Kaip prirašytos knygos

Iki kitų metų pavasario kiekvieną sekmadienio vakarą LNK žiūrovai stebės net trijų amžiaus kategorijų laidas: "Lietuvos balsas", "Lietuvos balsas. Vaikai" ir "Lietuvos balsas. Senjorai". Būtent pastarojo serijos ir taps pirmosios, kurias išvys žiūrovai.

I.Jankauskaitė sako, kad "Lietuvos balsas. Senjorai" yra it savotiška laiko mašina, kadangi filmavimai vyko vasarą. "Dabar atrodo, kad tai jau įvykęs faktas, bet viskas vėl prasideda. Panašiai nutinka su kinu. Todėl man tai yra kaip deja vu", – atvirauja ji.

Tačiau šiandien, jau praėjus pusei metų, laiką, kai pirmą kartą "Lietuvos balso" scenoje išgirdo senjorus, aktorė ir dainininkė prisimena kaip išties nustebinusį. "Šitas projektas man labiausiai įdomus tuo, kad žmonės čia ateina ne karjeros daryti, kaip paprastai būna "Lietuvos balse". Jie ateina greičiausiai įgyvendinti vienintelį savo tikrą tikslą – išpildyti savo svajonę, kuri arba buvo atidėta dėl kokių nors aplinkybių, arba niekada nebuvo leista sau bandyti, bet visada svajota. Šitos svajonės energija yra labai stipri", – pajuto I.Jankauskaitė.

"Su jais bendraujant matai, kad daugumai šis projektas buvo tarsi šviežio oro gūsis į jų gyvenimus", – priduria ji.

Daugumai šis projektas buvo tarsi šviežio oro gūsis į jų gyvenimus.

Kiekvieno iš projekte pasirodžiusių senjorų istorija yra unikali, neabejoja I.Jankauskaitė. "Negalima absoliutinti ir apibendrinti visų šių žmonių, nes kiekvienas jų yra atskira galaktika, kaip ir mes visi. Tai yra žmonės su turiniu. "Lietuvos balsas. Vaikai" ar tradiciniame "Lietuvos balse" yra šviežio molio jausmas, kad tu, kaip mokytojas, turi ir gali iš mokinio kažką nulipdyti, pakeisti jo mąstymą. Dažniausiai dėl vokalinių dalykų problemų kyla daug mažiau nei dėl savęs priėmimo, kompleksų, baimių ir kitų dalykų, kurie gyvena mūsų galvose. Šiuose projektuose mokytojo funkcija yra nuraminti, nukreipti, įpūsti pasitikėjimo savimi, leisti jam patirti, kad jis tikrai gali, o ne tik galvoja, kad gali", – pasakoja ji.

"Senjorai yra prirašytos knygos. Turi kiekvienu atveju ieškoti kitokio santykio. Su senjorais šiame projekte nebuvo lipdomi nauji dalykai, čia reikėjo netrukdyti jiems skleistis", – priduria I.Jankauskaitė.

Nustebino pasirinkimai

Kitas projekto mokytojas, dainininkas Mantas Jankavičius prisipažįsta, kad pasiūlymas dalyvauti projekte "Lietuvos balsas. Senjorai" jam kėlė šiokią tokią baimę. "Televiziniai projektai man yra naujovė. Išsigandau, kad dirbti su senjorais bus gana sunku. Į projektą ėjau su nežinia. Prasidėjus filmavimui tarsi įsijungė savotiškas pasilinksminimo režimas, gerai leidau laiką. Senjorai labai stengiasi, matyti, kad puošiasi, ruošiasi, pasirodo didžiojoje scenoje. Tikrai labai gražios emocijos, gražūs dalykai", – nauja patirtimi dalijasi jis.

"Labai džiaugiuosi, kad senjorai turėjo galimybę ištrūkti iš poliklinikų, iš turgaus ir kryžiažodžių sprendimo kasdienybės", – priduria M.Jankavičius.

Dar vienas projekto mokytojas, dainininkas Justinas Jarutis prisipažįsta, kad "Lietuvos balso" senjorai viršijo jo lūkesčius. "Apsimetinėsime ar ne, mes gyvename Lietuvoje. Mūsų tėvai gal kažkiek "Hiperbolės" ir rokenrolo klauso, bet, atrodo, kad seneliai jau tikrai turėtų klausyti "Duokim garo" repertuaro. Labiausiai nustebino, kad rokenrolo, dainuojamosios poezijos ir angliškų dainų buvo labai daug", – pasakoja jis.

M.Jankavičius priduria, kad natūralu, jog scenai dalyviai renkasi ir tas dainas, su kuriomis augo kaip asmenybės.

Senjorų muzikalumu besistebintis J.Jarutis atkreipė dėmesį, kad projekte dalyvauja daugiau vyrų nei moterų.

Išgirsti ir pajusti

Kai esi nusisukęs nuo dainuojančio žmogaus – klausai balso, sako M.Jankavičius. "Jei dalyvis pasirenka man patinkančią dainą, ir ji suskamba, aš esu iš karto paperkamas būtent tos dainos", – prisipažįsta muzikantas.

I.Jankauskaitė tiki, kad kur kas svarbiau yra ne tai, ką dainuoja dalyvis, o tai, kaip jis dainuoja. "Vienu atveju išgirsti tembrą, kitu atveju – interpretaciją, trečiu atveju jauti net ir humoro jausmą, o man tai yra labai svarbu, nes nėra nieko tragiškiau už be humoro jausmo scenoje stovintį žmogų, o tokių yra nemažai. Jei žmogus neturi humoro jausmo, jis neturi jokių šansų objektyviai, ironiškai pažvelgti į save, o tai iš tikrųjų yra vienintelė sąlyga išlaikyti sveiką protą šioje srityje. Tikrai gali išgirsti humoro jausmą, nors nematai dalyvio ir klausai, kaip jis dainuoja. Tai paaiškinti sunku, tai yra jaučiami dalykai", – sako ji.

J.Jarutis pastebi, kad gyvename laikais, kai esame įpratę viską matyti ir girdėti vienu metu. "Kažkas gali klausti, kodėl jie neatsisuka išgirdę kokį nors gerai dainuojantį dalyvį, bet labai sunku klausyti ir nematyti. Balse, kurį išgirstu, ieškau įdomumo, išskirtinumo, kokybės. Labai didelis skirtumas tarp "Lietuvos balso" senjorų, vaikų, suaugusiųjų grupių. Senjorų norisi klausyti, jei išgirsti bent kiek įdomesnį balsą, tu atsisuki, nes nori matyti tą žmogų ir kaip jis jaučiasi scenoje", – pasakoja jis.

Amžius – ne riba

Ar scenai yra kokia nors amžiaus riba? "Mes lyg ir gyvename jaunimo laikais. Man 31-i, bet Lietuvoje esu laikomas vyresniu muzikantu. Turbūt aš ką tik suaugau ir kaip atlikėjas, ir kaip asmenybė. Man atrodo, kad jaunimo cenzą reikia tiesiog išmesti. Patys pamatysite, kad tarp senjorų yra tokių jaunatviškų žmonių ir tokį energijos užtaisą turinčių, kad jaunimui kartais reikėtų pavydėti tokio užsidegimo", – neslepia J.Jarutis.

I.Jankauskaitė sako visiškai netikinti amžiaus kultu. "Kaip žiūri, taip ir matai – per kokį filtrą žiūri, va taip ir matai. Jei žiūri per "Instagram" filtrą, gal ir kyla klausimas, ar žmonės spėjo vidurinę baigti. Bet jei apsidairai aplink ir gyveni realiame – ne virtualiame – gyvenime, scenai nėra ribų, nėra taisyklių. Yra kryptis, aišku, kad yra tam tikri dėsniai, yra etika. Bet standartų, kalbant apie tokius primityvius dalykus kaip išvaizda ar amžius, nėra ir būti negali. Ir vargas tam, kuris galvoja, kad yra", – šypsosi aktorė ir dainininkė.

"Lietuvos balsas. Senjorai" – sekmadienį, 19.30 val. per LNK.