Lietuvis profesorius Sakartvelo studentus išmokė ir krepšinio himną

Sakartvelo technikos universitete Tbilisyje įsikūrusiame lietuvybės židinyje – Lietuvių kalbos ir kultūros centre – šiuo metu mūsų gimtąją kalbą, kultūrą, tautiškumo istoriją studijuoja per 60 sakartveliečių. Nuo 2012 m. centrui vadovaujantis charizmatiškasis prof. Vidas Kavaliauskas su savo studentais ir  "Nebetyli sirgaliai" traukia.

Gerbiamas ir mylimas

Kol iš slidininkų rojumi tituluojamo Gudarurio Gruzinų karo kelio serpantinais atvingiuoju iki Tbilisio, galva visai apsisuka. Užtai atkrenta ausys, jau kelias dienas užgultos Kaukazo kalnų aukštybės. Sakartvelo sostinė išsidėsčiusi kalnų slėnyje ir abipus Mtkvari upės. Gaudau pirmą pasitaikiusį mikriuką ir rusiškai (toji kalba čia vis dar populiaresnė nei anglų) prašau pavėžėti iki Sakartvelo technikos universiteto. Maloniai užkalbinta vairuotojo ir išsyk atpažinta kaip turistė iš Lietuvos, galiu patvirtinti – lietuviai čia laukiami. Ir gerbiami. Nė neklaususi sužinau, ką turėčiau tuoj pat aplankyti, pamatyti, ko paragauti, pagurkšnoti…

Susiradusi 10-ąjį Sakartvelo technikos universiteto korpusą, 201 kabinetą, įvirstu pro duris ir esu maloniai nustebinta: kartvelai tiesia man rankas ir sveikinasi "Labas", "Labas rytas"… Netrukus pasirodo ir pats šio jaukaus Lietuvių kalbos ir kultūros centro šeimininkas – prof. V.Kavaliauskas. Išsyk matyti – gerbiama ir mylima asmenybė, aplink kurią akimirksniu tarsi bičių spiečius susiburia lietuviškai bandantys šnekėti studentai. Atsiprašinėdamas už vėlavimą profesorius juokingai tarsteli: "Atleiskit, begyvendamas Sakartvele, apkartvelėjau visai..."

Mano lietuviškai ausiai, nuo senų laikų pripratusiai prie kitokio šalies pavadinimo, šiedu žodžiai skamba tarsi burtažodžiai. Visiškai sutrinku nebežinodama, ar dar galiu maloniai besišypsančius man studentus vadinti gruzinais, o jų svetingą šalį – Gruzija? "Žinoma, – šypsosi mano pašnekovas. – Juk pagrindinis šalies pavadinimas ir toliau išlieka tas pats – Gruzija. Tiesiog įteisinamas naujas jo variantas iš pagarbos autentiškajam." Profesorius priduria, kad Lietuvos valstybinės institucijos jau pradeda vartoti alternatyvų Sakartvelo pavadinimą visuose dokumentuose, skatindamos lietuvius priprasti prie naujo šalies pavadinimo.

Supanašėjo įpročiai

Profesorius V.Kavaliauskas pasakoja į Sakartvelą atvykęs neplanuodamas ir jau tikrai netikėdamas, kad taip ilgai užsibus. "Bet atsitiko priešingai. Tuo metu Lietuvoje buvo leidžiama Visuotinė lietuvių kalbos enciklopedija, joje yra mano parengtų 250 straipsnių apie kalbas. Artėjo raidė apie megrelų ir svanų kalbas, pamaniau, kad dabar puiki proga pačiam ten nuvykti, susirinkti tų kalbų pavyzdžių ir viską išgirsti savomis ausimis. Taigi išvažiavau į Megreliją ir Svanetiją, o kadangi per tą laiką subrendo idėja Tbilisyje įkurti Lietuvių kalbos ir kultūros centrą, atsirado patalpos, tai ir pasilikau. Puikiai čia jaučiuosi. Laisvalaikiu jau spėjau apvažiuoti visą šalį, pabuvoti gražiausiose vietose."

Lietuvos atributika, vadovėliai, knygos, gintaro gaminiai, krepšinio suvenyrai atsirado pamažu. Nepatikėsite, bet daugiau kaip 80 proc. centro eksponatų yra dovanos, kurias gavau nuolankiai prašydamas.

Nuo 2012 m. Lietuvių kalbos ir kultūros centrui vadovaujantis prof. V.Kavaliauskas juokiasi, kad per septynerius metus, praleistus čia, spėjo nejučia perimti ir kai kuriuos sakartvelietiškus įpročius, kaip antai vėlavimą. "Štai tuo iš esmės kartvelų studentai ir skiriasi nuo lietuvių. Jie niekur neskuba. Net atėję į mano dėstomas lietuvių kalbos paskaitas kartvelai pirmiausia ilgai glėbesčiuojasi, šnekučiuojasi."

Ar ilgaamžes vyndarių tradicijas turinčioje šalyje studentai neatvyksta į paskaitas išgėrę? Teko girdėti, kad daugelio tėvai turi didelius vynuogynus, užsiima vyno gamyba ir prekyba. "Matote, – juokiasi profesorius, – verslas lieka verslu, o studijos – studijomis. Mano studentai motyvuoti. Jie puikiai supranta, kad, norėdami baigti nemokamas lietuvių kalbos studijas B2 lygiu ir gauti Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą magistro vietą kokiame nors Lietuvos universitete, turės įdėti daug pastangų. Beje, įdomus faktas: šiuo metu Kaune (VDU, KTU ir Kauno kolegijoje) studijuoja penki mūsų centro studentai, mokantys lietuvių kalbą."

Klausosi lietuviškų dainų

Lietuvių kalbos dėstymas Lietuvių kalbos ir kultūros centre Tbilisyje paremtas šiuolaikinėmis svetimų kalbų mokymosi metodikomis. Bet prof. V.Kavaliausko iniciatyva vien tuo neapsiriboja. Didelis dėmesys čia kreipiamas šalityrai, t.y. studentai stengiasi pažinti kraštą, nacionalinę kultūrą, papročius, tradicijas. Mokosi lietuvių liaudies dainų.

"Kadangi Lietuvoje ne vienus metus dėsčiau akcentologiją, – pabrėžtinai kirčiuodamas žodžius dėsto pašnekovas, – turiu idealią klausą. Mes su studentais klausomės lietuvių liaudies dainų įrašų, o tarp mano jaunimo visada atsiranda dainingų, balsingų, muzikalių – grojančių ar dainuojančių kokiame nors universiteto ansamblyje. Juk dainos – puikus kalbos mokymosi šaltinis!"

Centro studentai mėgsta švęsti lietuviškas šventes, dalyvauti įvairiuose lietuviškuose kultūros renginiuose. Vienas iš mėgstamiausių – "Poezijos pavasaris", prof. V.Kavaliausko dėka jau kelinti metai iš eilės organizuojamas Sakartvele. Jame dalyvauja ne tik sakartveliečiai kūrėjai, bet ir poetai iš Lietuvos.

Pasekus Lietuvių kalbos ir kultūros centro Gruzijoje feisbuko puslapį matyti, kaip renginys gena renginį. Štai vasario pabaigoje centre svečiavosi ir skaitė paskaitas kelios VDU profesorės, buvo testuojami studentai (t.y. norintys kartvelai gali atlikti lietuvių kalbos lygio nustatymo testą).

Kirčiavimas – sunkus riešutėlis

"Neturiu kada net paskaityti. O knygų su jų autorių autografais mano asmeninėje kolekcijoje – šimtai", – skundžiasi. Paprašytas prisiminti kolekcionavimo pradžią, V.Kavaliauskas ilgai suka galvą. "Manau, kad pirmąją knygą su savo dėstytojo autografu įsigijau pirmame lietuvių kalbos studijų kurse. Pamenu, senąją lietuvių literatūrą dėstė docentas Jonas Riškus, o prof. Aldona Vaitiekūnienė skaitė XIX a.pab.–XX a. pradž. lietuvių literatūrą. Mes, studentai, ruošėmės paskaitoms, seminarams ir dažnai įsigydavome savo dėstytojų knygas. Aš visada prašydavau dar ir parašo."

Kiek dabartinėje kolekcijoje knygų su autografais, sakosi ir pats nežinantis. Gal kokie 800, o gal ir visas tūkstantis. Tarp jų – kūriniai, parašyti estų, azerbaidžianiečių, vokiečių, kartvelų, persų ir kitomis kalbomis. Naujausias autografas, adresuotas prof. V.Kavaliauskui (kuriam, beje, suteiktas Sakartvelo technikos universiteto garbės daktaro vardas), gautas iš dabartinės Sakartvelo prezidentės, jai lankantis mūsų šalyje  oficialaus vizito.

"O štai šiuo egzemplioriumi, gyvendamas Sakartvele, aš tiesiog privalau didžiuotis. Tai Šota Rustavelio, garsiojo gruzinų klasiko, poemos "Karžygys tigro kailiu" vertėjo Jono Graičiūno (1903–1994) autografas. Šis žmogus gimė Tbilisyje, pagyveno ten trejetą metų ir grįžo drauge su tėvais į Lietuvą 1906 m. Čia tapo garsiu poetu ir vertėju. Jo 1971 m. išverstas į lietuvių kalbą garsiausias viduramžių epochos kartvelų literatūros šedevras – paminklas gimtinei", – pasakoja profesorius, kurio vadovaujamo centro turtingoje bibliotekoje yra ir ne vieno lietuvių autoriaus knyga, išversta ir į kartvelų kalbą.

"Raginu savo studentus ne tik skaityti, bet skaitant didelį dėmesį kreipti ir į taisyklingą žodžių kirčiavimą, tarimą. Matyt, dėl to, kad ilgą laiką Lietuvoje dėsčiau fonetiką ir akcentologiją", – sako V.Kavaliauskas. Dėstytojas tikina, kad kartvelams lietuvių kalbos tartis ir kirčiavimas – sunkus riešutėlis: mat jų kalboje kirčio vieta visada išlieka ta pati (dažniausiai kirčiuojamas priešpaskutinis žodžio skiemuo). Nepaisant sunkumų, jie stengiasi. Ir sutinka su visokiais savo mokytojo eksperimentais. "Ir dainas dainuoja, ir vaizdo įrašus daro, kuriuose bando pasakoti apie save lietuviškai. Paskui tuos bandymus analizuojame, aptariame drauge. Geriausius keliame į "YouTube" kanalą. Paklausykite – išties įdomu!" – šypsodamasis ragina lietuvybės puoselėtojas.

Įkvepiančios sėkmės istorijos

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija teikia puikias sąlygas sakartveliečiams studijuoti lietuvių kalbą. Baigusieji lietuvių kalbos studijas B2 lygiu gali rinktis nemokamas magistrantūros studijas ir gauti stipendiją bet kuriame Lietuvos universitete.

Profesorius džiaugiasi, kad jo vadovaujamas centras dalyvauja dvejose programose Lietuvoje, kurios skirtos sakartveliečių lietuvių kalbos įgūdžiams gilinti. Gabiausi Sakartvelo studentai gali vykti į mėnesio trukmės intensyvius vasaros kursus. Kitas geras dalykas – edukacinės stovyklos ar dialektologinės ekspedicijos, skirtos studentams, jau pasiekusiems B1 arba B2 kalbėjimo lygius. Dar yra galimybė vieną semestrą studijuoti VDU arba VU vien tik lietuvių kalbą, jei tik studentams pavyksta suderinti savo pirminius specialybės mokslus Sakartvelo universitetuose.

Paprašytas papasakoti išskirtinių Sakartvelo studentų, išmokusių kalbėti lietuviškai, istorijų, profesorius pamini kelias pavardes. Pirmasis Lietuvių kalbos ir kultūros centro Tbilisyje studentas, išmokęs lietuvių kalbą ir dėl to išvykęs studijuoti magistrantūrą Lietuvoje, buvo Giorgijus Kobakidzė. Baigęs mokslus Lietuvos edukologijos universitete, vaikinas pradėjo dirbti (ir dabar tebedirba) Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje ir dėstyti kartvelų kalbą Vilniaus universitete. Šiemet jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantūrą. "Argi ne sėkmės istorija?!" – klausia jo buvęs dėstytojas.

Dar vienas V.Kavaliausko studentas Aleko Lomtadzė prieš dvejus metus sėkmingai baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto geodezijos magistrantūrą ir pasirinko kitą sėkmės kelio kryptį. Jis grįžo į Sakartvelą, į gimtąjį Senakį, kur sėkmingai ėmėsi privataus verslo – atidarė savo geodezijos firmą. "Lietuvių kalba Alekui tapo labai svarbiu instrumentu profesinei veiklai vystyti", – nuoširdžiai džiaugiasi pašnekovas, sakydamas, kad centro tikslas – ne prisivilioti kartvelų į Lietuvą, bet suteikti jiems galimybę praplėsti savo akiratį, kartu – įgyti aukštąjį išsilavinimą, kurį galėtų pritaikyti grįžę namo.

Profesorius ypač džiaugiasi savo gabiu studentu Iraklijus Dudauris, kuris per pusantrų metų išmoko lietuvių kalbą ir pasiekė B2 lygį. Iraklijus planuoja rinktis doktorantūros studijas Lietuvoje.

Baudų metimo varžybos

"Atvažiavote tik trumpam, o likote?.. Štai jau bus septyneri metai", – provokuoju pašnekovą prisiminimams. "Negi išties? – dedasi nuoširdžiai nustebęs. – Pamenu, atvažiavau čia su viena knyga, tiksliau, vadovėliu "Nė dienos be lietuvių kalbos", kurį man į rankas įdavė šio projekto sumanytoja – Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija."

2012-ųjų spalio pradžioje, kai buvo įkurtas centras, dar nebuvo jokių centro patalpų. "Dirbdavau tai vienoje, tai kitoje auditorijoje. Ir tik maždaug po pusantrų metų Sakartvelo technikos universitetas mums davė šias patalpas, padarė gražų remontą. O visas Lietuvių kalbos ir kultūros centro turinys – Lietuvos atributika, vadovėliai, knygos, gintaro gaminiai, krepšinio suvenyrai – atsirado pamažu. Nepatikėsit, – šypsosi profesorius, – bet daugiau kaip 80 proc. centro eksponatų yra dovanos, kurias gavau nuolankiai prašydamas. Prirašiau ir išsiuntinėjau daugybę raštų, jais kreipiausi į visus Lietuvos merus (kad atsiųstų savo regioną reprezentuojančių knygų, albumų), į visas Lietuvos ministerijas, leidyklas, institutus, muziejus, privačius asmenis. Neaplenkiau net Lietuvos Prezidentės".

Tokiu būdu įrengta centro biblioteka, kurioje šiuo metu yra apie 2 000 knygų, albumų, mokomosios literatūros, lietuviškos atributikos. Taip centro kolekcijoje atsirado Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės marškinėliai su sportininkų autografais, mat visiems kartvelams Lietuvą V.Kavaliauskas pristato kaip turinčią dvi nacionalines religijas.

"Labai išpažįstu lietuvių antrąją religiją – krepšinį. Jai dažnai meldžiuosi, – pokštauja. – Žiūriu krepšinį, Kauno "Žalgirio", "Lietuvos ryto", Lietuvos rinktinės rungtynes. Ir studentams parodau. Esu ne kartą ir Tbilisio sporto rūmuose buvęs, ypač gerai pamenu tą kovą, kai Sakartvelas žaidė su Estija ir pralaimėjo pačias paskutines pasaulio atrankos varžybas..."

Profesorius su studentais ne tik mokosi, bet ir pramogauja. Tiksliau, labai aktyviai propaguoja antrąją lietuvių religiją – krepšinį ir kasmet rengia baudų metimo varžybas. Iš pradžių vyksta kvalifikacinės varžybos (visi meta po dešimt kartų), paskui – pusfinalio kovos, kol galiausiai lieka finalinis ketvertas. Žinoma, dalyvauja ir V.Kavaliauskas, kuris, prisipažįsta, dar nė sykio nėra patekęs į finalą. Profesorius išmokė savo studentus dainuoti ir krepšinio himną "Nebetyli sirgaliai", kurį pirmą kartą studentai kartvelai sudainavo 2016 m., atstovaudami Lietuvai Tbilisyje vykusioje Europos dienai skirtoje šventėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ei fufaikiniai komentatoriai

Ei fufaikiniai komentatoriai portretas
Eikite namo

skamba kaip

skamba kaip portretas
sakarttvarto

veikla

veikla portretas
gruzinu langas i europa.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių