Mažai grandų – įprasta

Nacionalinės atrankos į "Euroviziją" šiemet pavadintos "Pabandom iš naujo". S.Urbonavičius-Samas sako, kad toks pavadinimas jo ausiai skamba gana keistai. "Ką čia reikia iš naujo bandyti? Tai tiesiog yra kasmetinis dainų konkursas, tai yra nuolatinis darbas, kurį kaip dalyvaujanti šalis turime dirbti. Tas pavadinimas skamba kaip iš lūzerių pozicijų", – šypsodamas kalba jis.

M.Mikutavičius laikosi kitokios nuomonės: "Šioje frazėje labiau užkoduotas optimizmas. Jei būtų pesimizmas, frazė skambėtų "Gal užteks?" Beje, norinčiųjų kopti į "Eurovizijos" sceną pasirodymus transliuojanti LRT televizija teigia šiųmetį atrankų pavadinimą pasirinkusi pagal Marijono dainos "Trys milijonai" frazę.

Įsibėgėjus lietuviškajai atrankai, LRT žiūrovai ir klausytojai negaili kritiškų komentarų ir klausia, kodėl į "Euroviziją" nekeliauja scenos vilkai, kodėl atrankose pasirodo kartais išties abejotinų gabumų ir minimalios muzikinės patirties atlikėjai.

Skausmingos reakcijos į mažesnes ar didesnes Lietuvos atstovų nesėkmes "Eurovizijoje" kyla iš mažos tautos didelių kompleksų.

S.Urbonavičius-Samas primena, kad ir ant didžiosios "Eurovizijos" scenos paprastai neišvystame garsiausių pasaulio atlikėjų, o šalių, kurios galėtų siųsti tokius muzikantus, tikrai yra. "Pavyzdžiui, Didžioji Britanija, turinti žvaigždžių, kurios diktuoja pasaulines muzikos madas. Mes matome visiškus autsaiderius, kuriuos ši šalis atsiunčia, kurie visą laiką užima paskutines vietas ir dėl to visiškai nesijaudina", – sako prodiuseris.

Dideli kompleksai

Tiesa, kaip pažymi M.Mikutavičius, šiemet lietuviškojoje "Eurovizijoje" dalyvauja ne tik nauji žmonės. "Dalyvauja Aistė Pilvelytė, Monique – žinomų vardų yra. Bet aš manau, kad daug kas ten nedalyvauja dėl labai paprastos priežasties. Akivaizdu, kad tie, kuriuos ir taip gyvenime lydi sėkmė ir kurie pragyvena iš savo muzikos, pelnę šlovę ir pagarbą, tiesą sakant, gali veltis į tokią avantiūrą tik dėl kažkokio nuotykio, bet jiems tai yra visiškai nereikalinga", – neabejoja jis.

"Kam dalyvauti kažkokiame konkurse, kur tave lygins su kitais, analizuos, komentuos, rėks ant tavęs? Kam to reikia, jei turi savo gerbėjų, su kuriais gyveni savo komforto zonoje ir esi tuo gyvenimu patenkintas? Mes nematome, kad Italijos "Eurovizijoje" dalyvautų Erosas Ramazzotti arba Didžiosios Britanijos "Eurovizijoje" dalyvautų Edas Sheeranas. Kam jiems? Jie savo jau įrodė", – Samui iš dalies pritaria Marijonas.

M.Mikutavičius sako, kad skausmingos reakcijos į mažesnes ar didesnes Lietuvos atstovų nesėkmes "Eurovizijoje" kyla iš mažos tautos didelių kompleksų.

"Mes esame maža šalis, nedažnai turime kuo pasigirti. Nedažnai laimime krepšinio čempionatus, neturime futbolo, neturime mokslininkų, kurie kiekvienais metais būtų apdovanojami Nobelio premijomis, neturime rašytojų, kuriuos skaitytų visas pasaulis. "Eurovizija" yra vienas iš būdų save pasauliui parodyti. Nori nenori tai yra didžiulė scena. Manau, iš to tarsi išplaukia noras, kad mus išgirstų. Mes godžiai gaudome kiekvieną žinutę apie save ir didžiuojamės tuo, kai kitos valstybės dėl to sau nesuka galvos, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Rusija. Bet rusai taip pat turi daug kompleksų, nepaisant to, kad tai yra didelė šalis. Jie neretai pasaulyje jaučiasi autsaideriai, todėl taip pat labai rimtai žiūri į "Euroviziją". Kai tau sekasi ir tu viską turi – tau nusispjauti, ką kiti apie tave galvoja", – neabejoja muzikantas.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Nereikia pataikauti

S.Urbonavičius-Samas supranta, kodėl Lietuvos scenos grandai saugo gerą savo vardą. "Natūralu. Kiekvienas, kuris sunkiai užsidirba savo vardą, jį saugo, nes einant į tokį tarptautinį konkursą tu turi turėti ką pasiūlyti, sukurti, visų pirma – tinkamą dainą. Bet tokių receptų nėra, ir niekas jų nežino. Kadangi mūsų pasirinktas formatas yra toks, jis, matyt, ir neleidžia didelėms vietinėms žvaigždėms eiti į "Euroviziją", – svarsto atlikėjas.

Kitose šalyse atlikėjai į šį muzikinį konkursą parenkami kitaip. "Tiesiog yra pasirenkamas žmogus, kuris atrodo tinkamas atstovauti šaliai, ir jam leidžiama atstovauti su daina, kurią jis parašo. Žmonės per daug netaiko į kieno nors skonį, kaip mes einame iš proto, visi tampame ekspertais ir galvojame, patiks ar nepatiks Europai ta daina. Visą laiką norime pataikauti kažkokiam skoniui, todėl ir pralaimime. Niekada nepataikysi į jokį skonį – gali tik pats padiktuoti skonį, o ne pataikyti. Jeigu mes atsipalaiduotume ir nedarytume tokios frustracijos atrankose, galbūt ir labiau žinomi atlikėjai pasiūlytų ką nors. Matyt, taip supratome, pasirinkome ir nenorime keisti", – požiūrį atskleidžia scenos užkulisius puikiai pažįstantis prodiuseris.

Ne tik politika

"Euroviziją" tradiciškai gaubia diskusijų, ko šiame konkurse yra daugiau – muzikos ar politikos, burbulas. S.Urbonavičius-Samas mano, kad Lietuvai "Eurovizijoje" yra daug politikos. "Mums svarbu gerai save pateikti, mums svarbu reklaminė pozicija Europoje. Visos mūsų sesės kaimynės laimėjo – mes niekaip. Bet išties kitoms šalims nusišvilpti. Šis konkursas nėra visos šalies atspindys todėl, kad jį organizuoja būtent tos nacionalinės televizijos narės. Daug kas lieka už borto ir šito konkurso vadinti kažkokiu absoliutu negalima", – sako jis.

Visą laiką norime pataikauti kažkokiam skoniui, todėl ir pralaimime.

"Kas tikrai yra svarbu, kad šitą konkursą žiūri milžiniškai daug žiūrovų, ir tai mažoms šalims yra gera platforma pasireklamuoti. Galbūt dėl to ir taip skausmingai reaguojame į visa tai. Bet reikia mažiau skausmo, o daugiau profesionalumo įdėti. O to mums labai trūksta", – neslepia ant "Eurovizijos" scenos stovėjęs S.Urbonavičius-Samas.

M.Mikutavičius įsitikinęs, kad negalima visko nurašyti tariamai politikai ir, jo manymu, skirtumas, ką siųsime į "Euroviziją", tikrai yra. "Mes nesame geopolitikos nevykėliai. Reikia pripažinti, neturime daugybės ypatingų draugų, bet tik todėl, kad niekas su mumis nesiruošia draugauti, išskyrus artimiausius tradiciškai ir kultūriškai susijusius kaimynus. Šitie dalykai veikia, veikia politinės simpatijos, geografinės simpatijos, diasporos simpatijos", – svarsto jis.

"Bet tiesa ir ta, kad tai veikia, kai tu pasirodai vidutiniškai. Jeigu turi gerą dainą ir gerą atlikėją, daugybė pavyzdžių rodo, kad gali nuversti sienas, ir visas pasaulis simpatizuos tau. Jeigu turi gerą pasirodymą, visos tos kalbos apie politines simpatijas yra niekai. O pareiškimai, kad už mus niekas nebalsuoja, nes mūsų niekas nemyli, yra tik vidutiniokų atsikalbinėjimas", – sako M.Mikutavičius.

Marijonas Mikutavičius. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Trūksta kokybės

Laimėti "Euroviziją" iš tiesų yra labai paprasta, pritaria S.Urbonavičius-Samas. "Reikia superinės, aukštos kokybės ir labai aukštos emocionalios kokybės dainos. Tokių Lietuvoje, deja, neparašome. Neparašome dėl daugybės priežasčių. Jeigu mes normaliai pasižiūrėtume į pasaulinę situaciją ir peržvelgtume šių metų hitus, suprastume, kad geras dainas galime suskaičiuoti ant pirštų. Tai reiškia, kad visas pasaulis su tūkstančiais prodiuserių, su didžiule pinigų ir šou verslo mašina sukuria tik keletą tikrai gerų dainų per metus", – dalinasi jis.

"Mūsų šalyje muzikinė industrija yra, sakyčiau, labai provincialaus lygio, mes neturime didelio klausytojų rato, dainuojame kalba, kurią moka vos 4 mln. žmonių. Aišku, turime pasaulyje pavyzdžių, kai mažesnėms tautoms pasiseka tai padaryti, bet daina šiais laikais yra didžiausia prekė ir geriausios dainos atsiduria pas pasaulines žvaigždes, kurios nepatiki jų mums", – situaciją aiškina muzikos pasauliu besidomintis prodiuseris.

"Mes gauname atliekas nuo švedų stalo ir kitų šalių, kurios ten netinka. Jie atsiunčia dainas ir mes jas dainuojame – taip dažnai būna. O ką mes kuriame – patys matome. Stebuklų nebūna. Turi būti tam tikra dirva, kad užaugtų graži gėlė", – neabejoja Samas.

Titulavo chuliganais

"LT United" – Lietuvos roko atlikėjų grupė, kurią Andrius Mamontovas specialiai subūrė 2006 m. Eurovizijos konkurse atstovauti Lietuvai. Surinkę 162 taškus, Lietuvos atstovai užėmė šeštą vietą konkurso finale Atėnuose. Tai kol kas geriausias Lietuvos atstovų pasirodymas "Eurovizijoje".

Tąkart Graikijos sostinėje šeši šios grupės nariai – S.Urbonavičius-Samas, M.Mikutavičius, A.Mamontovas, Viktoras Diawara-Vee, Arnoldas Lukošius ir Eimantas Belickas – pasirodė su daina "We Are The Winners" ("Mes esame nugalėtojai").

"Tada mes į niekieno skonį netaikėme, niekam patikti nenorėjome. Greičiau atvirkščiai – dauguma to meto "Eurovizijos" gerbėjų užsienyje mus niekino ir sakė, kokie mes blogi chuliganai, gadiname gražų "Eurovizijos" veidelį. Tiesiog buvo smagi, saviironiška idėja, ir tai suveikė. Atlikome savo darbą, kaip sugebėjome profesionaliai. Paruošėme profesionalų dainos takelį, paruošėme profesionalų dainos atlikimą ir vizualinį dainos sprendimą. O kai tu bandai kažkam įtikti ir patikti, yra truputį problemiškiau", – įsitikinęs S.Urbonavičius-Samas.

Saulius Urbonavičius-Samas. I.Gelūno / Fotobanko nuotr.

"Situacija "Eurovizijoje" nesikeičia – visada buvo tas pats ir taip pat. Visada būna šou dėl šou ir dainų, ir ne dainų, ir politikos. Kiekvienais metais konkursas yra labai panašus", – priduria jis.

M.Mikutavičius, prisimindamas "Euroviziją", kurią pats taip pat pamatė iš vidaus, išskiria, kad tai yra didelė mašina. "Mūsų sėkmė buvo, kad mes santūria ir mandagia forma patrolinome sistemą", – vertina dainininkas.

Plonytė riba

"Eurovizijos" atrankose atlikėjai dažnai bando pašmaikštauti, pasirinkdami netradicinius, humoristinius pasirodymus. Tačiau, pasak S.Urbonavičiaus-Samo, reikia sugebėti pajusti ribą tarp skoningo ir prasto humoro.

"Šiemet jau buvo toks variantas, kur tiesiog gėdinga. Manau, nereikia tokių dalykų rodyti… Bet čia yra konkurso rengėjų atsakomybė. Gal jiems atrodė juokinga, iš šalies atrodė apverktina. Reikia pajusti ribą. Matyti, kad yra žmonių, kurie nesusivokia, ką daro, ir tiek", – nuomone dalijasi muzikiniuose projektuose teisėjaujantis prodiuseris.

M.Mikutavičius priduria: "Iš tiesų niekas nežino gero humoro ribos, jei žinotų – būtų puiku. Humoras toks dalykas – jis gali pavykti, gali nepavykti, kaip yra ir su bet kuriuo anekdotu. Viskas priklauso nuo konteksto. Bandai – kartais pavyksta, kartais ne."

"Kai mes dalyvavome, aš irgi galvojau, kad laimėjome nacionalinį konkursą galbūt dėl to, kad linksma buvo, galbūt dėl to, kad visi bent jau žinomi buvome, populiarūs. Bet, tiesą sakant, aš bijojau tarptautinės "Eurovizijos", nes tikrai nežinojau, kaip tas mūsų humoras toli nueis, ir galvojau, kad ten bus baisi nesėkmė. Tiesiog mes pasilinksminsime, ir viskas baigsis tragiškai. Pasirodė, kad baigėsi dar linksmiau, negu galėjau tikėtis. Niekada nežinai, kol nepabandai. Čia ir yra bandymo grožis – geriau bandyti, negu nebandyti", – juokiasi jis.