Grupė „Keymono“: kūryba lietuvių kalba mums buvo iššūkis

Jau ilgai Lietuvos muzikos scenoje tarp elektronikos, brass ir neo-soul žanrų nardantys „Keymono“ – trimitininkas Aurimas Rimeikis, saksofonininkas Alvydas Mačiulskas, dainininkė Daiva Starinskaitė ir būgnininkas Marijus Aleksa – nerimsta. Grupė nuo pat metų pradžios dozuotai pristato singlus iš spalio pabaigoje pasirodysiančio mini albumo „Tėkmėje“.

Su D. Starinskaite (D.S.) ir A. Mačiulsku (A.M.) – pokalbis apie naująjį mini albumą, grupės kūrybinį kelią, pokyčius ir išmoktas pamokas.

– Ar svarbu apsibrėžti savo žanrą?

A.M.: Svarbu gal ne apriboti save kūrybine prasme, bet suprasti, kas iš esmės natūraliai labiausiai kuriasi. Kai tu to nežinai, vis tiek kažkas kuriasi, bet dažniausiai tai jau yra kažkieno kito kurta...

D.S.: Kažkieno padaryta įtaka ir panašiai.

A.M.: Dažniausiai jau egzistuoja Žemės planetoje kažkas panašaus. Artistui svarbu suprasti, kokiame žanre / kokioje jūroje plaukioji kūrybine prasme, ir gal mažiau blaškytis pradedi...

D.S.: Tai padeda atlikėjui ir kai galvoji apie rinkodaros pusę.

– Padeda apsibrėžti auditoriją?

A.M.: Taip, būtent. Tada dar labiau nustoji blaškytis.

– Pristatydami kūrinius iš naujo EP „Tėkmėje“ užsimenate, kad keitėsi grupės kūrybinis procesas. Papasakokite išsamiau, kuo jis buvo kitoks?

D.S.: Kai pradėjome, tas kūrybinis procesas buvo kitoks. Buvo daug indėlio iš kitų muzikantų, buvo labai daug idėjų ir stengdavomės jas visas įtraukti. Įrašyti albumą galima gan greitai ir tas procesas labai smagus, bet dar reikia tvarkyti tą medžiagą ir dirbti prie jos. Alvydas buvo tas žmogus, kuris daugiausia tuo užsiimdavo, o naujausias mini albumas kitoks. Važiavome visi kartu į gamtą ir kartu sukūrėme keturias dainas. Įrašėme iš karto beveik viską, visi kartu kūrėme tekstus...

M. Penkutės nuotr.

A.M.: „BrassBastardz“ laikais muzikantai ateidavo į studiją, buvo daug idėjų ir bandymas jas suklijuoti. Kūrybine prasme – ant muzikos buvo klijuojami tekstai. Viskas prasidėdavo nuo muzikos. Kai persivardijome į „Keymono“, viskas vyko panašiai, tik žmonių jau buvo mažiau, bet pagrindinis šlifavimas vykdavo studijoje. Daugiausia darbo buvo prodiuseriui. Ruošdami mūsų naują EP lietuvių kalba, buvome griežtai pasiskirstę, kas yra pagrindinis dainos prodiuseris.

D.S.: Kadangi kūrėme keturias dainas ir keturiese buvome...

– Papasakokite, kuris už kurią dainą atsakingas?

D.S.: Pati pirmoji daina „Koks gi tavo vardas?“ (ji pasirodė dar vasario pabaigoje) – Alvydo direktyva. Daina „1000“ – mano. Neseniai pasirodžiusi „Debesuota“ yra Aurimo ir ketvirtoji  „Tėkmėje“ – Mariaus. Mes jas kūrėme kartu, bet vienas priimdavo verdiktą. Dažnai grupėje būna ginčų dėl, atrodytų, mažiausios smulkmenos, kurios klausytojas gal net nepastebės...

A.M.: Kartais tai net gyvybės ir mirties klausimas atrodo (juokiasi). Keičiantis mūsų kūrybai, labai svarbus faktas yra tai, kad mes supratome, jog muzika yra tik dainos žodžių palydovė. Kad visgi klausytojui svarbiausia yra žodžiai, o paskui  jau dainos melodija, ritmika... Dėl to visi kartu labai daug dėmesio skyrėme tekstams. Nežinau, ar tai pajus „Keymono“ klausytojai. Anksčiau tekstas  buvo svarbus tik daliai, o dabar jis svarbus visai grupei. Anksčiau, kai visas dainas suvesdavau ir daug valandų klausydavau, man tekstas tarsi pranykdavo.

– Esate penkiolika metų kartu, išleidote tris albumus, šešias vinilines plokšteles. Tačiau tik dabar išgirdome pirmąsias dainas lietuvių kalba.

D.S.: Aš ilgą laiką gyvenau Londone. Marijus ir Alvydas taip pat gyveno Londone. Buvo etapas, kai buvome pradėję ten vystyti visą savo veiklą – nemažai koncertuodavome, bendradarbiaudavome su įvairiais prodiuseriais, didžėjais ir pan. Norėjome, kad mūsų kūryba būtų suprantama visame pasaulyje. Ir dabar to norime, žinoma. Bet norėjosi kažką sukurti  ir lietuviškai auditorijai. Kadangi dabar visi grįžome į Lietuvą, norėjosi tokio apibendrinimo ir tkartu atiduoti duoklę savo kalbai. Šioks toks eksperimentas įvyko.

Asmeninio archyvo nuotr.

A.M.: Kartu atradome lietuvišką kultūrą. Kai joje augi, priimi kaip akivaizdžią tiesą ir nevertini to, bet kai pabūni  kažkur užsienyje, pamatai Lietuvą kitaip.

D.S.: Pradedi vertinti savo autentiškumą, nes matai žmones iš skirtingų pasaulio šalių, kad kiekvienas turi savo tradicijas, vertybes, mentalitetą, kažką savo atsineša. Tada irgi atsigręži į save ir ieškai dalykų, kurie išskirtų tave iš kitų.

A.M.: Tautinio identiteto ar dar kažko. Mes važiavome pas etnoastrologą, kuris įdomiai papasakojo apie žodį – visokių semantinių dalykų, kurie parodo, kiek pats žodis savyje turi informacijos, apie kurią bent jau aš nesusimąstydavau. Tada supranti, kokia lietuvių kalba yra gili, tik mes nemokame jos išnaudoti. Ji yra labai turtinga, bet mes save apribojame keliasdešimt šnekamųjų žodžių. Mums tai buvo atradimas!

– Kaip tik ir norėjau klausti, ką atradote pabandę kurti lietuvių kalba?

A.M.: Kūryba lietuvių kalba mums buvo iššūkis. Lietuviški žodžiai – ilgi, dažnai daugiaskiemeniai. Dainuojant tekstą yra lengviau naudoti vienskiemenius ar dviskiemenius žodžius. Anglų kalba yra patogi, nes labai daug tokių žodžių. Daug lengviau atrasti, kaip pasakyti mintį. Kuriant pirma atsirasdavo muzika, tada – melodija, ir mes bandydavome tarsi įsprausti žodžius į melodiją ir susikurtą ritmiką. Turėtų būti atvirkščiai. Patys žodžiai turi savo ritmą. Pamatėme, kad geriau pirma parašyti tekstą ir tada prie jo dirbti. Nebebijojome lietuvių kalbos ir atradome, kad kurti tekstus lietuviškai yra sunkiau, bet ir lengviau. Lengviau, nes tai yra kalba, kurią vartojame nuo gimimo, todėl ja lengviau išreikšti  jausmą ar mintį, ką nori pasakyti.

D.S.: Mes, visų pirma, esame muzikantai ir žodžio svarba mums tikrai yra neantraeilė, bet mes ne iš ten. Mes atėjome iš instrumentalizmo, muzikos, ritmikos...

Asmeninio archyvo nuotr.

A.M.: Yra toks artisto tipas – songwriter. Jis užsiima būtent dainos rašymu. Bent jau aš šiais metais mokiausi būtent songwriting‘o. Ne prodiusavimo, miksavimo, gabalų kūrybos ar atlikimo meno, bet būtent songwriting‘o, nors svarbą supratau ir anksčiau.

– Kokios temos dabar vyrauja jūsų kūryboje? Kaip jos kito?

D.S.: Daug dainų yra apie meilę, apie netektį. Yra dainų ir apie vidinius pokyčius,  t. y. psichologinius dalykus, savęs ieškojimus. Tiek daug tų kūrinių, net sunku atsiminti (šypsosi). Man atrodo, daugiausia tekstuose kalbame apie savęs ieškojimą. Šiek tiek esame mėgėjai ir psichodelinių temų.

A.M.: Iš esmės – apie santykius. Tik pirmoji daina „Koks gi tavo vardas?“ yra labiau psichodelinė – apie sapnų būvį, apie įsimylėjimą sapne. To žmogaus realybėje net nėra. Jis egzistuoja pasąmonėje. Antroji daina – „1000“ – akivaizdžiai apie santykius ir skyrybas...

D.S.: Bet joje tarsi pasijuokiame iš savęs ir iš tų tokių klišinių, stereotipinių dalykų...

A.M.: Ir buities, kurią mes visi patiriame. Su dabartinėmis galimybėmis pozicionuoti save socialiniuose tinkluose mes visi linkę tą savo buitį nuslėpti. Norime parodyti save kažkokiais superžmonėmis, bet realiai... Antroji daina yra apie tą buitiškumą, nuo kurio gal nereikėtų bėgti.

Pradedi vertinti savo autentiškumą, nes matai žmones iš skirtingų pasaulio šalių, kad kiekvienas turi savo tradicijas, vertybes, mentalitetą, kažką savo atsineša.

D.S.: Trečioji daina, kuri neseniai pasirodė, – „Nedebesuota“ –  apie norą būti su visais, būti bendruomenėje. Ji  įprasmina karantino laikotarpį, kai reikėjo pabūti po vieną ir visiems rovė stogą tarp tų keturių sienų, norėjosi vėl būti tarp žmonių, priklausyti kažkam. O naujausia, dar tik pasirodysianti daina – „Tėkmėje“ – apie laiko tėkmę. Gal labiau filosofinė, nes ji, visų pirma, labai ilga...

A.M.: Daugiausia džiazinių spalvų būtent šioje dainoje. Tokia transinė, besisukanti, o ir tekstas – apie besisukantį laiką, apie persikūnijimą ir tai, kad žmonės sukasi gyvenimo rate.

Asmeninio archyvo nuotr.

D.S.: Mes visi irgi šiek tiek domimės Rytų filosofija, budizmu, tai truputį palietėme tą temą...

A.M.: Kad žmogaus kūnas yra mirtingas, o siela ar tas sąmonės srautas galbūt keliauja per visatą, laiką ir erdves.

– Albumą įrašinėjote nuo 2020-ųjų ir jį pristatyti užtruko ilgokai. Tarsi dozavote kūrinius…

A.M.: Visi kartu sukūrėme daug ir reikėjo tas dainas nušlifuoti. Paskutinė daina „Tėkmėje“, kuri pasirodys spalio 22 d., buvo baigta tik liepos gale. Neskubėjome ir šlifavome.

– Kodėl leidžiate EP, o ne visą albumą?

D.S.: Visi grupės nariai turi labai daug reikalų, savo veiklų ir susitikti šiuo metu nelabai paprasta. Visi turi vis mažiau laiko kartu kurti. Matyt, todėl ir mažiau dainų. Mes viską patys įrašome, neimame semplų, daug darbo ir minčių įdedame, todėl ilgai užtrunka procesas.

A.M.: Dabar žmonės linkę vieną dainą žinoti, kuri jiems labiausiai patinka, ir tik gerbėjai klauso viso albumo, todėl dažnai grupės leidžia singlus.

– Ką planuojate ir ko laukti gerbėjams?

A.M.: Gerbėjams teks laukti laiškų iš mūsų (šypsosi). Kviečiame gerbėjus jungtis prie mūsų subscriberių listo, nes pradėjome rašyti elektroninius laiškus savo gerbėjams.

D.S.: Ir bendrauti daugiau privačiai, užmegzti tiesioginį ryšį su savo klausytojais. O kai išleisime šį mini albumą, pradėsime koncertuoti.

A.M.: Be to, dar kietuosiuose diskuose turime penkiolika dainų, kurias reikėtų taip pat pabaigti. Manau, kad kai pristatysime „Tėkmėje“, tuomet dirbsime prie jų. Dauguma kūrinių bus angliškais tekstais, gal viena kita daina bus lietuviška.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų grupė gana ilgai  gyveno ir kūrė užsienyje. Ką tai davė jums kaip kūrėjams?

A.M.: Davė gerokai platesnį matymo kampą ir savęs supratimą pasaulyje. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje, kai pradėjome kurti, atrodė, kad sukursime tokį muzoną, kurio pasaulis dar nematė, ir išgrius visi, kurie jį išgirs.

D.S.: Kai pabūni Londone ir visur visko daug vyksta, pamatai, koks tu esi mažas trupinėlis. Muziką kuri, nes tau labai faina ir turi tikslą išreikšti savo jausmus. Tai tam tikra terapija per muziką. Jei tau labai pasiseka ir turi klausytojų, tai yra nerealu ir reikia tai labai vertinti. Žinau grupių Londone, kurios labai gerai groja ir dainuoja, bet neturi daug koncertų arba išleidžia vieną albumą ir dingsta. Ir tokių grupių labai daug. Gyvendamas užsienyje geriau suvoki mastelį ir pamatai savo vietą jame.

A.M.: Pamatai, koks esi mažas, ir galvoji, kaip man būti individualiam? Čia tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl atsigręži į savo šaknis. Pradedi žiūrėti, kas esi. Kur esi? Koks tavo unikalumas? Muzikine prasme mes (Lietuva) tikrai unikalūs. Mes turime sutartines, kurias pavyko išsaugoti. Nori ar nenori, būnant lietuviu, vis tiek tavo kraujyje to kažkiek yra ir tai muzikaliai originalu. Netgi savo dainas analizuodami atrandame to. Pavyzdžiui, dainos „Morning“ melodija sukasi tarsi lietuviškoje lopšinėje. Viskas taip konstruojasi, nori tu to ar nenori. Visi kažkuo unikalūs. Kai pamatai pasaulio dydį, tada galvoji – o kas aš? Jeigu bandysiu būti kaip pasaulis, paskęsiu visai. Tada nori ar nenori, tyrinėji save, bandai suprasti, ieškai unikalumo ir pradedi jį vertinti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių