Kurs televizijos serialą

Žurnalistai dažnai užsimena, kad garsiausios britų ugniagesės gyvenimo istorija primena filmo scenarijų. Penkiolikametė Sabrina, mamai susirgus psichikos liga, atsidūrė gatvėje ir niekam nerūpėjo. Ji galėjo ten ir likti, jei po trejų metų nebūtų pradėjusi dirbti priešgaisrinės apsaugos tarnyboje. Šiandien S.Cohen-Hatton yra aukščiausias pareigas – vyriausiosios Vakarų Sasekso ugniagesės gelbėtojos – šioje sistemoje užimanti moteris visoje Jungtinėje Karalystėje.

Esu pavyzdys, kaip nepasiduoti siekiant savo svajonės, ieškoti išeities esant sudėtingoms situacijoms, išgyventi traumuojančius įvykius, kovoti su vidiniais demonais.

Neseniai paaiškėjo, kad pagal jos gyvenimo istoriją bus kuriamas televizijos serialas. O pernai pasirodė Sabrinos knyga, kurioje ji pasakoja apie tinkamų sprendimų priėmimo svarbą esant ekstremalioms situacijoms, kai balansuojama ties gyvenimo ir mirties riba. Knyga – neautobiografinė, tačiau autorė dalijasi ir asmenine patirtimi. Šiemet žurnalas "Marie Claire" ją paskelbė viena iš ateitį formuojančių lyderių.

"Nemanau, kad mano gyvenimas toks jau įdomus, tačiau pasakojimas apie tai, ką patyriau ir kokią įtaką teigiamiems pokyčiams turėjo laiku priimti teisingi sprendimai, gali būti naudingas daugeliui jaunų žmonių. Esu pavyzdys, kaip nepasiduoti siekiant savo svajonės, ieškoti išeities susiklosčius sudėtingoms situacijoms, išgyventi traumuojančius įvykius, kovoti su vidiniais demonais. Visa tai suformavo mane tokią, kokia esu šiandien, ir tuo didžiuojuosi", – teigia S.Cohen-Hatton.

Iš namų pragaro – į gatvę

Sabrinos tėtis sunkiai susirgo, kai ji buvo vos devynerių. Jam buvo diagnozuotas galvos auglys, netrukus jis mirė. Mamos sveikatai šie išgyvenimai buvo lemtingi – pašlijo jos psichika. Kentėjo ir ji pati, ir vaikai. Namuose buvo baisus skurdas, bet dar labiau sekino ligonės neprognozuojamos nuotaikos ir elgesys. Skaudžiausia, kad mokykloje visi žinojo, į kokią sunkią padėtį pateko Sabrina ir jos brolis, bet niekas nepajudino nė piršto, kad jiems padėtų.

Visai nesvarbu, iš kur tu atėjai, svarbu, kur nori nueiti.

Sulaukusi penkiolikos ji pabėgo iš namų, šiek tiek vyresnis brolis taip pat buvo juos prieš kurį laiką palikęs. Abu jų tėvai buvo žydų kilmės, vieninteliai seneliai gyveno Izraelyje – per toli, kad galėtų pagelbėti. Liko gatvė. Kartais nakvodavo joje, kartais savavališkai benamių užimtuose tuščiuose pastatuose. Pavojus buvo kasdienis palydovas, kiekvienai nakčiai tekdavo susikurti pabėgimo planą blogiausiam atvejui, įvertinus grėsmes, žinoti atsarginius išėjimus.

Sabrina prausdavosi ir plaukus trinkdavo viešuosiuose įstaigų, parduotuvių ar kavinių tualetuose. Jautėsi kaip vaiduoklis, kurio niekas nepastebi, praeina pro šalį. Žinojo visus Niuporto, kuriame gyveno, ramius kampus ir vietas, kuriose buvo galima prisiglausti nakčiai. Nepaisant to, lankė mokyklą ir netgi sugebėjo ją baigti. Egzaminų atėjo laikyti raudonai dažytais plaukais, su auskaru lūpoje ir vos buvo įleista, kadangi nevilkėjo uniformos. Tačiau įvertinimai buvo geri – A ir B balai.

Nenorėjo tapti kita auka

Kaip tik tuo metu septyniolikmetei teko dalyvauti keliose pažįstamų benamių, kurie žuvo gatvėje, laidotuvėse. Tai privertė susimąstyti, kad kita auka gali būti ji pati. Suprato, kad turi kažko imtis. Pardavinėjo laikraščius, bet per dieną uždirbdavo daugiausia 15 svarų, nes konkurencija buvo didžiulė. Vis dėlto po pusantrų metų bet kokiu oru nuo septintos ryto iki septintos vakaro praleidusi gatvėje prekiaudama susitaupė užstatui ir išsinuomojo mažytį apleistą butą.

Kad jį išaikytų, dirbo viską: patarnavo bare, rinko tekstus kompiuteriu, triūsė greitojo maisto fabrike. Tuo metu gyveno Riskos mieste, kuriame buvo ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos stotis. Jos darbuotojai dažnai teikdavo pagalbą benamiams, patekusiems į bėdą. Sabrinai kilo noras ten dirbti, kad galėtų padėti kitiems žmonėms. Tai tapo tikslu, kurio siekė su didžiuliu užsispyrimu. Teko įveikti daug kliūčių, bet tai nesustabdė.

Kai, prieš įsidarbinant, reikėjo pasitikrinti sveikatą, akių gydytojas pareiškė, kad ši profesija – ne jai, nes regėjimas pernelyg silpnas. Sabrina nepasidavė, bibliotekoje susirado knygą su pratimais akims, stiprinančiais regėjimą, ir ištisus mėnesius juos kasdien darė. Pamačiusi, kad jie nepadeda, išmoko mintinai regėjimo tikrinimo letelę ir kito patikrinimo metu gavo pažymą. Sėkmingai išlaikė kitus testus ir buvo priimta į tarnybą. Jai buvo aštuoniolika – ateitis pagaliau atrodė kupina vilties.

Per kančias į žvaigdždes

S.Cohen-Hatton buvo pirmoji ugniagesė moteris Riskos miesto priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, o tai reiškė, kad laiminga pabaiga nė iš tolo nedvelkė. Vyrai kolegos iš jos tyčiojosi, apkalbinėjo, įžeidinėjo. Netgi į batus pripildavo šiukšlių. Ir teisindavosi, kad prieš ją asmeniškai nėra nusistatę, tiesiog mano, kad moterims šiame darbe ne vieta. Sabrina nesidavė palaužiama. Kantriai mokėsi, stengėsi kuo geriau atlikti savo pareigas. Pamažu ėmė kopti karjeros laipteliais.

Manau, kiekvienas žmogus savo viduje turi kibirkštį, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ką su ja uždegame – pozityvius dalykus ar negatyvius.

Iš pradžių Sabrina dirbo nuolatinėmis rizikos sąlygomis, tad gyvenimo gatvėje patirtis labai pravertė. "Žinau, koks jausmas apima, kai šliauži atsigulusi ant pilvo į kitą liepsnų apimto kambario pusę, ieškodama ten esančio žmogaus. Panika pereina kiaurai šonkaulius, tada supranti, kad belikę tik jo suanglėję palaikai", – prisimena šiurpius išgyvenimus, kai tragiškomis gyvenimo aplinkybėmis bandydavo padėti žmonėms.

Vėliau susidomėjo psichologija, įstojo į universitetą ir baigusi jį gavo psichologijos bakalauro laipsnį. Sugebėjo tuo pačiu metu dirbti ir mokytis. Gilinosi į tai, kaip žmogaus smegenys veikia streso sąlygomis, domėjosi žmogiškųjų klaidų kritinių situacijų metu priežastimis. Kardifo universitete įgijo elgesio neuromokslų daktaro laipsnį. S.Cohen-Hatton mokslinių tyrimų objektas – kaip veikia psichologinis sprendimų priėmimo mechanizmas skubios pagalbos tarnybose.

Studijos, darbas, motinystė

Šiandien gesinant gaisrus Sabrina dalyvauja retai, nebent kai jie susiję su gelbėjimo operacijomis terorizmo atvejais. Daugiau dėmesio skiria organizaciniams reikalams, strategijai kurti, komandos, kuriai vadovauja, pasirengimui ir profesionalumui gerinti, veiksmams koordinuoti. Rūpinasi gaisrų prevencija. Kita labai svarbi veiklos dalis – keisti stereotipus, susijusius su ugniagesių gelbėtojų įvaizdžiu.

S.Cohen-Hatton tikina, kad niekada nesigailėjo pasirinkusi šį kelią. Darbe ji sutiko savo vyrą Mike'ą, taip pat ugniagesį gelbėtoją. Jie susilaukė dukters Gabrielos, kuriai jau devyneri. Mergytė gimė tą dieną, kai mamai reikėjo pradėti doktorantūros kursą. Teko mokslus atidėti pusmečiui, o tada derinti juos ir motinystę, po to – ir darbą. Į universiteto neuromokslų laboratoriją, kurioje atliko mokslinius tyrimus, ji vykdavo penktą ryto, kad aštuntą būtų savo biure.

Penktą vakaro, uždariusi jo duris, skubėdavo pas mažylę ir kelias valandas skirdavo tik jai. Užmigdžiusi dukrą neretai šokdavo į automobilį ir vėl lėkdavo į laboratoriją, o vyras ją pavaduodavo. Miegui likdavo vos keturios valandos, tačiau noras įgyti žinių, patirties buvo labai didelis.

Šiandien tai jau praeitis, laisvalaikis atitenka šeimai. Tiesa, kadangi abiejų su Mike'u ta pati profesija, kalba nejučia vis pasisuka jos link. O ir Gabrielai dažnai tenka aiškinti, kad darbe jie yra saugūs.

Drąsi, tačiau ne bebaimė

Kai žurnalistai klausia, ar dviejų ugniagesių dukra svajoja sekti tėvų pėdomis, Sabrina šypsosi, kad ji labai nepastovi: vieną dieną nori gelbėti žmones, kitą tapti astronaute arba gydytoja. Žinoma, ugniagesiai jai atrodo tikri herojai, nes šį įvaizdį formuoja tai, ką mato per televiziją ar girdi per radiją, mama su tėčiu kol kas detalėmis iš savo kasdienybės su dukra nesidalija. O joje pasitaiko visko.

Dažnai S.Cohen-Hatton sulaukia klausimų, ar laiko save drąsia. Ji paprastai atsako, kad tarp bebaimiškumo ir drąsos yra skirtumas, gali būti drąsus, nors ir bijai. Tačiau, esant pavojingoms situacijoms, ji visuomet labai šaltai, objektyviai pasveria riziką prieš apsispręsdama, kokių veiksmų imtis. Pasitiki savimi, savo žiniomis ir patirtimi, pagaliau per aštuoniolika tarnybos metų išsiugdyta nuojauta, nepuola į paniką, kritiniu momentu sugeba nesutrikti – šios savybės padeda išvengti klaidų.

Manau, kad tas pasitikėjimas, kurio sulaukiau, yra kartu ir įpareigojimas, ir privilegija.

Tarnyba pakeitė Sabrinos gyvenimą. Būtent čia ji susirado geriausius draugus, jų pasitikėjimas išmokė pasitikėti savimi, paskatino išdrįsti daryti tai, ko nė neįtarė sugebanti. Tarp daugybės kitų pirmų kartų buvo ir šie: įgytas psichologijos daktaro laipsnis, įsitraukimas į mokslinę veiklą, vadovavimas vyriškam kolektyvui, knygos rašymas, paskaitų skaitymas ir mokymai kolegoms. Tie, kurie kažkada iš jos šaipėsi, šiandien ją gerbia.

Moterys puikiai susitvarko

Priešgaisrinėse tarnybose Jungtinėje Karalystėje tik apie 5 proc. dirbančiųjų yra moterys. Vadovaujamąsias pareigas šalyje užima vos šešios. Dirbti srityje, kurioje dominuoja vyrai, tikrai nelengva, todėl jos vertos ypač didelės pagarbos, įsitikinusi S.Cohen-Hatton. Jai pačiai tekdavo įdėti dvigubai daugiau pastangų, kad būtų vertinama bent puse tiek, kiek kolegos vyrai. Ugniagesėms dažnai tenka patirti priekabiavimą, tačiau apie tai jos retai praneša, bijodamos susigadinti reputaciją.

To neišvengė ir Sabrina: vienas bendradarbis siuntinėjo jai erotines nuotraukas, kitas laidė nešvakius juokelius ir užuominas. Tada buvo jauna, jautėsi neužtikrinta, todėl tylėjo ir niekam nesiskundė. Šiandien ji ragina visas brites, kurios dirba priešgaisrinėje tarnyboje, tokiais atvejais nedvejoti ir apie juos pranešti, kaip ir apie bet kokias diskriminacijos apraiškas, jei su jomis susiduria. Nors padėtis pasikeitė į gerąją pusę, lyginant su laikais, kai pradėjo dirbti, to vis dar pasitaiko.

Visuomenėje tebėra gaji nuomonė, esą moterims nėra ko veržtis į šią sritį, nes joje tyko pernelyg daug pavojų. Be to, neva jos per daug emocionalios, nesugeba vadovautis šaltu protu kritiniais momentais. Tai yra faktais nepagrįsti stereotipai, įsitikinusi vyriausioji Vakarų Sasekso ugniagesė gelbėtoja. Žinoma, ši profesija pavojingesnė nei mokytojos ar gydytojos, tačiau jei esi profesionalė, intensyviai mokaisi ir treniruojiesi, rizika žymiai sumažėja.

Užima privilegijuotą poziciją

Sabrinos gyvenime rizikos dabar beveik nebeliko. Tačiau ji tikina labai pasiilgstanti paprasto ugniagesio darbo: ne dėl adrenalino, kurio jame netrūksta, trūkumo, bet dėl pasitenkinimo, kurį jaučia išgelbėjusi žmogų. Anot Sabrinos, tai labai privilegijuota pozicija, tūkstančiai žmonių tavo veido niekuomet nepamirš, kadangi buvai tas, kuris ištiesė pagalbos ranką, kai jie buvo atsidūrę tiek mirties riba. O kur dar jausmas, kad jie tavimi besąlygiškai pasitikėjo. Tai tampa savasties dalimi, teigia moteris.

"Kai atsigręžiu į savo praeitį, man pačiai nuostabu, kaip, būdama tokia jauna, sugebėjau išlikti gatvėje kelerius metus nepatyrusi rimtos žalos. Emociškai buvo labai sunku, nes tikrai neturėjau į ką atsiremti, kita vertus, tai, kad jaučiausi nurašyta mokytojų, socialinių tarnybų, tapo postūmiu įrodyti, kad jie klysta. Kiekviena tada pasakyta frazė, tokia kaip, pavyzdžiui, "tu to niekada nepasieksi", "tai ne tau", tik didino užsispyrimą ir vertė judėti į priekį", – grįžta mintimis į sunkius laikus.

Sabrina dažnai prisimena tėčio žodžius, kad yra ypatingų žmonių, kurie tada, kai visi bėga lauk, skuba į vidų. Kitaip tariant, kurie, susidūrę su pavojumi, kritine situacija, imasi veikti, o ne instinktyviai puola gelbėtis. Tik tokie asmenys gali būti gerais ugniagesiais. "Turi turėti pakankamai drąsos ne tik tam, kad, susidūręs su liepsnomis ar dūmais, nesitrauktum, tikėtum, kad yra kelias iš jų, bet ir kad padarytum viską, kas įmanoma, gelbėdamas gyvybę tų, kuriuos matai pirmą kartą gyvenime. Nepažįstamųjų skausmą turi sugebėti išgyventi kaip savą", – mano S.Cohen-Hatton.

Sabrina Cohen-Hatton apie...

… praeitį. Visai nesvarbu, iš kur tu atėjai, svarbu, kur nori nueiti.

… pasitikėjimą. Manau, kad tas pasitikėjimas, kurio sulaukiau, yra kartu ir įpareigojimas, ir privilegija.

… dugną. Būdavau tokia alkana, kad valgydavau maisto likučius iš šiukšlinės prie greitojo maisto kavinės.

… pagalbą. Jos nebuvo, todėl žinojau, kad tik pati sau galiu padėti.

… pasirinkimą. Manau, kiekvienas žmogus savo viduje turi kibirkštį, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ką su ja uždegame – pozityvius dalykus ar negatyvius.

... kaltę. Sėdžiu šiltuose patogiuose savo namuose, šaldytuvas pilnas maisto, šalia – mylima šeima. Ir tokiais momentais jaučiu kaltę, kad kai kurie žmonės gyvena gatvėje, kaip kažkada aš. Kad kai kurie miršta, nesulaukia pagalbos.