Jaunoji atlikėja A. Belozaraitė: muzikos kalba – universali

„Muzikiniai projektai gali būti puikiu karjeros tramplinu. Tačiau būtina neužsistovėti ir judėti tolyn“, – sako „X faktoriaus“ dalyvė Airidija Belozaraitė. Septyniolikmetė kaunietė dar vaikystėje prakalbo muzikos kalba. Troškimas dainuoti Kauno J.Jablonskio gimnazijos vienuoliktokę paskatino dalyvauti televizijos projekte. Žiūrovų simpatijas jaunoji atlikėja pelnė ne tik vokaliniais gebėjimais, bet ir nuoširdumu.

– Pradėjote dainuoti vos dvejų, o didžiuliuose muzikiniuose televizijos projektuose dalyvaujate nuo dvylikos metų. Iš kur toks polėkis ir drąsa?

– Nuo mažumės stebėdavau muzikinius televizijos projektus ir norėdavau kartu šokti, dainuoti. Tėvai anksti pastebėjo mano aistrą muzikai ir nuvedė į vokalo studiją „Lašeliukai“. Šioje studijoje praleidau ilgus metus, čia pradėjau savo muzikinį kelią. Noras išbandyti save televiziniuose projektuose kilo iš naujos patirties troškimo. Nors man patinka dainuoti, diena iš dienos darant tą patį susiformuoja rutina. Tad pamaniau, kad televizijos projektas galėtų tapti ne tik įdomiu nuotykiu, bet ir gera patirtimi. Didelis noras nugalėjo nežinios ir eterio baimę. Be to, tėvai visada mane skatino išbandyti ką nors naujo, judėti pirmyn.

– 2017 m. matėme jus „Lietuvos talentuose“, o pernai rudenį – „X faktoriuje“. Patekus į projektų virtuvę, turbūt atsiskleidė ir ne tokia viliojanti jų pusė? Juk televizoriaus ekrane matome rezultatą, o ne sunkų darbą ir užkulisiuose kylančius iššūkius.

– Išties, kitoje ekrano pusėje viskas atrodo paprasta ir lengva. Po atrankų pakliuvusi į „X faktoriaus“ tiesioginių eterių virtuvę supratau, kad manęs laukia sunkus darbas. Nemaniau, kad bus taip sudėtinga kiekvieną savaitę paruošti naują pasirodymą – išmokti dainą, surepetuoti šokį, parinkti sceninius drabužius. O kur dar mokykla ir namų darbai... Greitas tempas kėlė daug nepasitikėjimo savimi, ar per tokį trumpą laiką pavyks pasirodymą paruošti maksimaliai gerai. Bėgant tiesioginio eterio savaitėms, pripratau prie pašėlusio ritmo ir jau net nespėdavau pagalvoti apie stresą ar nepasitikėjimą. Tiesiog ėjau į priekį ir stengiausi scenai atiduoti viską, ką galiu. Projekte dalyvavo ir vyresni, daugiau patirties turintys dalyviai. Tačiau konkurencijos ir amžiaus skirtumo nejutome, labai gražiai sutarėme. Kita vertus, šiandien pamąstau, kad tai buvo išties drąsus mano žingsnis. Buvau jauniausia projekto dalyvė, tad amžius gal ir galėjo šiek tiek pakišti koją.

– Ką įgijote šiame projekte? Galbūt ne tik patirties, bet ir naujų draugų? Kaip sekėsi bendradarbiauti su jūsų mokytoju projekte – Sauliumi Urbonavičiumi-Samu?

– Užmegztos draugystės išties yra didžiausias turtas, kuris šildo mane iki šiol. Visi projekto dalyviai labai susidraugavo ir bendrauja pasibaigus projektui. Įgijau neįkainojamos patirties scenoje, išaugo pasitikėjimas savimi. Atsirado dar stipresnis noras judėti pirmyn, kurti muziką ir atrasti savo klausytoją. Daug vertingų pamokų gavau iš savo mokytojo Sauliaus Urbonavičiaus-Samo. Jis nebijo aštrių pasisakymų ir visada tiesiai rėžia tai, ką galvoja. Tad ir aš ilgainiui išmokau turėti stiprią nuomonę ir nebijoti jos išsakyti. Samas taip pat išmokė mane priimti kritiką ir pagyras. Esu jautrus žmogus, tad tai padaryti ne visada būdavo lengva. Ši pamoka labai padeda asmeniniame gyvenime. Dabar nebekreipiu dėmesio į liežuvautojų nuomones ir einu tvirtu žingsniu.

Nuoširdu: A.Belozaraitė tiki, kad tiesiausias kelias į klausytojų širdis yra nuoširdi muzikos kalba, o ne skandalai. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tokie televizijos projektai pareikalauja daug sunkaus darbo. Jums į sostinę tekdavo važinėti iš Kauno, lankyti mokyklą, ruošti namų darbus. Kaip pavyko susidėlioti, dienotvarkę, kad liktų laiko ir poilsiui?

– Džiaugiuosi, kad mano mokyklos mokytojai buvo labai supratingi ir nepykdavo, jei neatlikdavau namų darbų. Tačiau sveikatai toks krūvis atsiliepė: paskaudėdavo gerklę, kūno raumenis, ypač trūko miego. Man labai pasisekė, nes turiu puikius tėvus, kurie pasiryžo mane vežioti į repeticijas, drabužių primatavimus, susitikimus su projekto mokytoju. Tad su įtampa ir greitu tempu man padėjo susidoroti mane supę žmonės – šeimos nariai, draugai, mokytojai. Projekto metu stiprino ir patirtos geros emocijos. Gaudavau tiek daug adrenalino, ypač sekmadieniais, tiesioginio eterio metu, kad net nepagalvodavau apie nuovargį, miego trūkumą.

– Kaip minėjote, siekiant muzikos aukštumų jums labai padeda tėvai – Gintarė ir Artūras Belozarai. Kas lemia puikius jūsų santykius? Juk nemažai daliai jaunų žmonių susikalbėti su tėvais trukdo kartų ir požiūrio skirtumai. Ar jūsų tėvai nebijo, kad pasirinkusi muzikantės kelią galite nudegti?

– Tėvai kaip tik mane skatina judėti pirmyn ir tikrai neatkalbinėja nuo muzikantės kelio. Jie tiki ir pasitiki manimi. Galbūt todėl, kad niekada nebuvau maištinga paauglė, galinti viską staiga mesti ir pabėgti iš namų. Visada turėjau glaudų ryšį su savo šeima ir labai džiaugiuosi, kad tai pavyko išsaugoti ir paauglystėje. Net nežinau, kas lemia puikius mūsų santykius. Tėvai tiesiog visada pasitikėjo mano sprendimais ir žinojo: jei jau renkuosi muziką, ji man tikrai labai svarbi. Manau, kad vaikams ir tėvams reikia ieškoti daugiau kompromisų. Tėvai atžaloms neturėtų tarti griežto ne be jokio pagrindo. Vaikas visada turi žinoti priežastis, kodėl jam draudžiama užsiimti viena ar kita veikla. Kalbantis, diskutuojant ir ieškant kompromisų, tėvų ir vaikų santykiai stiprėja. Ir atvirkščiai – maištavimas ir kivirčai niekur nenuveda. Tad ir aš pati stengiuosi į situaciją dažnai pažvelgti iš tėvų perspektyvos, įsiklausyti į jų argumentus. Nors kartais ir jaučiasi kartų skirtumai ir atrodo, kad viską tikrai žinau geriau (šypsosi).

– Didžiulė atrama jums yra ne tik tėvai, bet ir vaikinas Kipras. Galbūt jis taip pat susijęs su muzikos pasauliu?

– Su Kipru kartu esame dvejus metus. Jis taip pat muzikinės sielos žmogus, groja gitara. Tad kartais drauge atliekame koverius. O susipažinome mokyklos miuzikle. J.Jablonskio gimnazija, kurioje abu mokomės, prieš porą metų statė miuziklą „The Greatest Showman“. Abu nusprendėme išbandyti savo jėgas ir taip užsimezgė draugystė, tebesitęsianti iki šiol.

Pamokos: dalyvavimas projekte „X faktorius“ jaunajai atlikėjai suteikė pasitikėjimo savimi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tikriausiai dabar, pasibaigus projektui, visas jūsų laisvas laikas skirtas kūrybai?

– Laisvu nuo mokslų laiku kuriu dainas. Dainuoju mokyklos grupėje „Way“, su kuria dalyvaujame įvairiuose koncertuose, mokyklos renginiuose. Esame gyvo garso grupė, tad veikla joje padeda įgyti daugiau patirties, atitrūkti nuo mokyklinės rutinos.

Man projektas padėjo suvokti, kokią žinutę norėčiau transliuoti klausytojams, kas aš esu kaip muzikantė.

– Esate vienuoliktokė, tad jau laikas pagalvoti apie būsimų studijų kryptį. Ar svarstote apie muzikos studijas?

– Ketinu rinktis nemuzikinę specialybę, tačiau tvirtai dar nesu apsisprendusi, kas tai bus. Svarsčiau apie psichologijos mokslus. Psichologijos sritis man artima, nes norisi geriau suprasti tiek aplinkinius, tiek klausytoją, tiek save pačią. Esu labai jautrus žmogus, o psichologijos mokslai gali padėti tiek sutramdyti, tiek atskleisti jausmus. Tokios studijos vertingos net ir siekiant muzikanto karjeros.

– Vieni giria muzikinius projektus kaip puikų trampliną, padedantį jauniems atlikėjams būti greičiau pastebėtiems. Kiti sako, kad tokie projektai gali pasiūlyti tik trumpalaikę šlovę. Kita vertus, yra pavyzdžių, kaip jie padėjo išgarsėti niekam nežinomiems atlikėjams. Tarkime, 2015 m. „X faktoriaus“ nugalėtojai Monikai Pundziūtei-Monique. Kaip galvojate jūs?

– Daug kas priklauso nuo paties jaunojo atlikėjo, jo požiūrio į gyvenimą ir muziką. Jei, pasirodęs projekte, pernelyg ilgai užsistovėsi vietoje, šlovė gali būti ir trumpalaikė. Man atrodo, kad tokie projektai yra puikus muzikinio kelio tramplinas. Jie suteikia daug svarbios patirties, naujų pažinčių ir padeda geriau pažinti save kaip atlikėją. Atrandi savo muzikinį stilių, išmoksti dirbti greitu ritmu, įpranti prie tiesioginio eterio. Man projektas padėjo suvokti, kokią žinutę norėčiau transliuoti klausytojams, kas aš esu kaip muzikantė.

– Ką vadinate didžiausiais savo muzikiniais įkvėpėjais?

– Ruošiantis dalyvauti „X faktoriuje“, M.Pundziūtė-Monique man tapo didžiausia įkvėpėja. Juk ji iš niekam nežinomos paauglės sugebėjo tapti viena garsiausių Lietuvos popmuzikos žvaigždžių. Iš užsienio atlikėjų labiausiai žaviuosi Billie Eilish. Man patinka, kad ji geba kurti labai skirtingą muziką. Bet turbūt labiausiai mane įkvepia jauni atlikėjai, kurie, būdami mano amžiaus, sugeba pasiekti įspūdingų aukštumų pasaulio muzikos scenoje. Olivia Rodrigo yra nuostabus pastarųjų metų pavyzdys – septyniolikmetė per vieną naktį tapo pasaulinio lygio žvaigžde. Šios atlikėjos pavyzdys parodo, kad norint išgarsėti svarbiausia yra muzika, o ne skandalai. Tad tikiu, kad kiekvienas gali atrasti savo klausytojus, – tereikia pasitelkti universalią muzikos kalbą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Linkejimai Teciui Arturui

Linkejimai Teciui Arturui portretas
Nuo Kauno fak. Grupiokiu Ramunes ir Daivos! Geri laikai buvo! Smagu matyti puikią dukrą.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių