L. Rastokaitė: norėčiau būti tokia nerūpestinga, kaip kai kurie mano personažai

Linai Rastokaitei artimi visi vaidmenys – ir rimti, ir humoristiniai. Kiek jų sukūrė, neskaičiuoja, tačiau labai išgyveno, kai visus planus sugriovė karantinas. "Viskas po truputį grįžta į savo vėžes", – džiaugiasi aktorė, vėl įsisukusi į darbų sūkurį.

Teatras grįžta

Po daugiau nei tris mėnesius trukusio draudimo organizuoti renginius pirmasis profesionalus komedijos teatras "Domino" liepą pagaliau pradėjo rodyti spektaklius – tiesa, ne įprastose erdvėse, o "teatre be stogo".

"Domino" teatro komanda yra be galo pasiilgusi savo darbo ir žiūrovų, todėl su nekantrumu laukia kiekvieno gyvo susitikimo su žiūrovais.

Kaip kalbėdama su "Kauno diena" sakė ir "Domino" teatre vaidmenis kurianti teatro bei kino aktorė L.Rastokaitė, šie pasirodymai – labai įdomus eksperimentas ne tik žiūrovams, bet ir aktoriams. Atviroje erdvėje – kitos teatrinio žaidimo taisyklės.

"Stovi scenoje, jokios ketvirtos sienos. Tokia smagi, net, sakyčiau, festivalinė atmosfera. Girdi ir matai ne tik žiūrovus, bet ir miestą. Sulauki netikėtumų: paskutinė scena – apsikabiname su partneriu – vėjelis plaukus kedena, suknelė plevėsuoja... kaip kine. Tokių spektaklių bus tik keli, bet aš vis tiek labai laukiu", – tikina garsi aktorė.

Vis dėlto L.Rastokaitė viliasi, kad jau greitai bus leista be apribojimų rodyti spektaklius teatro salėse, nes dabar galiojančius draudimus, jei ir yra kažkokia jų logika, jai sunku suprasti: juk žmonės be apribojimų grūdasi parduotuvėse, prekybos centruose matuojasi drabužius, o teatro salėje žiūrovams sėdėti staiga negalima.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas buvo sustojęs

"Paskelbus karantiną, viskas sustojo. Visi išėjimai, susibūrimai. Visi spektakliai buvo atšaukti, "Testas" – iškart po premjeros "Domino" teatre. Gegužės mėnesį Klaipėdos Pilies teatre dar viena premjera turėjo būti. Du filmai buvo suplanuoti, kuriuose turėjau filmuotis. Apskritai pavasaris, vasara turėjo būti labai intensyvus laikas, tiek daug visko suplanuota. Net atostogos buvo suplanuotos. Atrodo, tik tik, minutė į minutę. Ir staiga viskas – kaip nukirpta. Atrodė, lyg kažkas išjungė variklį", – paklausta apie gyvenimą karantino mėnesiais, to laiko emocijomis dalijasi L.Rastokaitė.

Ji neslepia – pirmos dešimt ar daugiau dienų vis dėlto jai buvo puikios. Po intensyvaus laiko staiga – poilsis. Linos vyras, taip pat aktorius, Džiugas Siaurusaitis kurį laiką dar dirbo kai kuriuos darbus, o ji nuo pirmos karantino dienos laiką leido namie su sūnumi.

Derinti vaidybą ir dainavimą – mano svajonė. Ir jaučiu, kad ji po truputį pradeda pildytis, nes statoma vis daugiau muzikinių spektaklių.

"Taip, buvo keista... Aš išvaikščiojau šalia esantį mišką Pavilnio regioniniame parke – tiek takelių radau. Kažkokius keistus medžius pradėjau pastebėti. Po to žibutės pražydo. Sužinojau, kad visai šalia mūsų namų yra piliakalnis. Tai buvo atradimai. Visiškai kitaip pamačiau mane supančią aplinką. Kaip stop kadre – gali geriau įsižiūrėti į tam tikrus dalykus, – prisimena L.Rastokaitė. – Tad tos pirmosios karantino savaitės buvo kažkas fantastiško. Radau laiko ir knygų paskaityti, ir su vaiku daugiau laiko praleidau, ir pailsėjome."

Ir nors iš pradžių ta susiklosčiusi situacija neatrodė labai rimta, po poros savaičių viskas pasikeitė: jau lyg ir norėtųsi grįžti į darbus, o jų nėra, karantinas gilėja, gilėja. O dar netektis šeimoje – mirė L.Rastokaitės tėtis.

"Karantininės laidotuvės dar pagilino tą niūrumą. Visi visko bijo. Negali susitikti su žmonėmis, negali Velykų švęsti, o juk tai – tradicija. Keliai uždaryti, net pas mamą negali nuvykti, net su sesėmis susitikti, nors nė viena nėra rizikos grupėje..." – prisimena iššūkių laiką.

Tada, pasak Linos, prasidėjo kita karantino pusė – nemalonioji.

"Po to vėl pakilesnė, optimistiškesnė stadija: na gerai, jei jau teatrai bus uždaryti kokiems metams – eisiu dirbti į parduotuvę, prekes dėliosiu. Buvo tokios bangos, – sako aktorė. – Man atrodo, daug kas tas stadijas išgyveno. Žodžiu, trys mėnesiai laukimo ir nežinios gerokai paįvairino gyvenimą. Bet yra taip, kaip yra. Manau, iš to karantino ir visai neblogų patirčių išsinešėme – gal antroji banga taip smarkiai nenublokš."

Viską reikia pajausti

Dabar aktorių gyvenimas, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet atsigauna. Vėl pradeda gyventi teatras, L.Rastokaitė jau dalyvavo vieno iš pavasarį sustabdytų filmų filmavime. Kaip ji sako, gyvenimas po truputį grįžta į vėžes.

Kiek vaidmenų serialuose yra sukūrusi, aktorė sako neskaičiavusi. Yra keli įsimintiniausi, kur jai pačiai labai patiko filmuotis. O gavusi pasiūlymą filmuotis ar vaidinti ji niekada neatsisako.

"Aš esu aktorė, man patinka vaidinti, aš mėgstu filmuotis, – tikina L.Rastokaitė. – Man labai patiko "Blogiausia gyvenimo savaitė" LNK, kur buvau tokia visiškai pakvaišusi blogiukė. Ir pats filmavimas buvo labai smagus – ten ir nuo tilto neva reikėjo šokti į upę, ir ant geležinkelio bėgių sėdėti užtemdytame automobilyje, kai atvažiuoja traukinys. Tokios beveik tikro holivudinio veiksmo filmo patirtys. Kitame seriale besifilmuodama drabužių tokių prisimatavau, kur realiai niekada nebūčiau apsirengusi – diržai su "Playboy" zuikučiais, miniakai, o jau rankinukų gražumėlis... Visokių tų patirčių serialuose buvę. Teatre viskas dar kitaip."

Linai visi jos vaidinami personažai artimi – ir rimtesni, ir humoristiniai. Tiesa, daug kas priklauso ir nuo to, kaip pasisekė, koks buvo pats procesas, koks kolektyvas. Kartais personažas gimsta labai lengvai, kartais – labai sunkiai. Būna, kad tema labai jaudina, ir tada į savo darbą visai kitaip žiūri.

Tiesa, pati augau šeimoje, kur buvome trys vaikai, aš jauniausia. Ir vis pagalvoju – kaip mama mus užaugino?

Vienas įdomiausių vaidmenų po to, kai susilaukė sūnaus, L.Rastokaitei buvo monospektaklis "Urvinė moteris".

"Aš ir prieš tai vaidinau monospektaklyje "I love you, Marija", bet ten labiau tokia kamerinė erdvė, pasipasakojimas. O "Urvinė moteris" – pasipasakojimas pro labai atvirą langą, ir tema nauja, – pasakoja aktorė. – Žinoma, nebūčiau to spektaklio taip suvaidinusi, jei prieš tai nebūčiau pati tapusi mama. Tiesiog nesuprasčiau tam tikrų dalykų. Vaidinti jame pačiai neturint vaiko ir jį turint – visiškai skirtingi dalykai. Ta moters būsena, neišsimiegojimas, vaiko verksmas – tai patyrus, visai kitaip suvoki. Anksčiau, pavyzdžiui, mane erzindavo vaiko verkimas lėktuve – manau, visus jaunus žmones, kurie neturi vaikų, tai erzina. Dabar aš kitaip į tai žiūriu. Vienas dalykas – kartais nebegirdžiu, manęs tai nebenervina. Kitas – galvoji, gal gali kažkuo padėti, gal garsą kažkokį juokingą išleisti ar dar ką sugalvoti. Anksčiau man nesuvokiamos buvo vaikų žaidimų aikštelės, o dabar labai jau svarbu, ką vaikas veiks. Absoliučiai kitaip žiūri į tuos dalykus. Taip ir su tuo spektakliu. Nors negaliu sakyti, kad viską puikiai suprantu, nes ten herojė turi tris vaikus, o aš – tik vieną. Tiesa, pati augau šeimoje, kur buvome trys vaikai, aš jauniausia. Ir vis pagalvoju – kaip mama mus užaugino?.."

Asmeninio archyvo nuotr.

Labiausiai aktorė norėtų derinti vaidybą su dainavimu – ji yra  kelių muzikinių televizijos konkursų laureatė ir nugalėtoja.

"Derinti vaidybą ir dainavimą – mano svajonė. Ir jaučiu, kad ji po truputį pradeda pildytis, nes statoma vis daugiau muzikinių spektaklių. Vaidinu miuzikle "Lituanica" – fantastika. Kaip gera buvo repetuoti. Choreografija statoma konkrečiai tau, dirbama labai individualiai. Nuostabi patirtis. Esu laiminga, kad vis kviečia į muzikinius spektaklius. Jeigu man ir toliau pavyks tai suderinti, galėsiu sakyti, – svajonė išsipildė. Ir nors sakoma, kad svajoti riekia atsargiai, čia aš svajoju drąsiai."

Patirtis – per potyrius

Kai prieš trejus metus gimė sūnus Herkus, L.Rastokaitė ne kartą sakė, kad vaikai gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Gal jau tas gyvenimas atsivertė?

"Niekada nebebus taip, kaip buvo. Čia kaip kaleidoskopas – žiūri ir viskas nuolat kinta. Viskas kitaip – paveikslėlis nuolat keičiasi. Kurį laiką tikrai buvo viskas apvirtę, diena su naktimi maišėsi, o dabar jau šiek tiek grįžta į savo vėžes. Tiksliau, gal prie tos nuolatinės kaitos pradedu lengviau prisiderinti. Dabar jau net būdama su vaiku aš kartais ir knygą galiu paskaityti", – sako moteris.

Vaidinant stengiesi tos teisybės scenoje siekti, kad tai būtų tikra. Juk jeigu tiesiog atėjai į sceną pasivaikščioti – žiūrovo paskui save nenusivesi.

Sūnų šiais metais šeima išleido į darželį. Lina neneigia – kaip ir daugeliui mamų, labai neramu buvo: ar nenuskriaus kas, ar nepastums? Darželio auklėtojoms labiau teko ją raminti nei vaiką.

Herkus lanko lauko darželį, ir mama tokiu savo sprendimu labai patenkinta. Adaptacijos laikotarpis užtruko net šešias savaites – ji kiekvieną dieną ėjo su sūnumi į tą darželį, kol vaikas priprato prie rutinos, susipažino su auklėtojomis ir kitais vaikais, apsiprato. Galiausiai tas atsisveikinimo procesas, kai reikėjo likti darželyje be mamos, nebuvo nei verksmingas, nei isteriškas.

O darželyje, anot Linos, yra reikalų. Vaikai ten daug laiko leidžia gamtoje, eina į žygius, turi būti atsakingi už savo kuprinytes, dviratukus.

Kodėl šeima pasirinko lauko darželį? "Aš vaikystėje turėjau net du kaimus ir ten tikrai puikiai leisdavau laiką. Mes ten ir šlapi lakstydavome, ir į miškus eidavome, ir su dviračiais duodavomės. Visai kitoks gyvenimas kaime, gamtoje, kiti pojūčiai, – prisimena L.Rastokaitė. – Dabar taip jau susiklostė, kad neturime jokio kaimo, ir aš sūnui negaliu parodyti tos gamtos, suteikti visų tų pojūčių. Net jei mėginčiau, tikriausiai negalėčiau tiek dėmesio skirti. O tame darželyje jie daug vaikšto, daug patiria, daug ką išbando. Turi savo tešlynus, kur purvo angelus daro. Ten viskas jiems leidžiama, tad vaikai pajaučia tikrą vaikystės grožį. Būna taip, kad atvažiavusi pasiimti aš Herkų kartais net lauke nurengiu, tik tada pasodinu į mašiną, nes kitaip neįmanoma – molio gabaliukas. Tad tuo darželiu aš labai džiaugiuosi ir vaikas noriai į jį eina."

Moteris pasakoja, kad neseniai darželio auklėtoja atsiuntė vaizdo įrašą, kur Herkus per liūtį – su specialia striuke, žinoma, laimingas stovi po nuo stogo bėgančio vandens srove. Dieną auklėtoja tokį vaizdo įrašą įkelia, ir jau žinai, kokį vaiką pasiimsi vakare – kad bus kiaurai šlapi visi drabužiai, kurie darželyje buvo palikti. Bet tai nieko tokio, kai po to išgirsti vaiką pasakojant, kaip lašiukai susiformuoja, kur vanduo bėga, per kokį vamzdį ir kur jis subėga, – visą tą procesą jis gali papasakoti, nes turėjo tokią patirtį ir sužinojo, kas kaip vyksta. Ir pabaigia pasakojimą: "Va tokia yra teisybė."

L.Rastokaitei patinka pats lauko darželio principas – padėti vaikams gyvenimą, gamtą pažinti per pojūčius, per potyrį. "Jiems, pavyzdžiui, leidžiama laipioti į medžius, ir man tai tinka. Aš suprantu, kokie pavojai yra, bet mes patys užaugome laipiodami, man ir koja yra lūžusi – visko yra buvę. Bet tik taip patirtis ateina, didesnis pasitikėjimas savimi. Man ta darželio filosofija labai tinka ir aš matau puikius rezultatus", – sako ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – tikrumas

Paklausta, kokia ji yra mama, Lina susimąsto: "Buvo visokių etapų... Buvo toks perfekcionizmo etapas, kai norisi viską žinoti – vieną knygą griebi skaityti, antrą, ir viską bandai taikyti vienu metu, neatsirenkant, nes taip psichologai sako. Tada pastebi, kad pradedi spausti tą savo vaiką, kad reikalavimai dvejų metų vaikui tokie, lyg jis būtų ketverių. Tada atsileidi, sakai sau: palik tu tą vaiką ramybėje, tegu džiaugiasi vaikyste. Tada pamatai, kad ir jis pasikeičia, kai palieki ramybėje."

O kokia tikroji L.Rastokaitė? Ar tokia, kaip sakoma, prie bajerio, kokią dažniausiai ją matome ekranuose, vaidinant humoristinius personažus?

"Ne, nėra taip. Man viskas labai rūpi, tad dažniau gal būnu tokia susirūpinusi. Labiau norėčiau būti tokia laisva ir nerūpestinga, kaip kai kurie mano personažai, – sako aktorė. – Bet yra visokių tų gyvenimo etapų. Viskas juk banguoja. Būna juodų dienų, būna karštų, raudonų. Būna žalia, ramu, būna ilgesinga. Būna, kad aš žvengiu visa gerkle. Būna visaip, ir nuo įvairių aplinkybių priklauso: nuo gyvenimo įvykių, nuo to, ką repetuoju, ar repetuoju apskritai. Jeigu repetuoju – jau viskas, ieškau, būnu susikaupusi, kai vaidinu – tada vėl kitaip. Vaidinant stengiesi tos teisybės scenoje siekti, kad tai būtų tikra. Juk jeigu tiesiog atėjai į sceną pasivaikščioti – žiūrovo paskui save nenusivesi."



NAUJAUSI KOMENTARAI

jojo

jojo portretas
labiausiai velka lietuviski feministiniai serialai apie nieka

Labai talentinga.

Labai talentinga. portretas
Gaila kad pas mus Lietuvoje nėra kur tokiems talentams kaip reikiant pasireikšti: Baisūs scenarijai, dar baisesni, kažkur paleidę protą skraidyti, režisieriai. TV filmuose mergos primityvia vaidyba ir , neįsimenančiais, 'suniveliuotais' veidais. Belieka tik stebėtis kaip tokiame estetiniame kanibalizme ir propaguojamoje prasčiokų kultūroje dar gali išsilaikyti tikras Artistas
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių