– Dirbi vienai žinomiausių Lietuvos moterų. Ko išmokai iš Agnės Jagelavičiūtės? Ar nesunku būti asistente moters, kuri spėja tiek, jog atrodo, jos paroje atsiranda didesnis skaičius valandų?

– Su Agne kartu dirbame jau dvejus metus. Turiu pripažinti, kad Agnė į mano gyvenimą įnešė labai daug. Žinoma, kartais bandymas pasivyti ją jos tempais išgąsdina ir net primena Zenono paradoksą, bet būtent dėl jos aš išmokau skirstytis darbus, itin produktyviai nudirbti dieną ir nors kartais, rodos, iš nuovargio noriu tik verkti, atsigulu su šypsena, nes diena nepraėjo veltui. Taip pat turiu paminėti drąsą, motyvaciją, asmeninio ir darbinio gyvenimo pamokas bei atsakomybę, kurios, tiesą pasakius, seniau man tikrai stigo.

– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Įvariai. Priklauso nuo to, ar tą rytą turiu eiti į mokslus. Jei ne, turiu kaip ir rytinę tradiciją – atsikeliu apie septintą, puse aštuonių, pasigaminu kavos ir apžvelgiu ryto naujienas bei skubiausius darbus, vėliau, po dušo, prie pusryčių stalo aš pradedu daryti kasdienius portalo darbus, o apie dešimtą jau sėdžiu biure. Seniau dirbdavau kavinėse, nes nuo vaikystės yra taip, kad būtent girdėdama šurmulį aš susikaupiu, nemėgstu tylos. Na, bet dabar, kai turime ofisą pačiame Vilniaus centre, dažniausiai dirbu jame. Darbą baigiu apie penktą, kartais anksčiau, bet bet kokiu atveju prie savo elektroninio pašto prisijungiu dar ir prieš miegą – patinka apžvelgti darbus, kurie laukia kitą dieną.

– Kai nepavyksta suderinti darbo, mokslų bei asmeninio gyvenimo, kuriai sričiai teiki pirmenybę?

– Darbui, nes jis šiuo metu reikalauja didžiausios atsakomybės, be to, yra ir mano maitintojas, taip pat jis šiuo metu atneša daugiau patirties ir yra įdomesnis už mano studijas, todėl nurungia mokslus. Žinoma, nesupraskite klaidingai, neskatinu nesimokyti, bet pirmesnis pasirinkimas šiuo metu man būtų darbas.

– Savo feisbuko paskyroje dažnai skelbi paveikslėlius ir juokelius, kuriuose atvirai deklaruoji meilę riebiam ir ne itin sveikam maistui. Ar išties jį taip mėgsti? Ir kaip valgant skaniai ir sočiai pavyksta išsaugoti puikią figūrą?

– Taip, deja, taip. Jei galėčiau, picą valgyčiau kiekvieną dieną. Pica – tai rojus maisto pavidalu. Galiu dėkoti tėvams už puikius genus, greitą medžiagų apykaitą, bet numanau, kad greitai gali ateiti laikas, kai teks verkti žiūrint į svarstykles ir graužiant salotos lapą.

– Anksčiau dažnai dalyvaudavai profesionaliose fotosesijose. Šiuo metu, panašu, šią veiklą pristabdei. Kodėl?

– Jei atvirai, tiesiog tingiu staipytis priešais kamerą. Aš šiaip vos galiu išsėdėti, kai man daro makiažą, šukuoseną ar tą patį manikiūrą, mane siaubingai nervina tas sedėjimas, pradedu judėti. Ir šiaip, pasifotografavau, kad galėčiau būdama sena ant sienos pasikabinti, žiūrėti ir kitiems girtis, to man ir užteks.

– Dirbi su mada, drabužiais. Ar pačiai lengva atsispirti naujai porai batelių ar rankinei?

– Kuo daugiau dirbu, tuo lengviau atsispirti. Seniau, rodos, norėdavau visko. Dabar gebu blaiviai mąstyti pamačiusi daiktą, rimtai pagalvoti, ar man jo tikrai reikia, ar spintoje turėsiu dar kelis daiktus, kuriuos galėsiu derinti prie šio išrinktojo, ir ar jis nėra toks kaprizingas, kad tiesiog dulkės spintoje taip ir neišvydęs dienos šviesos. Darbas moko įvertinti.