Quantcast

Margas A.Šlipavičiaus-Šlipo gyvenimas dvipatystėje

Visą gyvenimą jį lydi dailė ir muzika, ir jis negali vienos pamesti dėl kitos. Tokį dalyką multimedijų meno pradininkas Lietuvoje Artūras Šlipavičius-Šlipas vadina skambiai – dvipatyste.

Duoti interviu – su žmona

Po neseniai Vilniuje praūžusio alternatyviosios muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (IVTKYGYG) 25 metų gimtadienio koncerto jos idėjinis vadas A.Šlipavičius-Šlipas kiek atsipūtė.

49 metų Šlipas pykteli, kai jį pavadina muzikantu, nes yra dailininkas – baigė anuometį Dailės institutą, kur studijavo tapybą. „Viskas aišku – didesnė sėkmė jus lydi muzikoje, o ne tapyboje“, – pasakiau visai nenorėdama įgelti.

„Kas ta sėkmė? Prasidėjo renginys ir baigėsi. O paveikslai lieka. Menas lieka. Menas amžinesnis negu mūsų kūnas“, – atkirto Artūras.

Su menininku susitikome paskutinę parodos dieną – jis atvažiavo atsiimti paveikslų. Vilniaus senamiestyje esančio Žydų kultūros ir informacijos centro galerijoje „Šofar“ visą mėnesį buvo eksponuojama A.Šlipavičiaus-Šlipo paveikslų paroda „Meilė“.

„Tą parodą dedikavau savo šeimai – 22 metų sūnui Ąžuolui, 13 metų Perkūnui ir 10 metų Vėjui ir savo vienintelei moteriai – žmonai Arai, – pristatė parodą Artūras. – Štai, Arą nupiešiau nuogą, kai ji buvo šeštą mėnesį nėščia su Ąžuolu. O štai ji pozuoja mano garsiajai “Žemuogių pievelei„, kai buvo dar negimdžiusi. Tai kaip duoti interviu be savo moters? Neįmanoma.“

Į susitikimą Šlipas atsivežė ir Arą. Iš profesijos ji – matematikė, tačiau su polėkiu, kaip ir jos vyras. Matematikos mokytoja Ara dirbo tik trejus metus, užtat daugelį metų pluša kaip draudimo projektų vadovė.

Koncertui paaukojo barzdą

Į IVTKYGYG grupės gimtadienio koncertą-performansą buvo apgultis – sostinės „New York“ klubas tiesiog lūžo nuo gerbėjų. Kokia grupei buvo netikėčiausia jų dovana?

„Tai, kad labai daug kompaktinių plokštelių nupirko. Visiškai nesitikėjau. Išsirikiavo prie jų eilė, ir Artūras Mirončikas, “Radiocentro„ ir renginio viršininkas, mane tiesiog nuvilko į klubo rūsį, sako: “Eik pasirašinėti autografų, žmonės kompaktus perka, eilėje stove.„ Ir patys muzikantai pirko. Dėl to labiausiai buvau nustebęs. Vadinasi, buvo geras renginys“, – mano A.Šlipavičius-Šlipas.

Šią kompaktinę plokštelę turėjo išleisti viena bendrovė, paskui – kita, bet jos bankrutavo. „Ką tu, Šlipai, nieko mes neleisim, pasakė, mes parduotuves norim uždaryti. Niekas nebeperka kompaktinių plokštelių – muziką iš interneto parsipumpuoja. Tu leisk kaip nori, kad ir auksiniais viršeliais“, – prisiminė Artūras.

Be tradicinių instrumentų, IVTKYGYG muzikantai koncerte grojo tabla, styga, smėliu ir pačių pagamintais instrumentais. Šlipo žmona Ara grojo siuvimo mašina, o brolis Rimantas – skutimosi peiliukais.

„Skambėjo daug instrumentų, kurių nėra pasaulyje. Mes juos patys pasidarėme ir vadiname haruspikais, – patikslino Šlipas. – Žodis “haruspikas„ reiškia pranašautoją, burtininką. Dar 1000 metų prieš Kristų jis burdavo iš aukojamų gyvūnų vidurių – pasakydavo praeitį, nuspėdavo ateitį. Visas priemones, kurias jis naudodavo apeigose, vadino haruspikais. Tai, ką mes sukuriame, taip pat vadiname haruspikais. Keistas būgnelis – haruspikas, kibiras su vandeniu scenoje – haruspikas, siuvimo mašina – haruspikas.“

„Ta siuvimo mašina “Tula„ – sena, rusiška. Labai graži, žalios spalvos. Ji tiesiog papuošė sceną – buvo scenografijos dalis“, – įsiterpė ja grojusi Ara.

Artūro brolis Rimantas per koncertą nusiskuto barzdą, kurią augino net 40 metų.

„Jis paaukojo barzdą tam koncertui, – veiksmą įvardijo Šlipas. – Atsinešė kibirėlį su vandeniu, išsimuilino ir šnai per barzdą. Žmona vos nenualpo balkone, kai tai pamatė.“

Daina iš pažinčių portalo

Koncerte IVTKYGYG atliko vienintelį svetimą kūrinį – melodiją iš Federico Fellini filmo „Amarcord“. Kita grupės muzika – autentiška. Ne tik IVTKYGYG muzikos instrumentai, bet ir dainų tekstai – netradiciniai.

Grupė atliko kūrinį „Marytė“ pagal 14 metų mergaitės laišką, kuris buvo išspausdintas pažinčių portale. Marytė rašo, kad nori ištekėti už labai turtingo užsieniečio. Tačiau jis turėtų sekmadienį vakare iš užsienio parvežti ją namo, nes pirmadienį jai – į mokyklą. Taip pat ji pabrėžia, kad jos išrinktasis turėtų mokėti daug užsienio kalbų: anglų, rusų, lietuvių, ispanų.

„Įterpėme dar “bulgarų„, nes mūsų grupėje saksofonu groja bulgaras. Jo garbei į originalų Marytės tekstą įterpėme tik tą vieną žodį“, – juokėsi Ara.

„Ir nuo to momento prasideda labai įdomi muzika, tokia “crazy„, susieta su Bulgarija. O bulgarų muzika, turiu pasakyti, – sudėtinga. Ne kiekvienas ją pagrotų“, – aiškino A.Šlipavičius-Šlipas.

Grupėje groja penki šeši muzikantai, o per gimtadienius ir kitokius didelius renginius susirenka 10–15. Šio koncerto klausėsi ir keli „Anties“ muzikantai. Ne vienas jų yra dalyvavęs IVTKYGYG projektuose. IVTKYGYG ir „Antis“ – kolegos ar konkurentai?

„Kolegos“, – galva palinksėjo Ara.

„Visi “Anties„ muzikantai mūsų grupę žino. Vienintelis žmogus, kuris kategoriškai nežino, ką mes darome, – tai “Anties„ vadovas Algirdas Kaušpėdas. Esą tai mistinė grupė. Neegzistuojanti“, – sakė Šlipas.

Muziką sukūrė paveikslams

IVTKYGYG neatsirado miške – ji kilo iš draugystės. 1987 m. grupėje buvo A.Šlipavičius-Šlipas, jo žmona Ara ir kino režisierius, lietuviško avangardinio kino pradininkas Artūras Barysas-Baras (1954–2005 m.). Baras – vyresnys Šlipo vaikystės draugas.

"Mano tėvai žemaičiai atvažiavo į Vilnių tvarkyti savo reikalų, o Barysai čia atbrido iš Panevėžio. Mano tėvai draugavo su Baro tėvais. Su Baru kartu užaugom. Kalbėdavomės apie muziką, iš jo kolekcijos pirkdavau plokštelių. Mano brolis Rimantas jaunystėje vaidino keliuose Baro filmuose, rašydavo jiems subtitrus.

1987 m. vasarą vyko grandiozinė mano paveikslų paroda, kuriai rengiausi penkerius metus. Joje skambėjo muzika, kurią sukūriau su Vytautu Labučiu. Tai buvo pirmas įvykis Lietuvoje, kai pats dailininkas savo paveikslams muziką sukūrė. Tada ir buvau įvardytas kaip multimedijų meno atstovas.

Baras atėjo į parodą. Apžiūrėjo. Muzikos paklausė. Paskui sėdo į taksą, nuvažiavo nusipirkti šnapso, tada sugrįžo pas mane ir pasakė: „Šlipai, kuriam grupę.“ Tai nebuvo sunku, nes mano dirbtuvėje kasdien po ranka – gitaros, būgnai, lėkštės, paveikslai, teptukai“, – į tolimą grupės praeitį nuklydo Šlipas.

Tada jis dirbo dailės ir darbų mokytoju Rudaminoje. Dauguma jo kartos vaikinų nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, nuo jos slapstėsi – kas rankas laužėsi, kas į „psichuškę“ gulėsi.

"O aš bėgau į Rudaminą – kaimo mokyklą už 12 kilometrų nuo Vilniaus – ir ten sukausi nuo visko. Ir likome toje Rudaminoje, – pasakojo Šlipas. – Ten ir buvo įkurta grupė. Baras iš Vilniaus taksu ten važinėjo į repeticijas. O taksas kainavo 2 rublius.

Baras savo filmams turėjo sukaupęs ypač retos muzikos. Jis buvo muzikos kolekcininkas. Tai kokią muziką galėjome groti? Aišku, retą – kolekcinę. Tokią, kurios sunkiai gaudavome. Tai mus ir traukė. Tuo mūsų koncertas kvepėjo ir po 25 metų: retais muzikos instrumentais, retais sąskambiais. Na, negi grosi tai, kas neįdomu?"

Protėviai – Juodieji Radvilos

Šlipas pokštavo, kad negrįžta namo savaitėmis, – tapo paveikslus sodyboje prie Žaliųjų ežerų. Todėl žmona jo dažnai nemato. Jei žmona jam nebūtų pozavusi šeštą mėnesį nėščia, esą jis nebūtų pradėjęs galvoti apie gyvenimą: jo esmę, prasmę, kokybę. Apie visatą ir jos slėpinius. Nuo to paveikslo esą ir prasidėjo jo apmąstymai. Tikriausiai būtų galvojęs apie alų ir apie cigaretes.

Klausausi jo kalbų ir atidžiai žvelgiu į paveikslus. Kai kurie dvelkia egiptietiškais motyvais, nors Egipte Šlipas nėra buvęs. Akis užkliūva dar už vieno įdomaus paveikslo, kuriame nutapyta karalienė. Pasirodo, Šlipas nutapė sapną, kurį sapnavo net kelis kartus.

Sapno priešistorė glūdi vaikystėje, Žemaitijoje. Prosenelė, kuriai tada buvo 103 metai, prieš mirtį artimiesiems pasakė, kad jie pagal motinos liniją kilę iš kunigaikščių Juodųjų Radvilų.

„Bet Radvilų pavardė prarasta seniai. Pradedu ieškoti giminės šaknų – ir per darbus viską užmetu. Ir taip tie metai nuplaukia, – kalbėjo Šlipas. – Sapne net užuodžiau viduramžių kvapus – keisti smilkalai, mirta. Pabudęs papasakojau žmonai. Sėdom į mašiną ir nuvažiavom į Žemaičių Kalvariją ieškoti prosenelės kapo. Suradom.“

Muzika – tik maža kelio dalis

„Artūrai, muzikantai jus laiko dailininku, o dailininkai – muzikantu. Sunkus momentas, nepavydėtinas?“ – paklausiau menininko.

"Daugelį metų mane tai erzino ir nervino, nes visą gyvenimą šalia – teptukas ir gitara arba rytietiški instrumentai. Aš visą laiką studijose groju, ką nors organizuoju. Bet man aišku, kad esu tapytojas, dailininkas.

Tačiau kai Mikas – toks garsus operatorius Algimantas Mikutėnas – prieš daug metų mane pristatė kompozitoriui Kęstučiui Antanėliui: „Čia – grupės IVTKYGYG gitaristas“, man pakilo kraujospūdis, pradėjo visur niežėti. Tada labai smarkiai prisigėriau iš tų nervų. Po savaitės pasikviečiau Miką į dirbtuves ir jam „ploviau mazgus“ – parodžiau savo paveikslus ir aiškinau, kad visų pirma esu dailininkas. Jei nori, esu šitos grupės kompozitorius. Mikas patyrė nokautą – jam buvo netikėta, kad aš – dailininkas.

Tas šešėlis mane vejasi visą gyvenimą. Ir pasiveja. Nueitas didžiulis menininko kelias, o muzika – tik maža jo dalis", – širdies skausmą be atokvėpio liejo Šlipas.

Tai kodėl publikai patinka jų muzika? Vadinasi, yra kokia nors – neapčiuopiama – jų muzikos sėkmės paslaptis?

Artūras tik susiėmė už galvos: „Negaliu į tai atsakyti. Nežinau. Mes kitokie ne todėl, kad kitokie norėjom būti. Mes kitokie todėl, kad į muziką atėjom iš kitos terpės: kas iš dailės, kas – iš kino. Kai subūriau tą grupę, mano tikslas buvo kitoks – norėjau kurti multimedijų meną. Maniau, vaidinsime, šoksime, Baro filmus rodysime, kursime klipus.“

Muziką ir dailę A.Šlipavičius-Šlipas vadina savo gyvenimo dvipatyste. Kai jam buvo per 30, apie tai pasiguodė bičiuliui V.Labučiui, su kuriuo Rudaminoje mokė vaikus, – vienas dailės, o kitas muzikos. Ten juodu susipažino ir susidraugavo, kartais kartu pagroja. „Vytai, ką man daryt, sergu dvipatyste? Sapnuoju naktimis muziką. Aš visą gyvenimą groju, bet negaliu užrašyti natomis rimtų kūrinių. Pasiryžau stoti į konservatoriją – noriu baigti kompoziciją. Ar galėtum mane paruošti per vasarą?“ – prašė Šlipas.

Vytautas atkalbinėjo: „Šlipai, nereikia tau konservatorijos. Lietuva praras nuostabų dailininką. Būk toks, koks esi, ir niekur nestok.“

Išskalbs smegenis Europai

„Aš labai stengiuosi, kad mano sūnūs matytų tėvą pasiutusį, bet normalų. Kad jie matytų visas mano parodas, jų atidarymus, koncertus. Tempiam juos visur, taip pat plaukti baidarėmis. Man atrodo, kad žmonos dėka šeimoje esu gerbiamas“, – kalbėjo A.Šlipavičius-Šlipas, kuris pagal zodiaką yra Liūtas.

Anot Aros, pasakyk Liūtui komplimentą, paglostyk – jis murks ir bus tau po kojomis.

„Labai įdomiai mūsų porą saugo angelai sargai. Mūsų šeimoj – santarvė. Savo vaikus labai mylime, ir jie mus labai myli. Nesakau, kad jie neišdykę, bet leidžiame jiems išdykauti namuose. Grįžusi iš darbo atidarau namų duris, o ten – koks 20 berniukų. Kaimo berniukai nori ateiti pas mūsų vaikus pasiausti. Jie jaučia tą laisvės dvasią. Mažylis, Vėjas, vis sielvartauja, kad mokykloje nesupranta jo polėkio, bando įsprausti į rėmus“, – kalbėjo Ara.

Šlipas dėstė esą nežinąs, kiek kainuoja pienas, duona ar kojinės. O kai žmona – matematikė, puiku, ji labai gražiai tvarko namų ūkį. Kiekvienas turi savo veiklos sritį, už kurią yra atsakingas, todėl nekonkuruoja. Konkuruoti šeimoje nėra laiko, nes tiek darbų!

„Noriu sugroti skalbimo mašinomis ant Baltojo tilto – noriu Europai išskalbti smegenis. Popsą, idiotišką literatūrą iš Europos išskalbsime ant Baltojo tilto. Ypač skalbsime tuos, kurie neateis. Kitiems smegenis noriu susiūti. Tas projektas bus su siuvimo mašinomis“, – ateities planais dalijosi idėjų nestokojantis A.Šlipavičius-Šlipas.

Šį projektą Šlipas norėtų nufilmuoti. Tačiau nesutvarkytoje, rusvoje erdvėje, kur menki civilizacijos pėdsakai, – panašioje kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“.


Šiame straipsnyje: Artūras Šlipavičius-Šlipas

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių