Kelionė į Svalbardą: išbandymas Arktimi

Unikalumo klišės

„Tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime. Gal net geriausia“, – po dešimt valandų trukusio per 110 km žygio sniegomobiliais baltais Arkties peizažais tarė vienas šio kartu patirto neužmirštamo nuotykio bendražygis.

Svalbardas, šiauriausia Norvegijos teritorija, tikrai ypatinga vieta. Įprastos klišės kalbant apie jį visų pirma susijusios su žodžiu „šiauriausias“. Nuo Šiaurės ašigalio vos daugiau kaip 1 000 km nutolusiame salyne yra šiauriausia pasaulyje bažnyčia, šiauriausias muziejus, šiauriausia alaus darykla, ir tai tinka pridėti prie kiekvieno įmanomo objekto, susijusio su žmonių gyvenimu. Daugiau kaip pusė salyno padengta ledynais, o medelio čia – nė vieno.

Kita klišė – tai vieta, kur negali nei gimti, nei mirti. Tai tiesa, nes amžinojo įšalo sukaustytoje saloje nebelaidojama, mat amžinasis įšalas neleidžia kūnams suirti ir tai kelia virusų plitimo pavojų.

Negali čia ir gimti: nors didžiausiame salyno mieste Longjyrbiene yra sveikatos centras, bet tik nesudėtingai medicinos pagalbai suteikti, o gimdyti, planinių operacijų, rimtesnių ligų gydyti žmonės turi skristi į žemyninę Norvegiją.

Dar viena klišė – baltųjų lokių čia daugiau nei žmonių. Žmonių tikrai nedaug – vos apie 2,6 tūkst. Gali būti, kad lokių daugiau, nes net įstatymu draudžiama jiems kenkti ir trikdyti jų rimtį. Tačiau saugotis jų reikia. Tad nieko nestebina, kad nemažai žmonių – su šautuvu ant peties, nes be jo draudžiama išeiti už miestelio ribos. Įvairūs draudimai saugo ir kitus gyvūnus ar paukščius, pavyzdžiui, čia peri daugybė retų rūšių paukščių, tad gyventojams draudžiama turėti kačių.

Dar vienas Svalbardo išskirtinumas – maždaug pusę metų čia naktis, o kitą pusę – diena. Šiuo metu dvyliktą nakties čia taip pat šviesu kaip ir dvyliktą dienos.

Potyriai: sniegomobiliu leki akinančio baltumo slėniais ir kalnais, stabteli šalia melsvuojančio ledyno, o paskui gali pabučiuoti… krioklį, užšalusį ir žiemą, ir vasarą./ Aušros Lėkos asmeninio archyvo nuotr.

Pabučiuoti krioklį

Pastarąjį dešimtmetį Svalbardas išgyvena keliautojų bumą, ir tik COVID-19 pandemija jį buvo kiek pristabdžiusi. Žinoma, labiausiai čia plūstama pamatyti ir pajusti laukinę gamtą.

Vienas įspūdingiausių potyrių – žygiai sniegomobiliais. Pirmiausia gauni visą ekipuotę – šiltus drabužius, avalynę, pirštines, balaklavą, šalmą. Trumpa instrukcija, kaip valdyti sniegomobilį, ir pasileidi paskui gidą akinančio baltumo slėniais ir kalnais, stabteli šalia melsvuojančio ledyno, paskui gali pabučiuoti… krioklį, mat jis užšalęs ir žiemą, ir vasarą. Vietinių tikinimu, šis bučinys teikia laimę.

Netoliese laksto kiek mažesni už įprastus Svalbardo šiaurės elniai, važiuodamas per ledą pamatai besivartantį į saulutę pažiūrėti išlindusį žieduotąjį ruonį. Čia gali pamatyti poliarinę lapę, gal net ir baltąjį lokį. Jis – Svalbardo prekės ženklas. Vos atskridęs į Longjyrbieno oro uostą jo iškamšą pamatai ant bagažo atsiėmimo juostos, ji – oficialus turizmo agentūros ženklas, vyrauja suvenyruose, o prie kelio ženklų „Saugokis lokio“ – viena populiariausių turistų fotografavimosi vietų.

Svalbardas turistams pristatomas kaip vieta, kur reikia atvažiuoti baltųjų lokių pažiūrėti. Vietiniai pasakoja, kad kartais keliaujant sniegomobiliais, ypač rytinėje salos pusėje, per dieną pamatai juos keturis. Tačiau statistika rodo, kad juos pamato tik 5 proc. atvykėlių. „Čia ne disneilendas, negali užsisakyti Šiaurės pašvaistės ar baltojo lokio“, – į dažną prašymą nuvežti, kur jį tikrai pamatysi, atsako vietos turų organizatoriai.

Nuo Šiaurės ašigalio vos daugiau kaip 1 000 km nutolusiame salyne yra šiauriausia pasaulyje bažnyčia, šiauriausias muziejus, šiauriausia alaus darykla, ir tai tinka pridėti prie kiekvieno įmanomo objekto, susijusio su žmonių gyvenimu.

Beje, ir reklaminis raginimas atvykti čia, kad sutiktum šį plėšrų ir pavojingą laukinį žvėrį, – kiek dviprasmiškas. Gidai pasakoja, kad gerai, jei jis toli ir pats bėga šalin nuo žmonių. Jei ne, tenka jį gąsdinti signalinės raketos šūviu, blogiausiu atveju – traukti šautuvą. 2020-aisiais lokys čia mirtinai sužalojo žmogų.

Beje, dar apie neįprastus mums ženklus: tai ne tik „Saugokis lokio“, bet ir „Šunų parkavimas“, draudimas į prekybos centrą įeiti su šautuvu. Kalbant apie parkavimą prie namų, matyti, ko gero, daugiau priparkuotų sniegomobilių nei automobilių.

Maršrutas: vadeliodamas haskių kinkinį spėji pasigrožėti baltais slėniais tarp kalnų. Tik taip arba pėsčiomis gali pasiekti ir didįjį Svalbardo ledo urvą./ Aušros Lėkos asmeninio archyvo nuotr.

Nuotykių meniu ilgas

Ne mažiau populiarūs nei žygiai sniegomobiliais – pačiam vadelioti haskių kinkinius. Pirmiausia susipažįsti su šiais meiliais šunimis, paskui padedi juos pakinkyti. Haskiai kinkiniui parenkami ne bet kaip: kiekvienoje poroje – patelė ir patinėlis, jie turi tarpusavyje sutarti.

Paskui išklausai trumpą instruktažą, ką daryti, kad nebūtum šunų paliktas tyruose, jei sustojęs užsimirši ir nulipsi nuo „stabdžio“. Pagaliau leki baltais slėniais tarp kalnų ar aplankyti didžiojo Svalbardo ledo urvo, kurį pasiekti gali tik šunų kinkiniu arba pėsčiomis.

Kitas įspūdingas potyris – plaukimas laivu. Jei gamta būna maloninga (o mums tokia ji buvo) ir šviečia saulė, atsiveria nepakartojami balto pasaulio peizažai, atsispindintys ant vandens, kuriame plaukioja ledo lytys.

Žinoma, netenki kvapo, kai visai čia pat išnyra 2 t galintis sverti jūros vėplys, kitas netoliese sau ilsisi ant ledo lyties, dar toliau plaukioja ir visas ketvertas. Plaukiant laivu taip pat yra galimybė pamatyti baltąjį lokį.

Vandeniu gali pasiekti ir Ny-Olesiundą, vos 1 231 km nuo Šiaurės ašigalio, kur žiemą gyvena vos 30 žmonių, daugiausia mokslininkų, vasarą populiacija išauga iki 100 su trupučiu.

Svalbarde populiarios ekskursijos į anglies kasyklas, Arktikos kulinarinės ekspedicijos, paukščių ar banginių stebėjimas, čia važiuojama ir slidinėti.

Verti aplankyti Svalbardo muziejus, bažnyčią. Ypač populiarios tarp vakariečių buvo ekskursijos ir į Svalbardo rusiškas gyvenvietes – Pyramideną ir Barentsburgą, miestus vaiduoklius, „užkonservuotą“ Sovietų Sąjungą su lig šiol aikštėje stovinčiu Leninu ir kitais sovietmečio reliktais. Rusijai užpuolus Ukrainą, ekskursijų į šias gyvenvietes atsisakyta, pro rusiškus vaiduoklius tik praplaukiama.

Atšilimas: kalnas, įrėminęs Longjyrbieną, sudryžuotas apsauginėmis tvorelėmis sniego lavinoms sulaikyti. Šimtmečius jų čia nebuvo, o dabar jos kartojasi, 2015 m. nusinešė dviejų žmonių gyvybę./ Aušros Lėkos asmeninio archyvo nuotr.

Neįkainojama, bet brangu

Tobuliausiu laiku keliauti Svalbarde laikoma kovo antra pusė – balandis, kai jau šviesu, nebespigina 30 laipsnių šaltis, bet dar gali per ledyną važiuoti sniegomobiliu ar šunų kinkiniu slysti rogėmis, be to, plaukti laivu.

Tačiau čia yra ką pamatyti ir patirti ištisus metus. Atšilus (jei šiluma galima laikyti 5–6 °C vidutinę paros temperatūrą) rengiami žygiai dviračiais, keturračiais, šunų kinkiniais vežimaičiais ant ratų, plaukimai kajakais ir daug kitų įdomių būdų pažinti Arktį.

Kai Svalbarde visą parą neprašvinta, tai puiki vieta ne tik naktiniams žygiams sniegomobiliais, bet ir stebėti šiaurinę pašvaistę.

Čia ne tik siūlomas tikrai gana įvairus potyrių meniu, bet jame skale nuo 1 iki 5 nurodoma, kokio fizinio pajėgumo gali pareikalauti vienas ar kitas žygis. Juk vieni jų trunka kelias valandas ir nereikalauja jokių fizinių pastangų, kitos ekspedicijos trunka ir kelias paras, nakvojant gyvojoje gamtoje.

Sakoma, įspūdžiai Svalbarde neįkainojami, bet ir jų kaina nemenka. Žinoma, ji priklauso nuo žygio trukmės, tam reikalingų priemonių ir kitų aplinkybių, bet už pasivažinėjimą haskių kinkiniais ar plaukimą laivais mažiausios kainos perkopusios 200 eurų, o už kelionę sniegomobiliu – gerokai per 300 eurų. Tiesa, ilgiau trunkančiame žygyje į kainą įskaičiuota ir karšta arbata, užkandžiai.

Nakvynė už vieną naktį vienam asmeniui keliautojų piko metu daugelyje viešbučių gali atsieiti ir apie 300 eurų, o pigiausi svečių namai 2 km nuo Longjyrbieno centro siūlo kambarį su bendru tualetu ir dušu už kiek daugiau nei 100 eurų.

Kainos kavinėse ir restoranuose – norvegiškos, vadinasi, didelės, bet panašios kaip ir žemyninėje dalyje. Prekybos centre, vietinių lyginimu, kai kas net pigiau nei ten, nepaisant, kad viską, išskyrus vietinį alų, į Svalbardą tenka atsiskraidinti.

Beje, nors kiekviena diena Svalbarde gerokai patuština banko kortelę (grynaisiais čia niekur neatsiskaitysi), verta paisyti patarimo bent jau pirmas pusantros dienos neužsisakyti jokių turų, nes lėktuvams, net ir atskridusiems iki pat Longjyrbieno oro uosto, dėl orų sąlygų neretai tenka apsisukti ir grįžti į žemyną.

Pakeitė oro uostas

Atrakcija ir didžiausias salyno miestelis Longjyrbienas. Jį 1906 m. įkūrė amerikietis Johnas Munroe Longyearas, čia pradėjęs anglių kasybos verslą. Dabar čia tebeveikia tik viena kasykla, o ir ji turėjo būti uždaryta, bet tai atidėta dėl pablogėjusios energetikos situacijos prasidėjus karui Ukrainoje.

Anksčiau Longjyrbienas, ypač žiemą, būdavęs visai izoliuotas. Tai pakeitė 1974-aisiais pastatytas oro uostas. Čia atsirado šviežių vaisių ir laikraščių, plūstelėjo turistai. Vis dėlto oro uostas atėmė iš miestelio unikalią ramybę, kilo daugiau aplinkosaugos problemų. Dabar Longjyrbienas daugiausia uždirba iš turizmo, čia veikia mokslo tiriamieji centrai, universitetas.

Kai kurios senos tradicijos išlikusios ligi šiol. Kad angliakasiai nepritryptų nešvariais batais, įėję į bet kurią patalpą jie nusiaudavo. Lig šiol viešbučiai ar kavinės, tiesa, jau ne visi, ar muziejus prasideda nuo lentynų, pilnų batų.

Kitas reliktas – alaus ir stipriųjų gėrimų talonai: kiekvienas vietos gyventojas turi kortelę, su kuria gali pirkti jų ribotą kiekį. Tačiau vyno gali pirkti kiek nori, mat tie ribojimai buvo taikyti anglies kasyklų darbininkams, o ne aukštesnes pareigas užimantiems darbuotojams, kurie daugiau gerdavo vyną.

Dviprasmybė: prie kelio ženklų „Saugokis lokio“ – viena populiariausių turistų fotografavimosi vietų. Baltųjų lokių čia iš tiesų reikia saugotis, nors kiekvienas svajoja ir kokį pamatyti./ Aušros Lėkos asmeninio archyvo nuotr.

Truputis ir Lietuvos

Prie Svalbardo potyrių verta priskirti ir bendravimą su vietiniais žmonėmis. Apie 60 proc. jų – Norvegijos piliečiai, likusieji – per 50 tautybių, itin didelė tailandiečių ir filipiniečių bendruomenė. Tad čia įprasta, kad ne tik keliautojo klausia, iš kur jis, bet ir vietinio.

Ne tik iš kur, bet ir kiek laiko gyvena Svalbarde. Atšiauraus klimato salyne, kur pusę metų tamsu, nelengva, tad vidutiniškai ten vienas statistinis gyventojas išgyvena pustrečių metų. Iki COVID-19 pandemijos šis terminas buvo dvejais metais ilgesnis.

Yra ir gyvenimo čia pranašumų. Turizmo verslu užsiimanti olandų pora džiaugėsi, kad tai išskirtinai saugi vieta, tad jie ramūs dėl savo trijų sūnų. Negali skųstis ir pramogų trūkumu: Longjyrbiene yra kultūros namai, biblioteka, sporto klubas, baseinas.

Toks tautiškai įvairus salynas nuo pat tų laikų, kai 1596 m. jį atrado olandų keliautojas Willemas Barentszas. Netrukus čia kūrėsi olandų, anglų, danų banginių medžiotojai, vėliau – žvejai ir medžiotojai, dar vėliau – įvairių tautų angliakasiai, tyrinėtojai, keliautojai. Ilgą laiką salynas nepriklausė nė vienai valstybei, buvo lyg tarptautinė teritorija.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. pasirašyta Svalbardo sutartis, kuria Svalbardas pripažintas Norvegijos teritorija, bet ji įpareigota kai kuriose srityse suteikti lygias teises sutarties signatarėms. Jų piliečiai gali laisvai atvykti ir gyventi Svalbarde, užsiimti žvejybos, pramonine, angliakasybos, prekybos ir moksline-tiriamąja veikla. Pagal sutartį čia surinkti mokesčiai gali būti panaudojami tik Svalbardo reikmėms, jie čia mažesni nei žemyninėje Norvegijoje. Svalbardo teritorija negali būti panaudota kariniams tikslams.

Sutartis galioja lig šiol. Vėliau prie jos prisijungė ir daugiau šalių, 2013 m. – ir Lietuva. Dabar signatarių teisėmis naudojasi ir tokių tolimų šalių kaip Afganistanas, Pietų Afrika, Argentina, Čilė ar Indija piliečiai.

Beje, parašas Svalbardo sutartyje – ne vienintelis lietuviškas pėdsakas. Pernai į čia esančią pasaulinę sėklų saugyklą atvežti jų pavyzdžiai ir iš Lietuvos. Tai savotiškas Nojaus laivas, jei kas nutiktų. Svalbardas pasirinktas kaip tam saugiausia vieta pasaulyje: saugykla įgilinta daugiau nei 100 m į amžino įšalo kalno vidų.

Tačiau Svalbarde, vadinamame ir pasaulio termometru, klimato kaita dvigubai spartesnė nei kitur. Tik vienas pavyzdys: kalnas, įrėminęs Longjyrbieną, sudryžuotas apsauginėmis tvorelėmis sniego lavinoms sulaikyti. Ryškiaspalviai namukai ant polių (nes pamatų į ledą neįkasi, be to, pastate būtų sunku palaikyti šilumą; beje, ir komunikacijų vamzdžiai čia ne po žeme, o virš jos) buvo statyti visai kalno papėdėje, nes šimtmečius čia nebuvo lavinų pavojaus. Dabar jos kartojasi, o 2015 m. nusinešė dviejų žmonių gyvybę.

Beje, prieš šimtus milijonų metų Svalbardas buvo piečiau ekvatoriaus, padengtas tropiniais augalais ir medžiais, čia gyveno dizozaurai, juos dabar primena tik Longjyrbieno centre esantis didžiulis dinozauras vaikams karstytis. Tropikai negrįš, bet labai realus pavojus, kad tokio, net koks tebėra dabar, Svalbardo greitai gali nelikti.

Tad kol dar yra, tikrai verta, žinoma, ne mėgstantiems šilumą ir tinginio atostogas paplūdimyje, čia atvažiuoti, kad išgyventum gal įspūdingiausią dieną savo gyvenime.