Quantcast

J. P. Gaultier – dizaineris, kuris nebijojo būti kitoks

Mados chuliganas, stiliaus legenda, provokatorius, stereotipų laužytojas – taip dažniausiai apibūdinamas vienas garsiausių visų laikų prancūzų drabužių dizaineris Jeanas Paulis Gaultier. Jis apvilko vyrus sijonais, o moteris – vyriškais kostiumais, apatinius drabužius pavertė viršutiniais, pirmasis savo kolekcijas demonstruoti pakvietė žmones iš gatvės.

Akibrokštus mėgstantis kūrėjas prieš savaitę apstulbino pasaulį pranešęs, kad baigia 50 metų trukusią drabužių modeliuotojo karjerą. Pridūręs, kad turi kitų kūrybinių planų ir idėjų, kokie jie – kol kas neatskleidžia, kaip įprasta, išlaikydamas intrigą.

Amžinasis nenuorama. Mados žvaigždė turi ir pravardę – l'enfant terrible ("nenuorama vaikas"). Visų pirma dėl savo šiek tiek chuliganiško elgesio ir polinkio plaukti prieš srovę. Į aukštąją madą jis atvedė keistas medžiagas: balerinų sijonukams ir vestuvinių suknelių pasijoniams naudotą pigų nailoninį tiulį, kartą iš gelbėjimosi liemenių pasiuvo rankines, o iš kačių maisto skardinių sukonstravo apyrankes. Taip pat įteisino netikėtus derinius, popkultūros ikonografiją. Žurnalistai juokauja, kad dizaineris iš vaikiško amžiaus jau seniai išaugo, tai pabrėžia net radikaliai pasikeitusi šukuosena – daugelį metų plaukus jis dažė šviesios platinos spalva ir kirposi pankiškai, šiandien jie natūraliai pražilę ir tvarkingai trumpai nukirpti, kaip ir priklauso 67-erių vyrui. Tačiau polinkis neigti klišes, kovoti su standartais, kodais, formalumais niekur nedingo.

Įžymusis meškiukas. Istorija apie J.P.Gaultier meškiuką Naną, kuris buvo pirmasis jo modelis, žino tikriausiai visi, kurie domisi mada. Jį berniukui tėvai nupirko vietoje lėlės Barbės, kurios, kaip pasakojama, šis norėjo. Tačiau sūnus nenusiminė ir nieko nelaukęs pavertė jį moterimi – nudažė akis ir lūpas bei sumodeliavo kūgio formos liemenėlę iš laikraštinio popieriaus. Labai panašią į tą, kurią po kelių dešimtmečių sukūrė Madonnai. Vėliau siuvo jam drabužius įvairioms progoms, pavyzdžiui, įsivaizduodamas, kad jis turi dalyvauti tuo metu vykusiose pasaulio dėmesį prikausčiusiose Belgijos karaliaus Baudouin ir jo išrinktosios Fabiola vestuvėse. Nors jau gerokai nutriušęs, meškiukas tebekeliauja kartu su J.P.Gaultier parodomis, kolekcijomis po visą pasaulį ir yra tikra įžymybė, kaip ir jo šeimininkas. Dizaineris ironizuoja, kad Nana jau reikėtų plastinės operacijos.

Pašėlusios močiutės įtaka. Bene didžiausią įtaką būsimosios įžymybės, augusios Paryžiaus priemiestyje, ateičiai turėjo močiutė Marie, mamos mama. Tėvai dirbo, o ji augino anūką. Moteris buvo našlė ir turėjo savo namų verslą – darė masažus, gydė rankomis ir dalijo patarimus santuokos klausimais. Ji leido Jeanui Pauliui dalyvauti savo seansuose, o šis stebėjo ir dėjosi į galvą. Vienas iš dažniausių patarimų, kurį ji dalijo klientėms – jei atšalo santykiai su vyru, metas atnaujinti garderobą. Idėja, kad mados galia tokia didelė, sužavėjo būsimąjį dizainerį. Pirmieji eksperimentai šioje srityje vyko su močiute. Paauglystėje sumanęs pakeisti jos įvaizdį, nudažė plaukus mėlynai. Ši sutiko, nes garsėjo kaip ekscentrikė. Anūkas naršė po jos drabužinę ir perdarinėjo joje rastus drabužius, žavėjosi ten rastais korsetais. Modeliavo drabužius ir savo mamai.

Kam nors nustebus, rūbų modeliuotojas tik pakeldavo antakius ir atsakydavo: „O kodėl gi ne?“ Jo kolekcijose visuomet yra kažko netikėto, keisto.

Tolerancijos pamokos. J.P.Gaultier tėvas buvo buhalteris, o mama – sekretorė. Tai buvo paprasti, tačiau, pagal tuometinius prancūzų standartus, laisvai mąstantys žmonės. Kartą, kai vienturtis sūnus pasakė kažką užgaulaus apie kaimynus arabus, mama juos užstojo ir įspėjo, kad jis pats irgi kada nors gali tapti išankstinių nuostatų ir stereotipų auka. Galbūt nujausdama, kad Jeanas Paulis yra gėjus, nors tada to dar nežinojo. O kai sužinojo, kad jis turi draugą, tėvai nedarė iš to problemos, tik paklausė, ar jie vienas kitą myli. Išgirdę teigiamą atsakymą, teištarė, kad tai puiku. Tėvų palaikymas ypač daug reiškė paauglystėje, mokykloje jis buvo atstumtasis, kadangi nemėgo futbolo ir kitų tradicinių berniukiškų užsiėmimų, mieliau piešdavo naujus aukštosios mados modelius, buvo uždaras, nedrąsus. Artimieji, matydami didžiulį užsidegimą, gerbė šį pasirinkimą.

Į plačiuosius vandenis. Mokyklą baigęs prastais pažymiais, kai kurių egzaminų net neišlaikęs, Jeanas Paulis įsidarbino pas Pierre'ą Cardin. Tai įvyko 1970-aisiais, per 18-ąjį jo gimtadienį. Po kurio laiko buvo atleistas, mažinant darbuotojų skaičių, bet po metų vėl grįžo. Kūrė masinei gamybai skirtus modelius. Tuometinis jo mylimasis, teisininkas Francis Menuge (nuo AIDS miręs 1990 m.), ėmė raginti kurti savo kolekciją. Būsimoji žvaigždė vis nesiryžo, tačiau ėmė kaupti pinigus, sulaukė pagalbos: pusseserė Evelina mezgė jo kolekcijai megztinius, namo, kuriame gyveno, durininkė padėjo siūti, draugas gamino aksesuarus ir rūpinosi verslo reikalais, finansais. 1976-aisiais J.P.Gaultier pristatė pirmąją kolekciją, kurioje buvo devyni modeliai, pasiūti iš staltiesių ir gobeleno. Smagūs, seksualūs, jaunatviški, netikėti deriniai, tokie kaip balerinos sijonėlis ir baikeriškas švarkas, neliko nepastebėti. 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis jau buvo tapęs vienu iš jaunųjų, kylančių prancūzų dizainerių, apie kuriuos buvo daugiausiai kalbama.

Garsiausios provokacijos. Lyčių, religijų, kultūrų mišinys – skiriamieji šio drabužių modeliuotojo kūrybos bruožai. Jis vienas iš pirmųjų į madą atvedė unisex stilių. J.P.Gaultier viską apvertė aukštyn kojomis: vyrams apvilko sijonus ir korsetus, moterims – vyriškus oversize kostiumus ir paltus. Balines sukneles siuvo iš kamufliažinio audinio, o kimono padalijo perpus ir pavertė kostiumėliu. Skandalingiausiu visų laikų jo kūriniu greičiausiai išliks Madonnai pasiūtas korsetas su kūgio formos kaušeliais. Jeanas Paulis išpopuliarino jūreivišką stilių, kurį pats labai mėgsta, galima sakyti, kad jis taip pat tapo jo vizitine kortele. Jis rengė ir popžvaigždes Kylie Minogue, Beyonce. Be to, kūrė kostiumus filmams. Bene žinomiausi iš jų Luco Bessono "Penktasis elementas" ir Pedro Almodovaro "Oda, kurioje gyvenu". Kam nors nustebus, rūbų modeliuotojas tik pakeldavo antakius ir atsakydavo: "O kodėl gi ne?" Jo kolekcijose visuomet yra kažkas netikėto, keisto.

Įkvėpimas ir jo paieškos. J.P.Gaultier tvirtina, kad įkvėpimas jam niekuomet nebuvo problema, sunkumų kelia nebent tai, kad jo dažnai yra pernelyg daug, naujos idėjos nuolatos sklando jo vaizduotėje. Viskas, ką tik pamato, gali įkvėpti: kinas, teatras, muzika, šokis, paroda. Arba labai buitiški kasdieniai dalykai, kad ir kačių maisto skardinių dizainas, netikėtai sužavėjęs šeriant savo katę. Maža to, jis jas iš tiesų panaudojo savo kolekcijoje, pavertė apyrankėmis ir priderino prie afrikietiško stiliaus suknelių. Dar vienas idėjų stimulas jam yra gatvės mada, ypač spalvingi skiauterėti Londono pankai, arba margomis suknelėmis vilkinčios afrikietės, sutiktos Paryžiaus gatvėse. Kitąkart tai gali būti languoti škotiški kiltai, dvasininkų drabužiai, tatuiruoti nuo galvos iki kojų fetišistai, koks nors regionas. O štai 2018 m. humoristinę kolekciją įkvėpė... cigaretės ir rūkymas. Dūmus primenančios puošnios lengvos tamsiai pilkos nėrinių suknelės tapo jos puošmena.

Būk ištikimas sau ir jausk aistrą tam, ką darai.

Nepatogūs klausimai. Dizaineris neigia, kad jo tikslas yra provokuoti. Jis save linkęs laikyti revoliucionieriumi, kuris nuolatos uždavinėja nepatogius klausimus, susijusius su stereotipais. Kad ir kokie jie būtų. Pradedant susijusiais su lytimi, baigiant nestandartiniais modeliais. Vietoje perkarusių blyškių blondinių skandinavių jis ant podiumo kvietė gatvėse vykusių atrankų perliukus – nuo galvos iki kojų tatuiruotus, prisivėrusius šimtus auskarų marginalus, besilaukiančias moteris, apkūnias matronas, neūžaugas, transeksualus, įvairaus amžiaus, rasių, sudėjimo. Taip jis siekia parodyti gyvenimo įvairovę, kovoti su diskriminacija, patyčiomis. J.P.Gaultier įsitikinęs, kad madoje svarbiausia laisvė būti savimi, kokius bruožus bebūtum paveldėjęs, kokį auklėjimą bebūtum gavęs, kokį įvaizdį bebūtum susikūręs ir niekas neturi teisės nustatyti kažkokių taisyklių.

Elegantiškas senėjimas. J.P.Gaultier artėjant savo 60-mečiui tikino, kad jo nešvęs, tik gulės lovoje ir verks. Anksčiau jis buvo nusiteikęs optimistiškai, nes jo mylima močiutė seno labai elegantiškai, su šarmu. Įsivaizdavo, kad senatvė – tai galimybė turėti daugiau laiko, jaukus buvimas su artimaisiais, draugais, pasakojant gražias istorijas iš praeities. Tačiau, kai pradėjo jausti, kad sąnarių skausmai trukdo šokti, kad svoris auga, nors mityba nepasikeitė, kad turi laikytis dietos, jeigu nori atrodyti oriai, entuziazmo gerokai sumažėjo. Kita vertus, nors jo modeliai visuomet buvo labai įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo, 2014 m. Jeanas Paulis neatsitiktinai pristatė kolekciją, kurios išskirtiniu bruožu tapo pankiškos žilų plaukų šukuosenos. Tai atspindėjo kūrėjo norą parodyti, kad senatvė, nepaisant pasikeitusio kūno, gali būti graži, vyresnio amžiaus žmonės – stilingi, žaismingi ir įdomūs. Dizainerio moto – "Būk ištikimas sau ir jausk aistrą tam, ką darai."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių