– Šiuo metu skaitau jūsų knygą "Meksika, mano meile", tad nesame visiškai nepažįstamos. O kaip pati prisistatytumėte "Kauno dienos" skaitytojams, kurie galbūt girdi apie jus pirmą kartą?

– Esu vilnietė, vaikystės vasaras praleidusi Žemaitijoje, Plungėje. Baigiau Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Porą metų dirbau mokykloje lietuvių kalbos mokytoja.

Vėliau pasukau į žurnalistiką, pradėjau rašyti straipsnius edukologijos temomis žurnale "Mokykla", laikraštyje "Dialogas". Taip prasidėjo mano žurnalistinė karjera. Iki išvykdama į Meksiką dirbau kelių žurnalų redaktore, su kai kuriais leidiniais iki šiol bendradarbiauju.

Jau daugiau kaip penkiolika metų domiuosi ir rašau kelionių, maisto ir restoranų kultūros temomis. Dar vaikystėje pradėjau kurti eilėraščius, trumpas noveles. Tai tarsi žaidimas, įprasminantis mano gyvenimą. Yra išleistos jau keturios poezijos knygos, viena – vaikams, taip pat – kelionių dienoraštis apie Meksiką ("Meksika, mano meile", 2018). Pastarojoje tilpo beveik 400 mano vyro Andrés darytų nuotraukų iš mūsų bendrų kelionių.

Laimė yra labai talpus žodis. Tai tarsi dėlionė, susidedanti iš daug mažų gabaliukų. Aš tiesiog manau, kad svarbu prisiminti tuos dalykus, kurie tave džiugina.

– Su meksikiečiu Andres ilgai susirašinėjote internetu, jaukinotės vienas kitą, kalbėjotės apie keliones, knygas, vaikus, patiekalų subtilybes... Kol, galų gale, tapote vyru ir žmona. Pristatykite savo meilę.

- J.Andres Cedillo yra chemijos profesorius ir dirba viename pagrindinių Meksiko universitetų. Fotografija yra jo hobis, kuriam taip pat skiria nemažai laiko ir dėmesio. Andres nuotraukomis iliustruota ir prieš pusmetį pasirodžiusi mano poezijos knygutė "Kelionių nuojauta", kuria šiuo metu ypač džiaugiuosi. Beje, keli šios knygelės eilėraščiai jau virto dainomis. Kaunietė, dainuojamosios poezijos autorė Ilona Papečkytė sukūrė muziką ir pristatė keliuose renginiuose – internetu ir gyvai. Ji nuostabiai dainuoja!

– Ką tik, trumpiausią metų naktį, ieškojome paparčio žiedo. Ar manote, kad savo laimę jau radote?

– Laimė yra labai talpus žodis. Tai tarsi dėlionė, susidedanti iš daug mažų gabaliukų. Aš tiesiog manau, kad svarbu prisiminti tuos dalykus, kurie tave džiugina. Kuo džiaugiuosi aš? Vyro šypsena. Savo šeima. Netikėtai atrastomis kavinukėmis. Knyga apie Mikę Pūkuotuką. Filmais, kalbančiais į širdį. Puodeliu kavos. Perspektyviais fotografais. Knygynais. Žemakulniais bateliais. Dovanų artimiesiems ir draugams pakavimu. Kelionių akimirkomis. Milžiniška laukinių gėlių puokšte. Jūros bangomis. Savo vardu. Šilto pyrago gabalėliu ar deserto šaukštu. Darbu ir tais, su kuriais dirbu. Vėjo gūsiu plaukuose. O dėl paparčio žiedo? Hmm... Sakoma, kad jis yra stebuklingas, tad, esu įsitikinusi, jo reikėtų ieškoti tik savo širdyje.

Drauge: gyvenant su Andres, atliekančiu mokslinius tyrimus įvairiose pasaulio šalyse, J.O.Vitkutei kelionės tapo gyvenimo būdu.

– Kokių minčių vedama ryžotės bandyti laimę – rasti mylimą žmogų – antrąsyk: nenurašėte savęs dėl amžiaus, nesuabejojote, ką jūsų suaugę vaikai, draugai, kaimynai pagalvos?

– Tiesą sakant, savo metus aš retai prisimenu. Juk siela metų neskaičiuoja (juokiasi). Meksikoje matau daug ir jaunų, ir pagyvenusių žmonių, susikibusių už rankų, besibučiuojančių, bepusryčiaujančių restoranėlių terasose. Turiu galvoje net ne penkiasdešimtmečius, bet elegantiškus septyniasdešimtmečius ar dar vyresnius. Jie džiaugiasi gyvenimu.

Juk kai tiki stebuklais, jie būtinai įvyksta. Tik kartais reikia kantrybės jų sulaukti. Tai ir yra mano knygos "Meksika, mano meile" pagrindinė žinutė, nors, žinoma, jos patarimais galima pasinaudoti ir keliaujant. Dalijausi savo istorija norėdama įkvėpti tuos, kuriems gal šiuo metu liūdna ar jaučiasi vieniši. Kartais, kai gyvenime jautiesi pasimetęs, ieškai savo misijos – ypač svarbu skaityti tave supančius ženklus. Nebijoti svajoti ir pakeisti gyvenimo. Nesvarbu, kad ir kiek tau metų būtų. Niekada nevėlu būti laimingai.

– Koks yra jūsų vyras Andres? Daugiau skirtumų ar panašumų su juo randate?

– Kai susipažinau su Andres, jis dirbo viename Belgijos universitetų, Gento mieste. Ir jau nuo pirmo susitikimo mums buvo paprasta ir lengva bendrauti. O po kartu praleistų atostogų Meksikoje grįžome į Vilnių susituokti. Ir jau beveik dešimtmetį esame kartu.

Pasaulis man iki šiol kvepia cinamonu, aitriosiomis paprikomis ir sielą virpinančiais netikėtumais. Tik, žinoma, nereikia galvoti, kad viskas einasi kaip sviestu patepta. Abu esame gimę po Jaučio ženklu, tad abu esame labai užsispyrę. Kita vertus, dėl šios priežasties vienas kitą lengviau suprantame, o supratę – sugebame smagiai pasijuokti. Be to, turime ir kitų bendrų dalykų. Abu mėgstame keliauti, todėl net savaitgaliais planuojame bent trumputes išvykas.

Šie metai, žinoma, buvo sudėtingesni, tad ir išvykos tebuvo simboliškos. Pavyzdžiui, išgerti kavos balkone, suvalgyti meksikietiškos kiaušinienės, skęstančios padažuose (ne virtuvėje, o kitame kambaryje). Per šiuos sėdėjimo namuose metus išmokau gaminti galybę meksikietiškų patiekalų: čilakiles – patiekalą iš traškučių, vieną mėgstamiausių meksikiečių valgių. Takus ir kesadilijas, enčiladą su grybais ir špinatais bei kitais išpuoselėtais įdarais. O kur dar įvairiausi padažai, gardėsiai, bandelės ir kiti desertai su mangais, papajomis ar avokadais ir citrinomis.

Ant mūsų miegamojo staliukų nugulė knygų stirtos – lietuviškai ir ispaniškai. Kartais, kai pavyksta, skaitome tą pačią knygą tik skirtingomis kalbomis.

– Ar iki jūsų pažinties su su Andres buvote keliautoja? Kokius pasaulio kampelius drauge aplankėte. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį?

– Kelionės jau seniai yra mano aistra. Visas atostogas praleisdavau keliaudama su savo vaikais. Gal todėl, vos susipažinę su Andres, mano jau suaugę sūnūs pasakė: "Mama, tu juk sutikai savo svajonę!" Beje, ir su Andres vaikais smagiai leidžiame laiką. O kai po poros kartu praleistų metų dukra netikėtai padėkojo man, kad esu kartu su jos tėčiu, nes seniai nematė jo tokio laimingo, – tiesiog apsiblioviau iš džiaugsmo.

Gyvenant kartu su Andres, kelionės tapo gyvenimo būdu, nes tai susiję su jo darbo stiliumi. Jis atlieka mokslinius tyrimus ne tik Meksikoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse. Tad aš keliauju kartu. Per tą dešimtmetį gyvenome Belgijoje, Kanadoje, Čilėje, Prancūzijoje, jau nekalbant apie tai, kad nuolat blaškomės tarp Meksikos ir Lietuvos. Nelengva sutalpinti savo buitinį gyvenimą į lagaminą ir kaskart kraustytis pusmečiui ar keliems mėnesiams vis į kitą šalį. O dar ir laikas skirtinguose žemynuose skiriasi ne viena valanda. Bet užtai tikrai nenuobodu (juokiasi).

Kai po poros kartu praleistų metų dukra netikėtai padėkojo man, kad esu kartu su jos tėčiu, nes seniai nematė jo tokio laimingo, – tiesiog apsiblioviau iš džiaugsmo.

– Tai kokių kelionių atradimų padarėte per tuos metus?

– Labiausiai turbūt ištyrinėjau Meksiką. Ji milžiniška. Meksiką sudaro 32 valstijos. Mes apsilankėme maždaug 20-yje, tad dar vis tiek liko daugybė nematytų vietų. Šios šalies net 30 vietovių yra įtrauktos į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Virš 100 miestelių pavadinti magiškais. Monarchinių drugelių žiemojimo vietos, britų menininko, milijonieriaus Edwardo Jameso džiunglėse sukurtas siurrealistinis skulptūrų parkas, aštuntasis pasaulio stebuklas – traukinio kelias, vingiuojantis tarp begalinių kanjonų, Fridos Kahlo ir Diego Riveros nepakartojama meilės istorija. O kur dar aistringa meksikiečių virtuvė... Žodžiu, Meksikoje iš tiesų yra ką veikti.

Čilė – kita egzotiška stotelė. Ji tarsi ungurys nusivynioja beveik per visą Pietų Ameriką šalia Ramiojo vandenyno. Mes gyvenome Santjage, bet man labiausiai įsiminė tiesiog kvapą gniaužianti Atakamos dykuma. Į mažą oro uostą galima atskristi vietiniu lėktuvėliu. Mėnulio ir Mirties slėniai pribloškia įvairiausių atspalvių saulėlydžiais. Atrodo, kad žemė čia pasiryžusi nustebinti kiekvieną lankytoją – aktyviais ugnikalniais, druskos ežeru, po kurį braido flamingai, užpustytais smėlio kaimeliais, 4 300 m aukštyje virš jūros lygio garuojančiais geizeriais. Tokiame aukštyje kai kurie keliautojai praranda sąmonę. Tad čia stovinčiuose autobusuose visada yra paruoštos deguonies kaukės. Ir aš pati dėl deguonies trūkumo jaučiausi tarsi kosmonautė, patekusi į kosmosą be skafandro, tad slinkau taku lyg būčiau didelė sraigė.

– Kartais bekeliaujant nutinka juokingų istorijų. Jos ilgiausiai išlieka atmintyje...

– Prisimenu, Čilėje, lankantis Andų viršukalnėje įsikūrusiame slidinėjimo centre, vos neįkritau į skaidrų kalnų ežerą, nes tiesiog jo nepastebėjau. Ežero paviršius priminė veidrodį, kuriame atsispindėjo snieguotų kalnų takai. Gerai, kad Andres paskutinę minutę spėjo sugriebti mane už rankos.

O Meksikoje kartą, vaikščiojant kalnuose po mišką, pamačiau nuostabią pievelę. Ėmiau bėgti link jos – taigi tokia palaima pabraidyti po žolę – tik Andrés su sūnumi ir vėl laiku sučiupo mane už rankos. Pasirodo, toje pievelėje ganėsi keli laisvi stambūs buliai, kurių aš išsyk nepastebėjau.

Patekusi į bet kokią šalį bandau ją prisijaukinti – susirasti mėgstamiausią kavinę, pasivaikščiojimų takelius, maisto krautuvėles. Vėliau tos vietos tarsi įgauna simbolinę prasmę, pasiilgstu jų.

– Jums, lietuvei, teko adaptuotis Meksikoje, o Andres, meksikiečiui, – Lietuvoje. Kuriam buvo lengviau?

– Pirmus metus, atvykus į Meksiką, man tikrai norėjosi apsižnaibyti, ar nemiegu. 22 mln. žmonių gyvena Meksiko mieste kartu su priemiesčiais. Daugiau nei septynios Lietuvos viename mieste! Kaip viską suspėti, aprėpti, pamatyti, nepasiklysti? Čia visko tiek daug. Žmonių. Paukščių. Žydinčių kaktusų. Pelenais besispjaudančių ugnikalnių. Triukšmo. Paslaptingų piramidžių. Serenadų. Romantikos. Magijos. Saulės. Paplūdimių, kurie atrodo tarsi iš bohemiškų kino filmų. Įsimylėjau šios šalies grožį ir jaukinuosi ją iki šiol. Keliaujant tie visi jausmai tarsi paaštrėja ir natūralu, kad kartais be proto pasiilgstu sau įprastų dalykų.

Andres, manau, prisijaukino Lietuvą lengviau. Juk ji mažutė ir jauki. Čia nėra nei žemės drebėjimų, nei pelenais besispjaudančių ugnikalnių, nei viską nuo žemės šluojančių uraganų. Be to, dauguma žmonių supranta anglų kalbą. Nors ir jam buvo iššūkių – mūsų sniegas ir minusinė temperatūra. Tačiau jis šalčio neišsigando. Priešingai – liko sužavėtas apsnigtų medžių, žaižaruojančių varveklių ir užšalusių Lietuvos ežerų.

– Šiuo metu Meksika tarp lietuvių – labai populiari kryptis. Ką iš tenykščių garsesnių objektų patartumėte aplankyti?

– Tiesiog būtina paragauti meksikietiškos virtuvės patiekalų – nuo gvakamolės iki pan de muerto (mirusiųjų bandelių), sudalyvauti Dia de Los Muertos (Mirusiųjų dienos) eitynėse, pasiplaukioti gėlėtais laiveliais Chočimilke, užlipti bent į vieną piramidę, apsilankyti menininkės F.Kahlos mėlynajame name ir padaryti daugybę kitų dalykų, kurie visi netilpo į mano knygą.

– Ar, be kelionių, dar turite kitokių bendrų pomėgių su Andrés? Beje, kokia kalba bendraujate tarpusavyje?

– Mes kalbamės anglų kalba. Kadangi ji nėra mums gimtoji, tai kartais įvyksta kuriozinių situacijų. Būna kad susiginčijame dėl to, kad vienas nori pasakyti vienaip, o kitas supranta kitaip. Tuomet abu galime įrodinėti savo tiesas iki išnaktų, nes, kaip ir minėjau, abu esame dideli užsispyrėliai. O vėliau paaiškėja, kad abu sakome tą patį, tai belieka tik skaniai pasijuokti (juokiasi).

Andres mėgsta fotografuoti, o aš – žiūrėti jo nuotraukas. Be to, abu mielai skaitome knygas. Aš puoliau į Lotynų Amerikos rašytojų pasaulį norėdama kuo daugiau susipažinti su Meksikai jau pažįstamais autoriais – Sofia Segovia "Bičių dūzgesys", Laura Esquivel "Kaip vanduo šokoladui", Leonora Carrington "Klausymo ragelis", César Aira "Vaiduokliai". Tai autoriai – šių metų mano favoritai.

Andres irgi pažindinasi su lietuvių autoriais. Džiaugėsi, radęs knygyne Kristinos Sabaliauskaitės išverstus apsakymus į anglų kalbą "Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories", mat jau buvau daug apie jos knygas pripasakojusi. Kartu lankėmės ir festivalio "Vilniaus lapai" organizuotame renginyje, kur šią autorę kalbino režisierius Gintaras Varnas. O lietuvių poezija apskritai gerai pristatyta ispanakalbiams – išverstos net dvi lietuvių poezijos antologijos.

Įamžina: fotografija – Andres hobis, daug keliaujantis mokslininkas fotoobjektyvu gaudo įsimintinus reginius.

– Pati esate poetė, rašote eiles. Ar skaitote jas Andres?

– Su mano knygomis Andres susipažįsta tik iš mano pasakojimų. Juk ir "Kelionių nuojauta" gimė todėl, kad jau kurį laiką gyvenu tarp dviejų šalių. Todėl, kad kelis kartus per metus iš Meksikos į Lietuvą savo lagaminuose vežuosi daug saulės šilumos ir atostogų pojūtį, o atgal parsivežu suaugusių sūnų padrąsinimus ir tėvų apkabinimus, dar – Vilniaus senamiesčio nuotaiką. Tie lagaminai kartu su ilgesiu keliauja ir po mano knygos puslapius. Andres tai supranta net ir be vertimų.