– Kodėl nusprendėte kurti iš maisto produktų?

– Tai buvo pati pradžia, nes man trūko materijos, kuria galėčiau kurti. Kam kurti dažais, kurie, beje, yra labai brangūs, jei gali kurti žeme ar šokoladu, ar dar kažkuo?

– Ar šokoladas nėra brangesnis už dažus?

– Ne, nėra.

– Tai jūs suskaičiavot?

– Taip, tai buvo visiškas mano meninis skaičiavimas. Iš esmės aš galiu jaust ir pagaut savo įkvėpimą šią akimirką. Tai kodėl aš turėčiau dabar pirkt dažus, eit į tą dailės parduotuvę, galvot apie spalvas. Aš tiesiog sėdu čia ir darau kažką.

– Kaip, pavyzdžiui, iš keptos duonos.

– Esu darius vieną darbą.

– Tai yra Aurelijus Veryga, jei neklystu.

– Taip, čia yra tie darbai, kurie kartais kalba apie aktualijas, nes ne visi žino, kas vyksta, ne visi skaito didžiulius tekstus apie tai, tai čia buvo apie draudimą gerti viešose vietose, baruose, lauko kavinėse. Šis momentas man buvo pakankamai įdomus, tai pagalvojau, kad su duona galima Verygą padaryt.

– Kitas variantas man irgi įdomus. Dar vienas mūsų mylimas politikas Artūras Skardžius – iš sovietinių rublių. Iš kur jūs gavote tiek daug sovietinių rublių?

– Pirmiausia gimsta idėja, tada gimsta tai, iš ko ją daryti, kaip daryti, technika. Šiuo atveju man padėjo mano draugės Emilijos tėtis, kuris kaip tik kolekcionuoja monetas ir kupiūras. Ir jis tiksliai žinojo, kas tiktų ir kokie rubliai būtų tinkami. Ir tada mes atsispausdinom. Jis piktai labai gavosi, kaip ir realybėje. Kaip ir visada.

– Kaip realybėje, toks suktas atrodo.

– Aš žiūriu kartais į Skardžių ir man atrodo: „oi, tu Skardžiau, oi tu.“ Toks jausmas, neramumas viduje, tai aš viską sudėjau į jo žvilgsnį. 

– Įdomus momentas, ar neramumą jaučiate žiūrėdama į Skardžių?

– Ne vien į jį.

– Iš kaliniams skirtos duonos buvo du paveikslėliai – Viktoro Uspaskicho ir Henriko Daktaro.

– Aš iki šiol manau, kad tai – vienas drąsiausių mano darbų, nes tada mes filmavome su Tadu Vidmantu filmą. Tai buvo tarsi dalis filmo, nes jame aš buvau policininkė. Tai mes sutarėme su Lukiškių kalėjimu, kad aš atvyksiu ten ir pasiėmusi jų kalėjimo duoną nupiešiu ką nors. Iki galo nebuvo sutarta, bet tai buvo Daktaras ir Uspaskichas, vienas sėdintis tenai ir tuo metu jis ten jau kalėjo…

– O kitas?

– O kitas, galbūt, toks kitoks atvejis.

– Koks kitoks?

– Ar negaliu čia kažkaip išsireikšti, kad nenukentėčiau per daug ar per daug nepasakyčiau.

– Sakykit, kaip norit.

– Žodžiu, vienas yra potencialus, o kitas jau nebe. Potenciją įgyvendinęs savo visą.

Visą pokalbį žiūrėkite čia: