Ne visada menininkas ieško mūzos. Būna, kad pati mūza jį suranda, nes jai įdomūs tiktai protingi ir talentingi. Kūrėją ji apsvaigina savo žavesiu, o nepaleisti geba išmintimi.

Lietuvių literatūroje daugiausia eilių turbūt dedikuota Violetai. Ji – labiausiai išaukštinta mūza, nė kiek ne mažiau kaip Petrarcos Laura. Kažkada jai eilėraščius rašė ir rožes po kojomis klojo Antanas A.Jonynas. Beveik 16 metų tai daro kitas poetas – Aidas Marčėnas.

Didžiulis draugų, pažįstamų, giminaičių būrys ją taip ir vadina – Violeta, ir visi žino, apie kurią moterį kalbama. Vienintelis A.Marčėnas ją vadina kitaip – Viliūte. Tačiau ji turi pirmojo vyro pavardę – Jonynienė, nes būtent šia pavarde ją pažįsta labai daug žmonių, o jos keisti antrą kartą dar nepanoro.

Pro Violetos ir Aido namų langus Vilnius – kaip ant delno. Jų butas – per du aukštus, ten jiems smagu ir gera. Ten juos aplanko abiejų suaugę vaikai. Violeta dažniausiai būna ir darbuojasi pirmame aukšte, jis – antrame, užtat "retai susitinka". Pasivaikščioti drauge ar po vieną dažniausiai traukia į netoli namų esančias Rasų kapines – puikią vietą susikaupti ir pamąstyti.

– Violeta, dauguma žmonių, kurie jus pažįsta, tiesiog garbino jūsų žavesį, protą ir išmintį, sakė – fantastiška moteris, legenda. Tik tokia moteris ir gali suprasti kūrėjo sielą ir polėkį. Ar labai pykstate, kai jus vadina poeto mūza?

– Atvirai sakant, aš nežinau, kas yra mūza. Įsivaizduočiau, kad šalia menininko turi būti moteris asmenybė, su kuria vyrui įdomu, kuri jam svarbi būtent kaip asmenybė. Man atrodo, kad mūzos įsivaizduojamos kaip kažkokios nerealios – plevenančios, plazdenančios, gundančios – būtybės. Manyčiau, jei vyrui pakanka tik tokios moters, tada gal jis – netikras menininkas?

Savotiškai žaviuosi (ir baisiuosi) Gala – Salvadoro Dali mūza, palikusia jo gyvenime neišdildomą pėdsaką, gėriuosi tikromis mūzomis – lietuviškomis: Jono Biliūno Julija, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Sofija, Žygimanto Augusto Barbora, kitomis. Man imponuoja stiprios, išskirtinės moterys, o ne menininko šlovės spinduliuose plevenančios tuštukės. Visos mano pažįstamos rimtų menininkų žmonos yra stiprios moterys. Asmenybės.

– Kaip susiklostydavo, kad jūsų gyvenime atsirasdavo garbintojų būtent poetų? Jums labai patinka poezija, o gal labiau už poeziją – poetai?

– Man patinka įdomios, išskirtinės asmenybės, kūrybiški žmonės. Nuo vaikystės žinojau, kad už buhalterio, kalbant metaforiškai, netekėsiu. (Juokiasi.) Natūralu, kad jaunystėje žvilgsnis krypsta į iškilesnius vaikinus.

– Kodėl ne į dailininkus ar aktorius?

– Man kažkodėl įdomesni buvo filosofai ir poetai. (Juokiasi.) O jeigu rimtai, tai man svarbūs ir įdomūs visi žmonės – galbūt dėl to ir pasirinkau studijuoti psichologiją? – nes kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas, bet išskirtinės asmenybės, kūrėjai, aišku, traukia labiau.

Studijų laikais – sovietmečiu – mano kartos, aplinkos žmonės gyvenome itin draugiškai ir linksmai, tačiau burdavomės ne kavinėse, klubuose, kaip dabar, o vadinamuosiuose plotuose, ir pas visus iš eilės. Mūsų su A.A.Jonynu kompanijoje beveik visi buvo vilniečiai, daugiausia menininkai. Su tais žmonėmis likome draugai visą gyvenimą.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado A.Marčėnas – kaip išskirtinė asmenybė ar kaip šaunus vyriškis?

– A.Marčėnas – atskira istorija. Kada ir kaip su juo susipažinau, nepamenu. Atsimenu tik, jog vienu metu Antanas bendradarbiavo su televizija – kalbindavo menininkus ir rengdavo su jais pokalbių laidas. Beje, labai geras laidas. Vienas jo kalbintųjų buvo A.Marčėnas. Pasiteiravau, kas tas A.Marčėnas, – tada jis man buvo visai negirdėtas. "Jaunas, vienas geriausių, labai perspektyvus poetas", – atsakė Antanas.

Po kiek laiko Aidas atėjo pas mus su svečių pulku. Rodos, net nebuvome supažindinti. Tačiau mano gimtadienio rytą – ir iš kur jis sužinojo? – telefono skambutis. "Čia Aidas Marčėnas", – prisistatė. Pasveikino. Buvau nustebinta: koks drąsus! Ir koks įžūlus! Juk mes beveik nepažįstami. Tačiau jo parodytas dėmesys man, prisipažinsiu, patiko. Ir kodėl ne? Juk nieko ypatingo – mane pažinojo daug žmonių. Turėjome didžiulį būrį draugų. Kaip vėliau sužinojau iš Aido, tuomet jau buvau "legendinė" A.A.Jonyno žmona. Vien tuo įdomi. O gal ir dar kuo nors? Draugų, bičiulių, pažįstamų būrys tais laikais buvo didžiulis. Esu labai laiminga ir dėkinga likimui, leidusiam pažinoti, ko gero, daugumą iškiliausių Lietuvos menininkų.

Kartą, tiesa, mudu su Aidu dar nebuvome pažįstami, pamačiau jį kavinėje – "Rūtoje", kuri buvo priešais "Vagos" leidyklą. Prie baro gėriau kavą. Netoli sėdėjo kažkuris leidyklos redaktorių, tų rimtų žmonių, o Aidas prisispyręs jį kamantinėjo apie kažkokią priegaidę. "Va, čia tai bent! – pamaniau. – Žmogus šitaip gilinasi į tai, kas jam rūpi." Buvau apstulbinta. Jį susikūriau savo vizijose kaip labai darbštų, labai valingą ir labai protingą žmogų. Juk talentingas poetas turi būti protingas? Gyvenimas parodė, kad viskas yra šiek tiek kitaip...

– Nes vinies į sieną neįkala, perdegusios elektros lemputės nemoka pakeisti, o ką jau kalbėti apie tai, kad paruoštų vakarienę?

– Ne, ne tai. Ne visi turi vinis kalti. Pamilau jį, kaip sakiau ir kaip man tada atrodė, už valią, darbštumą ir protą. Už protą – kurti, už darbštumą – nuosekliai ir atkakliai dirbti, už valią – siekti užsibrėžto tikslo. Tai dabar, jeigu kas, Aidas ironizuoja: "Jei pamilai už valią, darbštumą ir protą, tai mylėk ir toliau."

– Su jumis gyvendamas A.Marčėnas išleido bene 10 poezijos knygų, parašė pačius geriausius savo eilėraščius, kurių daugelyje – tiesiogiai ir tarp eilučių – esate jūs – mūza. Meilė. Idealas. Siekiamybė.

– Na, gal ne visai taip. Aido tekstai sukurti iš to, ką jis stebi, ką mato, ką apmąsto, ką supranta – iš gyvenimo. O kadangi aš – jo gyvenimo dalis, tai gal ir esu jo tekstuose. Aidas labai daug dirba. Jo, kaip poeto, gyvenime viskas perdėm rimta, mano užduotis – į jį įnešti lengvos žaismės.

– Ar Aidas jums duoda skaityti savo eilėraščius dar prieš suguldydamas juos į knygą?

– Nežinau, džiaugtis dėl to ar liūdėti, bet privalau skaityti viską, noriu to ar ne. Aidui svarbi mano nuomonė. Matyt, per šitiek gyvenimo metų greta poezijos – ar poetų? – išsiugdžiau savotišką kalbinę klausą.

Aidas tiesiog primygtinai prašo, kad paskaityčiau. Paskaitau. Sakau: "Žiūrėk, va, šitoj vietoj negerai – reikia taisyti, kaip nors kitaip pasakyti. Mintis gera, bet žodžiai stringa." – "Nesąmonė! Čia pati geriausia eilėraščio vieta!", ir taip toliau – jis į bet kokią pastabą reaguoja labai emocionaliai: supyksta, trenkia durimis, išbėga iš kambario. Pakanka pastabos, kad čia – blogai, o jam tai – pasaulio pabaiga.

Aido mintis dirba labai tiksliai, preciziškai, minties viražai – sudėtingi. Jo poezija – labai intelektuali. Tik kartais, siekiant suformuluoti mintį, nukenčia išraiška. O man atrodo, kad norimą mintį galima pasakyti grakščiau, poetiškiau, konstruktyviau. "Marčėniškiau".

Netrukus grįžta: "Pažiūrėk, kaip čia pataisiau." Pažiūriu: "Na va, visai nieko." Arba: "Dar negerai. Galvok. Galvok." Ir galvoja... (Juokiasi.)

Tai toks mano vaidmuo A.Marčėno kūryboje. Kokia dar mano misija? Jokia. Man atrodo, jog nieko neišmanau apie poeziją. Bet skaitydama tekstus jaučiu, kas yra negerai.

– Rytą jūs išvažiuojate į darbą, o Aidas ištisas dienas būna namie?

– Mes taip gyvenam. Jis – profesionalus rašytojas. Jis kiekvieną dieną dirba. Ir naktį. Dažniau netgi naktį. Rašo, skaito, ištisai klauso muzikos. Aidas – gilus ir išmanus muzikos žinovas. Ir kolekcininkas. Kolekcionuoja 7–9 dešimtmečių roko muzikos įrašus.

Belaukdamas manęs grįžtančios iš darbo, kokius 20 kartų per dieną skambina. Na, gal mažiau, nes esu uždraudusi skambinti be paliovos. (Juokiasi.)

Aš tikrai nesu mūza ta prasme, kad plasnoju aplink, tūpčioju ir šokinėju. To niekada nedariau ir nesiruošiu daryti. Visos keturios namų kertės ir visas gyvenimas – ant mano pečių. Tačiau pietus gaminu gal du kartus per savaitę, nes daugiau neturiu nei laiko, nei noro. Aidas didelių poreikių, o ir rūpesčių, tarsi ir neturi. Bet manęs tai netrikdo – juk viską moku daryti pati. Moku ir vinį įkalti, ir, jei reikia, santechniką suremontuoti. Ir nieko čia baisaus. Aš viena vairuoju mašiną, tvarkau sąskaitas, net stalą ir lentynas sodyboje pati sukaliau. Tai štai kokia mūza!

Man regis, nereikia reikalauti iš žmogaus to, ką jis neva privalo daryti, jeigu jis to nemoka. Tu moki, tu ir padaryk. Niekada nedariau problemų iš buities.

– Ar jaučiatės už jo pečių kaip už mūro? Tas nenumaldomas moters troškimas, – už vyro kaip už mūro, – ko gero, lieka neišsipildęs?

– Gal taip nereikėtų kelti klausimo. Aš juk ieškojau vyro, kuris būtų neeilinė, iškili asmenybė. O santechniką remontuoju aš pati. Jokių bėdų. Jokių. Viskas, ką darau, man patinka. Man patinka, pavyzdžiui, važinėti į autoservisą, patinka tvarkyti namus, rūpintis gėlynais. Man visa tai teikia pasitenkinimą. Tik kartais pritrūksta laiko, kartais pavargstu. Bet niekada nedarau iš to problemos. Gyvenime yra daug rimtesnių ir svarbesnių dalykų.

Aidas sako: "Aš nieko kito nesugebu, tiktai rašyti eilėraščius." Dar priduria: "...ir tuos – nelabai." O iš tikrųjų Aidas – poetas iki kaulų smegenų, visas persmelktas poezijos, kūrybos. Ar būčiau aš šalia, ar nebūčiau, jis vis tiek rašytų. O tai, kad mudu kartu jau 16 metų ir neišsibėgiojome, vadinasi, sutapome. Ir man priimtina tokia (ko)egzistencija, ir jam, regis, gera būti drauge.

– Matyt, jūsų tokia misija – ugdyti poetą?

– Kartais pajuokauju: "Atsibodai. Gal reikia kokio kito "talentingo ir perspektyvaus" pasidairyti?" Bėda ta, kad man reikia tik geriausio, man nereikia bet kokio. A.A.Jonynas anuo metu buvo geriausias iš tuometės kartos poetų, A.Marčėnas – taip pat. (Juokiasi.) "O Dieve, kam tau to reikia, koks skirtumas, su kuo kankintis? – ironizuoja Aidas. – Toks pat bus ir tavo trečiasis – tokia tavo karma."

– Patys A.Marčėno eilėraščiai išduoda, kad jų kūrėjas ieško įkvėpimo ir gamtoje. Kur jį nuvežate – į miškus, pelkes, sodybą, Nidos kopas?

– Važiuojam arba į kaimą, arba į Palangą. Vasarą daugiausia laiko praleidžiame kaime – turiu du mėnesius atostogų. Mūsų kaimas labai gražioje vietoje – tarp ežerų ir miškų – mažytė trobelytė tiktai dviem. Bet aš ten dirbu – per atostogas, šventes, savaitgaliais: rašau vadovėlius mažiems vaikams, pradinukams. Tą darbą dirbu laisvalaikiu jau 20 metų. Turbūt esu parašiusi triskart daugiau knygų už A.Marčėną. (Juokiasi.)

Kaime prie kompiuterio dirbu dažniausiai lauke, didžiulėj terasoj, o Aidas tupi troboj. Arba vaikšto po miškus: mėgsta grybauti, žvejoti. Kaime jis tampa šeimos maitintoju.

Daugiausia eilėraščių Aidas sudėlioja vaikščiodamas – arba po tą mišką, arba Palangoje, pajūryje. Grįžta namo – užrašo. Per mano gimtadienį, patį viduržiemį, stengiamės kur nors išvažiuoti. Abu mėgstame plaukioti, nardyti, tad renkamės Egiptą, Raudonąją jūrą. Keliaujame. Vienais metais naktį dviese lipome į Sinajaus kalną, kitais kartais keliavome į Jeruzalę, į Luksorą, į dykumą.

– Ar tarp jūsų kyla barnių dėl pinigų stokos? Juk Aidas nevaikšto į kontorą?

– Bet jis dirba, jis – vienas darbščiausių žmonių, kokius esu sutikusi. Deja, poeto darbas Lietuvoje, kaip galbūt ir visame pasaulyje, nėra deramai atlyginamas. Jis kartkartėm gauna stipendiją, dar būna premijų, honorarų, kitų pajamų. O pinigai? Kokia prasmė graužti žmogų, jei žinai, kad tuo nieko nepakeisi? Mes kažkaip verčiamės.

– A.A.Jonyną, kaip supratau, palikote todėl, nes tapo nebepakeliama. Ar tiesa, kad buvote palikusi ir Aidą?

– Taip, tai buvo. Buvau jį išvariusi. Bet tada jis susivokė, susigriebė ir... sugrįžo.

Paradoksalu, tačiau dabartinė padėtis – tai turbūt geriausias variantas, kaip galėjo susidėlioti mūsų trijų gyvenimai. Nebūčiau galėjusi pagelbėti Antanui – tuo metu buvau per daug jauna ir kvaila, nežinojau ir nesupratau, ką daryti. Tam reikėjo išmanymo ir žinių. Antaną labai mylėjau, bet nežinojau, kad kartais, norint žmogui padėti, reikia būti labai griežtam ir žiauriam. Labai.

Ko gero, reikėtų dėkoti likimui, kad viskas taip susiklostė. Už labai daug ką esu dėkinga abiem savo vyrams. Jei ne jie, nebūčiau tai, kas esu. Būčiau kitokia.

Aidas Marčėnas

Violetai

senovėje su Viliūte matėme tokį paukštį:

lyg kovas, bet lyg ir balandis –

nei tie, nei anie nepriėmė jo į būrį

stypčiojo apipešiotas palei raketą

žaidimų aikštelėje

et, juk reikėjo

kaip nors pasigaut ir į kokią

laboratoriją, nes kas

kas dabar patikės? tik Viliūtė