A. Kriščiūnas: darboholizmas įtraukia ne mažiau nei alkoholis

  • Teksto dydis:

Pagal išsilavinimą robotų konstruktorius, o visuomenei labiau žinomas kaip talentingas fotografas Algis Kriščiūnas, prieš dvejus metus feisbuko paskyroje pasidalijęs išgyvenimais apie jį kamuojančius panikos priepuolius, sulaukė daug palaikančių žinučių.

Sunkus tas jūsų klausimas, ar lėtinis nuovargis – XXI a. žmonių perfekcionistų liga? Būtų labai gražu girtis, kad taip ir yra. Tada sau atrodytume kažkuo ypatingi, kitokie nei anksčiau gyvenusios kartos. Bet, kiek žinau, visais šimtmečiais šita bėda pasireikšdavo (gal tik ne taip gražiai pavadinta): lėtinis nuovargis, nerimo sindromas.

Manau, kad tai yra perfekcionizmo ir nemokėjimo laiku sustoti rezultatas – kai norime būti geriausi, padaryti ir uždirbti daugiausia, tapti labiausiai vertinami. Ir neapskaičiavę jėgų perdeginame, nualiname savo nervų sistemą.

Taip nutiko ir man: norėdamas išlaikyti geriausio fotografo titulą imdavausi visų pasiūlomų darbų. O kai jau dienos valandų nebeužtekdavo, dirbdavau naktimis. Nežinojau, kas yra savaitgaliai ar atostogos, nes man atrodė, kad darbas svarbiau už viską.

Ilgainiui ėmiau jausti nuolatinį nuovargį, dariausi nekantrus, irzlus, piktas. Bet vos pamėgindavau sustabdyti įsibėgėjusį traukinį, kaipmat apimdavo siaubinga tuštuma – nebesuprasdavau, kodėl gyvenu, kokia viso to prasmė… Tada ir vėl griebdavausi darbo kaip šiaudo, taip prigesindamas nerimą.

O vieną dieną mane ištiko panikos priepuolis – siaubingas jausmas, kai pajutau, kad mirštu. Bet nemiriau. Fiziškai buvau visiškai sveikas – pasitikrinau sveikatą pas visus įmanomus daktarus. Po savaitės tai nutiko dar kartą – šįkart jau buvo labai panašu į insulto priepuolį. Pamenu, su greitąja išvežė mane į ligoninę, bet nieko nenustatė: priepuolis praėjo savaime.

O kartais atsibusdavau viduryje nakties dusdamas, stojančia širdimi (bent man atrodė, kad ji stoja), negalėdamas kalbėti. Atrodė, kad esu įkalintas savo kūne, bet visiškai bejėgis jį valdyti.

Juokinga, bet prasidėjus toms bėdoms mano darbo grafikas nė kiek nesulėtėjo. Priešingai. Dabar turėjau dar daugiau dirbti, kad galėčiau atsigriebti už sirgtą laiką. Ir, aišku, panikos priepuoliai padažnėjo. Aš juos jau truputį ėmiau pažinti, nujausdavau, kada prasidės.

Tada supratau, kad taip gyventi nebegalėsiu. Kaip tik tuo metu pasikeitė mano šeimos daktaras. Įvertino sveikatos tyrimus – jie buvo puikūs. O tada paprašė papasakoti apie savo darbą. Ir kuo ilgiau kalbėjomės, tuo aiškesnė jam darėsi diagnozė – lėtinis nuovargis, nerimo sindromas ir panikos priepuoliai.

Tarsi koks alkoholikas turėjau pripažinti savo problemą. Bet tai padaryti man jau nebuvo sunku: juk norėjau gyventi! Norėjau džiaugtis kiekviena diena, mylėti žmones, nebūti jiems piktas vilkas.

Buvau jau keturiasdešimt dvejų, kai pagaliau ėmiau suprasti, kad būti geriausiu, tobuliausiu, turtingiausiu misteriu man visai nereikia. Nebeturėjau planų užkariauti pasaulį, nes jokio džiaugsmo galvojant apie tai nebeliko.

Aš turėjau mažą dukrytę ir norėjau matyti, kaip ji užauga, norėjau, kad ji turėtų mylimą tėtį, o ne irzlų, psichuojantį, depresijos kamuojamą darboholiką. Ir dar jaučiau, kad jei ta liga tęsis per ilgai, aš neišversiu – išprotėsiu arba vieną naktį iš tiesų numirsiu. Todėl be jokios gėdos ėjau per daktarus ieškodamas sprendimo.

Man pasisekė. Šeimos gydytojas Kazys Simanauskas pasirodė esąs protingas ir tiesus žmogus. Jis pasiūlė du kelius: psichoterapiją (bent poros metų kursą) arba pailginto atpalaidavimo tabletės (Xanax XR). Bet įspėjo, kad abiem atvejais tai nepadės, jei pats nepakeisiu gyvenimo tempo.

Dvejų metų psichoterapija man netiko, nes ruošiausi pusmečiui išvažiuoti iš Lietuvos, todėl pasirinkau vaistus. Žinojau, kad tai nėra pats tobuliausias sprendimas, o tik simptomų slopinimas, bijojau, kad nuo tablečių galiu tapti priklausomas, jei vartosiu jas ilgai. Supratau, kad svarbiausias gydymas mano atveju vis dėlto yra pakeisti gyvenimo prioritetus.

Tabletes gėriau pusmetį (po pusę rekomenduojamos dozės, nes priklausomybės bijojau siaubingai). Paskui dozę ėmiau mažinti, kol po metų užteko tik turėti tabletę prie savęs, kad būtų ramiau tuo atveju, jei priepuolis vėl pasikartotų. O psichopterapijos seansus ėmiau darytis pats – skaičiau egzistencinės psichoterapijos knygas ir pamažu perskaitytus patarimus taikiau praktikoje.

Sunkiausia buvo pakeisti darbo įpročius: juk darboholizmas įtraukia ne mažiau nei alkoholis ar rūkymas. Bet man pasisekė: nuo to laiko ėmėme žiemoti vienoje iš Kanarų salų – Fuerteventūroje. O toliau nuo Lietuvos – ir darbų mažiau. Tada sumažėjo pajamos. Iš pradžių išsigandau, bet kai supratau, kad man jų pakanka, po truputį apsiraminau. Draugo paskatintas ėmiau kasdien po valandą skirti sau – bėgimui ristele, klausant muzikos ar vėjo. Ir reikalai pradėjo taisytis.

Kokia situacija dabar? Na… dabar esu daug ramesnis. Tiek nebesinervinu dėl nesėkmių, pinigų ar pripažinimo. O svarbiausia – esu švelnesnis ir geresnis šeimai. Žinoma, pasitaiko ir suklysti, bet aš tiek metų neturėjau gerų įpročių, kad vis dar mokausi.

Žinau, kad šitas nerimo sindromas nepraeina visiems laikams. Jei grįžčiau prie senų įpročių, ankstesnio gyvenimo tempo, bėda vėl atsinaujintų. Kartais pajuntu ją artėjant, kai užgriūva neplanuoti darbai ar iš mandagumo prisiimu jų per daug. Kai pamirštu savaitgalį ir pamirštu, kas gyvenime svarbiausia.

Neteisiu perfekcionistų, bėgančių ristele per gyvenimą. Ar galiu kažką teisti, kai pats toks buvau? Tik dar ir tinginiauti nemokėjau. Bet labai džiaugiuosi, kad ne per vėlai supratau to lėkimo beprasmybę ir kainą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,labai GERAS ir AKTUALUS TEKSTAS...,

...,labai GERAS ir AKTUALUS TEKSTAS..., portretas
akcentuoju PAVADINIMA...,tiek VIENA tiek KITA yra labai BLOGAI...,visame KAME turi BUTI SAIKAS...,isPRIGIMTIES esu JAUTRUS ir paZEIDZIAMAS,bet...suGEBU SAVE nuRAMINTI...,visada SAU SAKAU...,NIEKO NEIMK i GALVA ir GILIAI i SIRDY,nePERGYVENK del to KAS nuo TAVES nePRIKLAUSO...,jaunysteje ir AS!!! irgi svajojau nuSTEBINTI PASAULI,bet...veliau SUPRATAU,kad TAI neTAIP LENGVA yra paDARYTI ir apsi RAMINAU...,iskart paLENGVEJO...,tai TIEK labai TRUMPAI PSICHOLOGINEMIS TEMOMIS... TASKAS

kazkoks pridurkas su savom psichinem

kazkoks pridurkas su savom psichinem portretas
problemom, apsimetes [bandantis apsimest] ,,,darbocholiku,,....

Apgailėtina

Apgailėtina portretas
Tiesiog privalu viešinti: tėvai susenę, vaikai maži, silpnos sveikatos, pinigų nepakanka. Skelbkite statistiką: kai tėvams virš 35 metų - koks procentas vaikų gimsta autistų, su Dauno sindromais, nesugebančių nei mokytis, nei dirbti vėliau. Taip, susenusiųjų pagimdytų vaikučių daug ir jie nekalti, bet: statistika kraupi. Kas išlaikys tuos apisgimusiuosius, narkomanų, alkoholikų, susenusiųjų pagimdytuosius?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių