I. Krupavičius: noriu, kad kiekviena gyvenimo diena būtų įdomi

Ilgametis LRT laidos "Labas rytas, Lietuva" vedėjas, žurnalistas Ignas Krupavičius net ir vasarą rytais džiugiai traukia į darbą, kaip pas sako, kartu su tekančia saule. Optimistiško vyro per daug nenuliūdino ir tai, kad dėl karantino teko kuriam laikui atsisakyti taip mėgstamų tolimų kelionių lėktuvu – dabar jis siekia apkabinti Lietuvą.

– Jūsų vedama laida "Labas rytas, Lietuva" prasideda šeštą ryto. Ar nesunku keltis taip anksti ir darbuotis studijoje, kai už lango – vasara, daugelis ją leidžia prie jūros ar ežerų?

– Vasarą kiekvienas rytas yra kaip stebuklingas energijos pliūpsnis. Penktą ryto kur nors prie marių, Nidoje, sutikti kylančią saulę – sunkiai paaiškinamas reikalas ir jausmas. Panašiai ir Vilniuje – tikriausiai kažkokios aukštesnės galios veikia, kai visi miega, o tu keliesi su saule. Tai yra metas, kai mes galime pagalvoti ir pasidžiaugti tuo, kad turime galimybę keltis, turime galimybę kvėpuoti, gyventi, būti čia ir dabar. Juk dažnai lekiame, atsikeliame dažniausiai vėluodami, nieko nespėjame – net pabūti su savimi. Tad man kiekvienas rytas, kai turiu važiuoti į darbą, – džiaugsmas. Važiuoju dviračiu arba einu pėstute pusvalandį – stengiuosi anksčiau atsikelti ir nepatingėti paeiti, o ne taupyti laiką važiuodamas automobiliu. Tas laikas man yra puiki galimybė apie daug ką pagalvoti. Ir padėkoti gyvenimui, kad atėjo dar viena diena.

Stengiuosi, kad visos veiklos, kuriomis užsiimu, ir darbai, kuriuos dirbu, nebūtų katorga, kai tegalvoji, kaip pratempti dar vieną dieną.

O dėl to, kad tenka dirbti, nors kažkas atostogauja, – neišgyvenu. Juk ne aš vienas toks. Taip jau yra, kad po darbų ateina atostogos, ir atvirkščiai. Stengiuosi, kad visos veiklos, kuriomis užsiimu, ir darbai, kuriuos dirbu, nebūtų katorga, kai tegalvoji, kaip pratempti dar vieną dieną. Kasdien susitinku ir bendrauju vis su naujais žmonėmis, kalbuosi su jais apie kažką įdomaus – nėra taip, kad kiekviena diena kaip rutina. Nenorėčiau, kad kažkurias dienas tektų iš gyvenimo išbraukti – norisi, kad kiekviena diena būtų įdomi.

– Šiemet laida "Labas rytas, Lietuva" nesikrausto į pajūrį, kaip būdavo pastarosiomis vasaromis?

– Prieš porą savaičių transliavome iš Klaipėdos ir iš Palangos – karantinas sutrukdė tai daryti anksčiau. Pasibaigus karantinui, laida "Labas rytas, Lietuva" pradėjo keliones – pernai keliavome po Lietuvos dvarus, šiemet keliaujame Lietuvos po muziejus. Tad transliavome iš Klaipėdos jūrų muziejaus ir iš Palangos gintaro muziejaus. Gal tuose reportažuose jūros ir smėlio buvo nedaug, bet eksponatų, gintarų, delfinų – tikrai nemažai.

Nepamiršime ir kitų Lietuvos regionų, ne tik į kurortus užsukdami. Į Klaipėdą keliavo mano kolegė Ugnė Siparė, aš vyksiu į Raseinius ir į Kėdainius. Užsuksime į to krašto muziejus, pasidomėsime, kaip gyvena to krašto žmonės. Kitaip sakant, išvykos yra, viskas grįžta į senas vėžes, ir dėl to labai džiaugiamės.

– Ar paprasta žurnalistams prisikalbinti pašnekovus nuvykus į mažesnius miestus?

– Tikrai lengviau nei Vilniuje, ten daug atviresni žmonės. Reikia pripažinti, kad mes Vilniuje gyvename kaip burbule. Kad ir kaip norime kalbėti apie vieną Lietuvą, dar turės praeiti nemažai laiko, kad kažkas pasikeistų, nes skirtumas yra akivaizdus. Už Vilniaus ribų žmonės dar nėra sugadinti to didelio ritmo, tų galimybių, tų pasiūlymų, kaip sostinėje. Net Kaune, Klaipėdoje kitaip tas bendravimas mezgasi, gali drąsiau prieiti, kažko paklausti. Vilniuje kiekvienas sau yra svarbiausias.

– Nuo birželio pirmosios į LRT radijo eterį sugrįžo laida "Vasaros popietė", transliuojama kiekvieną darbo dieną nuo 14 valandos, kartu sugrįžote ir jūs. Tai darbų gausu?

– Taip, pernai prisijungiau prie "Vasaros popietės" laidos. Joje galite išgirsti įdomius pokalbius su žinomais žmonėmis, patarimus, kaip turiningai praleisti šią vasarą, ką verta aplankyti planuojant keliones po Lietuvą. Su šia radijo laida ir mes patys šiek tiek keliaujame – išvykstame čia, Vilniuje, į kokią aikštę transliuoti per šventes, liepos viduryje ir Nidoje būsime. "Vasaros popietės" – lengva popietinė pramoginė laida tame žinių sūkuryje. Kaip žinome, per LRT transliuojamos aktualiausios žinios ir naujienos visą parą, o mes savo laida šiek tiek jas praskiedžiame ir įnešame vasariškos gaivos.

– Kokios temos jums pačiam įdomiausios tiek radijuje, tiek televizijoje? Apie ką labiausiai patinka kalbėtis su pašnekovais?

– Norą kalbėtis viena ar kita tema visų pirma diktuoja pašnekovas. Man įdomus žmogus su patirtimi, kažko pasiekęs, turintis platų požiūrį, matęs pasaulio ir žinantis, kad tikrai Lietuvoje gyventi nuostabu, o ne tas, kuris skundžiasi, kaip čia yra blogai, ir nelabai nori matyti, kas vyksta už kaimyno tvoros. Plačių pažiūrų, besistengiantis į gyvenimą žiūrėti pozityviai žmogus man visada imponavo. Tai tomis pozityviomis temomis dažniausiai ir kalbamės. Kadangi pats prisidedu prie laidos kūrimo, o ne tik ateinu ir perskaitau tai, kas man parašyta, tai ta pašnekovų atranka būna asmeninė, labai išjausta ir dėl to tokia artima.

– Pašnekovų daug, informacijos – gausu. Ar pats pasinaudojate gautomis žiniomis?

Gyvenime reikėtų tiesiog daugiau racionalumo, bet neprarasti polėkio ir kūrybos – reikia stengtis tuos dalykus suderinti.

– Tokia jau ta žurnalisto darbo specifika. Kartais tenka net atsiriboti nuo to informacijos srauto, kad jame nepaskęstum... Bet jeigu protingai tą informaciją skaitai ir ja naudojiesi, ji gali būti labai naudinga. Tiesa, supranti, kad viso gyvenimo neužteks padaryti tai, ką tu galbūt norėtum ir galėtum. Vienas pašnekovas neseniai laidoje pasakė: jeigu tik atsiranda gyvenime proga išbandyti kažką naujo ar netikėto, kas galbūt jau anksčiau kirbėjo, – nieko neatidėliok ir daryk tai, nes niekada negali žinoti, ar dar suspėsi.

– Ir jūs vadovaujatės šiuo principu?

– Stengiuosi, nors suprantu, kad tai sunku. Mes visi pasineriame į buitį, kiekvienas turime gausybę rūpesčių. Bet, mano manymu, dažnai mes patys tų problemų prisikuriame ir save panardiname į tą liūną. Gyvenime reikėtų tiesiog daugiau racionalumo, bet neprarasti polėkio ir kūrybos – reikia stengtis tuos dalykus suderinti.

– Tris mėnesius tęsęsis karantinas visų gyvenimą pristabdė, o jūsų?

– Kadangi darbai nesustojo, tai ir tas mano gyvenimo ritmas per karantiną beveik nepasikeitė. Net, sakyčiau, tas karantinas man šiek tiek pasitarnavo. Miestas ištuštėjo, sumažėjo chaoso, buvo daugiau ramybės, kurios aš vis dažniau su šeima ieškodavau pabėgdamas iš didmiesčio. Sakyčiau, per karantiną kurortas atkeliavo į Vilnių. Mėgavausi tuo laiku, kai kasdienybė būdavo tik kelionė į darbą ir namo – jokių pagundų, jokių susitikimų, jokių renginių. Daugiau laiko prabėgo su šeima. Negaliu sakyti, kad atradau buvimą su šeima iš naujo – mes ir taip pakankamai daug laiko drauge praleidžiame. Tačiau išsigrynino tai, kas tikrai gyvenime yra svarbu, kas džiugina – kad ir pokalbis per skaipą su mama ar seserimi...

Dabar, kai vėl matau miesto chaosą, spūstis gatvėse, man norisi, kad to nebūtų, kaip nebuvo per karantiną. Suprantu, kad tai yra gyvenimas, realybė, kad niekur nuo to nepabėgsiu. Galiausiai man ir pačiam patinka gyventi miesto centre. Laimė, kad turiu galimybę vis pabėgti į gamtą, tad tą pusiausvyrą tarp asfalto ir samanų visada stengiuosi išlaikyti.

– Per karantiną surengėte savo žmonai pasimatymą ir vakarienę namuose, ir kitiems siūlėte tai daryti. Kaip kilo tokia idėja? Iš neturėjimo ką veikti?

– Tokie pasimatymai namuose mūsų šeimai – įprastas dalykas. Tai galbūt buvo noras kitiems parodyti, kaip galima praskaidrinti kasdienybę. Tuo metu buvo daug liūdnų žinių, panikos, nežinios. Tiesiog norėjosi paskleisti ramybės ir pozityvumo. Tai nebuvo kažkokia mums su žmona netradicinė veikla, tik ji buvo netradiciškai, bet visiškai sąmoningai, paviešinta. Ir ne vienas iš mūsų draugų į tą kvietimą atsiliepė, suorganizavo savo antrajai pusei šventę.

– Jūsų šeima – mėgėjai keliauti, ir ne tik po Lietuvą. Šių metų kelionių planai sugriuvo?

Trumpai sakant, esu pasiryžęs apkabinti Lietuvą – visomis prasmėmis, kokios tik įmanomos.

– Mes visada tų planų turėjome ir turime. Taip, kai kurie sugriuvo. Bet, iš kitos pusės, net ir oro keliams atsivėrus, nepuolėme kažkur skristi ir ieškoti nuotykių. Tiesą sakant, jau kurį laiką vasaras stengiamės leisti Lietuvoje ir džiaugtis tuo, ką turime čia. Saulės mes mėgdavome pasigaudyti, bet vasarą stengdavomės tai daryti čia. Ir Baltijos jūros, kad ir kokia ji būtų nešvari ar šalta, niekada neatstos Viduržemio jūra ar koks vandenynas – visada yra kur kas maloniau būti prie savo jūros, nepaisant tų toli gražu ne visada saule ir šiluma lepinančių orų.

Tačiau, karantinui einant į pabaigą, pastebėjau, kad, pamatęs virš galvos praskrendantį lėktuvą, būtinai turėdavau patikrinti, iš kur ir kur jis skrenda. Man sunku paaiškinti tą jausmą, kuris apima lėktuvui atsiplėšiant nuo žemės. Prisipažinsiu – esu priklausomas nuo kelionių lėktuvais, kad ir kur jie skristų. Man visada būdavo sunku grįžti į Lietuvą, jeigu nežinodavau, kada ir kur vėl skrisiu. Taip jau yra, leidžia galimybės ir darbai, tad galime skraidyti, pamatyti pasaulio.

Taip, lėktuvai ir kelionės jais man patinka, bet kartais save pagaunu, kad man labai svarbu tiesiog išsiruošti į kelią. Keliaudamas patenki į kitą aplinką, gal tos buities sumažėja, vaikiško nerūpestingumo atsiranda. Tą vaiką mumyse nuo mažų dienų gesina tėvai, mokytojai, dėstytojai, tiesiog bando į kažkokius rėmus įsprausti – kaip turi būti ir kaip neturi būti. O štai kelionėje aš vėl pasijuntu kaip vaikas, kuris nori viską pačiupinėti, paragauti, išbandyti. Gal dėl to tos kelionės man tokios svarbios.

– Jūs iš tų žmonių, kurie nerimsta vienoje vietoje. Kokių atrakcijų šią vasarą prisigalvojate?

– Stengiamės leisti kuo daugiau laiko gamtoje, šiek tiek atsiriboti nuo darbų. Dabar, kai vaikas auga, galime leisti sau prisiminti plaukimo baidarėmis malonumus, kemperiu kažkur pavažiuoti. Stengiamės suderinti aktyvų, pažintinį laisvalaikį ir nieko neveikimą. Iš naujo atrandame panemunę, kuri, atrodytų, jau žinoma, Suvalkiją. Didesni ar mažesni provincijos miesteliai – Šakiai, Jurbarkas, Tauragė – kiekvienas iš jų turi kažką savito. Dabar štai – tiesa, darbo reikalais – važiuosime į Raseinius, Kėdainius. Kai pradedi domėtis, pamatai, kokia ta Lietuva iš tiesų buvo kosmopolitiška. Tikiu, ji tokia greitai vėl taps. Pavyzdžiui, Vilniuje gyveno apie 150 tautų atstovų – aš net negalėjau patikėti. O kiek istorijų turi mažesni miesteliai... Dabar puiki proga savo Lietuvą pažinti.

– Kokie nauji darbo projektai dabar verda galvoje?

– Trumpai sakant, esu pasiryžęs apkabinti Lietuvą – visomis prasmėmis, kokios tik įmanomos. Toks mano artimiausias projektas ir tikslas. Rudenį, manau, tuo pasidalysiu su visais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai

tai portretas
dvasios ubagu svajones ir tikslai nematant aplinkos kurioje egzistuoji?...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių