Quantcast

Kino teatruose – dvi lietuviškos premjeros: „Advokatas“ ir „Pilis“

Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje į Lietuvos kino teatrus ne tik po karantino, bet ir po vasaros sugrįžti pakvies dvi lietuviškos premjeros – Romo Zabarausko „Advokatas“ ir Linos Lužytės „Pilis“. Abi šias be galo skirtingas lietuvių kūrėjų pasakojamas istorijas jungia tai, kad jų veiksmas vyksta svetur – Serbijoje („Advokatas“) ir Airijoje („Pilis“).  Klausiame kūrėjų apie filmų gimimo procesus.

„Advokatas“ (rež. R.Zabarauskas)

Rugpjūčio 28 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys naujas R.Zabarausko pilnametražis filmas „Advokatas“. Jo centre – lietuvis advokatas Marius (Eimutis Kvoščiauskas) ir jo pamiltas sirų pabėgėlis Ali (Doğaças Yildizas).

Filmas sukurtas bendradarbiaujant su Serbija, ten filmuota ir dalis filmo, mat pagrindinio herojaus meilės objektas Ali gyvena šioje šalyje esančioje pabėgėlių stovykloje. Pasak filmo režisieriaus R.Zabarausko, Serbija – tarsi stotelė tarp Sirijos ir Lietuvos, Rytų ir Vakarų, kur netikėtai susipina advokato Mariaus ir pabėgėlio Ali jausmų istorija.

„Labiausiai mane nustebino, kad serbų prodiuserė Milena Dzambasovic sugebėjo gauti leidimą filmuoti Krnjačos pabėgėlių stovykloje. Leidimą gavome nemokamai, tik sumokėjome pabėgėliams, kurie nusifilmavo masuotėje. Tai buvo tikrai neįtikėtina patirtis – tikiuosi, kad ir žiūrovai įvertins šio epizodo autentiškumą“, – filmavimus Serbijoje prisimena R.Zabarauskas.

Jis buvo ne tik šio filmo režisierius, bet ir scenarijaus autorius bei prodiuseris. Nusprendėme paklausti jo, kaip pavyksta suderinti visas šias pozicijas: „Toks mano darbo metodas susiklostė dėl konkrečių aplinkybių, kurias nulėmė ne vien mano paties pasirinkimai. Kartais buvo sunku, bet dabar džiaugiuosi šia patirtimi. Paradoksalu, tačiau tai padeda nesiblaškyti – neieškau kitų darbų, tiesiog nuo pradžios iki galo dirbu prie savo paties filmų. Žinoma, filmų kūryba – komandinis darbas; tiek dėl scenarijaus, tiek dėl prodiusavimo turiu daug patyrusių bendradarbių ir patarėjų.“

Darbas su aktoriais

Paklaustas, kaip filme atsirado turkų aktorius D.Yildizas, jis pasakoja, kad atrankos režisierė Dalia Survilaitė padėjo atrasti šį aktorių tarptautiniame atrankų portale: „Sulaukėme keliasdešimties vaizdo bandymų ir Dogacas pasirodė geriausiai. Vėliau atsiskraidinome jį filmavimo bandymams kartu su E.Kvoščiausku. Viskas puikiai pavyko, tad pasilikau prie šio pasirinkimo.“

Naujasis R.Zabarausko filmas išsiskiria ne tik savo filmo vizualumu (operatorius Narvydas Naujalis), bet ir savitu aktorių vaidybos stiliumi, kiek primenančiu kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmus. R.Zabarauskas pripažįsta, kad darbas su aktoriais jam visada buvo labai svarbus ir iš tiesų jis dar ieško savito stiliaus.

Režisierius pasakoja, kad su aktoriais daug repetavo, drauge rašė veikėjų biografijas, motyvacijas. Po repeticijų jis tikslindavo scenarijų. O filmavimo metu nemažai improvizuodavo. „Mano manymu, kinas stebuklingai atskleidžia aktorių mintis, todėl labai svarbu suprasti, ką vaidini, nepasiduoti inercijai. Aikštelėje esu ramus, padedu aktoriams prisiminti kiekvienos scenos aplinkybes, o jei nesiseka – jas tiesiog pakeičiu. Mano kine dominuoja stambus planas ir iš arti matomos aktorių emocijos, nes man pačiam tai tiesiog be galo įdomu“, – teigia režisierius.

Aktyvizmas gyvenime ir kine

„Mūsų filmo žanras – romantinė drama su film noir elementais. Kurdamas atsiminiau ir peržiūrėjau būtent šių žanrų filmus“, – sako jis. Paklaustas apie tai, ar filmą priskirtų queer žanro kinui, jis pripažįsta, kad apie „Advokatą“ ir šį žanrą apskritai tikrai galima kalbėti iš teorinių bei istorinių perspektyvų, bet šį darbą paliksiu kino kritikams, istorikams ir teoretikams.

„Mano filmai yra politiški, tačiau tiesioginiu aktyvizmu užsiimu tik už kadro. „Advokatas“ atskleidžia politinę realybę, bet jis nemėgina įteigti tiesmukos žinutės. Greičiau atvirkščiai – kuriame niuansų dramą. Man buvo svarbu parodyti pagrindinius veikėjus ne kaip aukas ar herojus, o kaip ydingus ir netobulus žmones. Tikiuosi, tai padės prisijaukinti filme atskleistas sudėtingas aplinkybes“, – mano režisierius.

Vienoje pirmų scenų „Advokate“ Marius vakarieniauja su keletu kitų LGBT bendruomenės narių. Jie atvirai ir asmeniškai diskutuoja apie heteronormatyvius, monogamiškus ir nemonogamiškus bei pan. santykius. Nusprendėme paklausti R.Zabarausko, kaip istoriškai ar sociologiškai susiklostė, kad LGBT bendruomenėje taip atvirai kalbama apie seksualumą ir jo spektrą.  „Šis pokalbis tikrai labai įprastas mano aplinkoje, bet ar tikrai apie tai nekalba heteroseksualūs žmonės?

Juk panašias temas populiarina Beata Tiškevič, atsiranda vis daugiau skirtingų diskusijų viešumoje. Išties man šis draugų pokalbis atskleidžia tam tikrą spektrą istorinių perspektyvų apie seksualumą, lyčių politiką, bet norėčiau palikti erdvės žiūrovų interpretacijai“, – sako režisierius.

Užsienyje ir Lietuvoje

Nepaisant to, kad Britų kino instituto „Flare“ festivalis Londone, skirtas LGBTQ+ filmams, buvo atšauktas (čia turėjo įvykti „Advokato“ pasaulinė premjera), R.Zabarauskas džiaugiasi teigiamais kritikų atsiliepimais, kurie jam tarsi išsaugojo premjeros patirtį.

„Prancūzijos filmų agentūra „Wide“ filmą sėkmingai pardavė tarptautiniams platintojams – „Dekkoo“, „OUTtv“, „Pro-Fun Media“, „Optimale“ ir „Tongariro“; derinami kiti susitarimai. Rugpjūčio pabaigoje filmą pristatys 49 kartą Ukrainoje rengiamas „Molodist“ festivalis, rikiuojasi kiti kvietimai. Dėl koronaviruso filmas bus rodomas mažiau festivalių, negalėsiu jo pristatyti gyvai, tačiau skųstis tikrai negalime, nes filmas bus išplatintas kitais būdais. Man be galo džiugu, kad tokiais sudėtingais laikais vis tiek atrandame savo auditoriją užsienyje. Tačiau prašome suteikti Lietuvos žiūrovams mums šansą – čia palaikymas pats svarbiausias, nes nuo jo priklauso galimybės tęsti dar tik prasidedančią karjerą. Jei atvirai, tai tarsi du skirtingi filmai. Vieni žiūrovai galėtų „Advokatą“ pamatyti užsienio akimis – įžvelgti jame politines plotmes, kino istorijos ir aktualių temų nuorodas. Tačiau labai tikiuosi, kad Lietuvoje visų pirma tai taps žiūrovišku filmu, jaudinančiu savo romantine drama“, – teigia R.Zabarauskas.

„Pilis“ (rež. L.Lužytė)

Antroji mūsų labai laukiama rudens kino premjera – antrasis režisierės L.Lužytės pilnametražis filmas „Pilis“. Ši istorija mus taip pat perkels už Lietuvos ribų – šį kartą į Airiją. Pasitelkdama socialinio realizmo žanrą ji pasakos mums sudėtingą iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją – apie dainininkės karjerą svajojančią trylikametę Moniką (Barbora Bareikytė), žuvų fabrike dirbančią jos mamą Jolantą (Gabija Jaraminaitė) ir senatvine demencija sergančią Monikos močiutę (Jūratė Onaitytė).

Vieną dieną Monika ir jos mama pakviečiamos groti „Pilyje“. Mama priešinasi šiam sumanymui – ji jau apleido savo svajones. Tačiau Monikos ryžtas nesustabdomas, tam, kad pasiektų svajonę, ji pasiryžusi bet kam. Apie filmo kūrimo procesą kalbiname pagrindinę heroję įkūnijusią dar tik penkiolikos sulaukusią, bet ryškiu talentu jau dabar pasižyminčią aktorę B.Bareikytę. Filmas Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 11 d.

„Kai man buvo maždaug dešimt, mano tėtis (Barboros tėtis – žymus lietuvių aktorius Jokūbas Bareikis – aut. past.) važiavo į atranką. Galvojau, bus įdomu pažiūrėti, todėl nusprendžiau važiuoti kartu. Mus pasitikusi atrankos režisierė Kristina Kolytė-Jakučionė pasiūlė nusifotografuoti ir man. Taip mano nuotraukos atsirado duomenų bazėje. Netrukus buvau pakviesta į L.Lužytės filmo „Pilis“ bandymus. Jei atvirai, nelabai ko tikėjausi, nes ankstesnėse atrankose jausdavausi nejaukiai, trūkdavo drąsos. Tačiau Linos dėka jaučiausi gerai, pavyko atsiskleisti“, – kaip pradėjo filmuotis, prisimena B.Bareikytė.

Įspūdžiai iš filmavimų

Paklausta, kaip ruošėsi vaidmeniui ir galbūt rėmėsi pavyzdžiais iš artimųjų gyvenimo, ji pasakoja, kad tarp artimųjų yra keletas emigravusių, tačiau jiems sekasi gerai, todėl nelabai galėjo remtis jų patirtimi ruošiantis vaidmeniui, tačiau repeticijų metu su režisiere Lina ir kitais aktoriais jie bendrai gilinosi į emigracijos temą:

„Aiškinomės motyvacijas, bandžiau perprasti personažo charakterį, veiksmus, jausmus, nuotaikas. Iššūkių buvo nemažai: filmavome ir Lietuvoje, ir Airijoje, reikėjo išmokti kelias dainas skirtingomis kalbomis, buvo nemažai scenų anglų kalba, kelios scenos vandenyje, kurias reikėjo labai gerai surepetuoti ir nufilmuoti vienu dubliu, nes buvome priklausomi nuo potvynių ir atoslūgių.“

„Įspūdžiai iš filmavimų patys geriausi. Džiaugiuosi, kad Lina buvo tokia supratinga filmavimų metu. Daug kalbėdavome apie mano, ne kaip personažo, jausmus, būseną. Prieš filmuojant kiekvieną sceną, detaliai ją aptardavome, prisimindavome repeticijas, todėl nuolat jaučiau jos palaikymą ir užnugarį. Gabija ir Jūratė buvo puikios partnerės aikštelėje. Iš jų taip pat jaučiau palaikymą. Apskritai visa komanda buvo nuostabi: visi pasiruošę pagelbėti, bendradarbiaujantys, draugiški“, – pasakoja jaunoji aktorė.

.Ne pirmas vaidmuo kine

Tai jau ne pirmas B.Bareikytės vaidmuo kine – praeitais metais ją galėjome pamatyti režisieriaus Tomo Vengrio filme „Gimtinė“, kur ji įkūnijo padūkusią paauglę Mariją. Paprašyta palyginti darbą šiuose skirtinguose kino projektuose, ji pripažįsta, kad „Pilyje“ tikrai buvo daugiau iššūkių: „Pirmiausia vien dėl to, kad šiame filme atlikau pagrindinį vaidmenį, buvo sunkiau psichologiškai, filmavome dviejose šalyse, mėnesį gyvenau Airijoje – svetima kalba, didelė atsakomybė. Tačiau labai džiaugiuosi ir vertinu patirtį filme „Gimtinė“, nes būtent ten prisiliečiau prie kino, įgijau patirties, pamačiau, kaip žmonės dirba, kas vyksta aikštelėje.“

Ji sako nuo mažens mėgdavusi būti matoma, rengdavo pasirodymus artimiesiems, šokdavo, dainuodavo. „Taip pat daug laiko leisdavau teatre su tėčiu, eidavau žiūrėti, kaip veda paskaitas seneliai (Barboros seneliai – aktoriai Danutė Kuodytė ir Saulius Bareikis – aut. past.). Visa tai man būdavo labai įdomu. Niekada nesusimąsčiau, kad ir pati turėsiu progų daryti kažką panašaus. Viskas įvyko labai netikėtai“, – teigia B.Bareikytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių