skambesį, apie kurį ilgą laiką svajojau, dėl jo kankinausi ir negalėjau suprasti, kas mano viduje verda. Man reikėjo šito sustojimo, kurio tikrai nebūtų buvę, jei ne karantinas. Už šias aplinkybes jaučiuosi labai dėkinga", – neslepia atlikėja.