Ar kančia turi prasmę? Šis klausimas, kurį filosofai ir teologai sprendžia šimtmečiais, iš teorinių svarstymų išniro į gyvenimišką erdvę mirus Gintautui Abariui – žmogui, kuris kančios taurę išgėrė iki dugno.

Paskutinis žvilgsnis

Jungtinės Valstijos, Šiaurės Karolina, ligoninės palata. Čia antradienio vakarą JAV laiku (Lietuvoje jau buvo naktis) užgeso 51-erių džiazo pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas G.Abarius.

Muzikas buvo jau beveik apakęs ir kurčias. Nebeturintis 70 proc. liežuvio ir didžiosios dalies gerklų – tai buvo išoperuota šalinant gerklės auglį ir jo padarinius. Ištvėręs ne vieną chemoterapijos seansą, daugybę besikartojančių kraujoplūdžių, skausmų, silpnumo ir pykinimo priepuolių. Prifarširuotas nuskausminamųjų. Paskutinę gyvenimo popietę G.Abariui buvo pakilusi labai aukšta temperatūra – 42 laipsnių.

Ir vis dėlto jo akys, kai paskutinįkart pažvelgė į nuolat prie jo lovos budinčią žmoną Violetą, buvo ramios ir giedros. Jos tarsi šypsojosi.

Ant ligos aukuro

"Mano liga padėjo atskirti pelus nuo grūdų. Užgriuvus išbandymams, visiškai kitomis akimis pamačiau, kas svarbu, vertinga", – prieš porą metų iš Šiaurės Karolinos Rolio miesto, kuriame gyveno 10 metų, atvykęs į Lietuvą kalbėjo G.Abarius. Tai buvo priešpaskutinė jo viešnagė tėvynėje. Paskutinįkart maestro apsilankė pernai, kai dideliame draugų būryje šventė savo 50-metį.

"Į tą laiką žvelgiu su dideliu dėkingumu, – keistus žodžius ištarė Gintautas, paklaustas apie 2005-aisiais diagnozuotą ligą ir ilgą kovą su ja. – Jei ne tai, visai kitaip vertinčiau gyvenimą."

Gali būti, kad jei ne liga, G.Abarius šiandien gyventų Šiaurės Karolinos valstijoje gražiame naujame name, važinėtų geru automobiliu.

Tačiau santaupas, skirtas materialinei gerovei, surijo kova su vėžiu. Dvikova su liga pareikalavo daugiau nei milijono JAV dolerių. G.Abarius su žmona taip ir nepersikėlė iš nuomojamo būsto į nuosavą.

Kraupios naujienos

G.Abarius susirgo prieš penkerius metus. Grįžęs iš kelionės po Tolimuosius Rytus ant kaklo užčiuopė nedidelį gumbą. Tačiau tuomet energingas, kupinas jėgų ir sumanymų kompozitorius pavojaus neįvertino. Tik kai auglys padidėjo tiek, kad ėmė trukdyti, tapo nepatogu miegoti, muzikas nuėjo išsitirti.

Diagnozė pribloškė: gerklės vėžys. Dar viena kraupi naujiena: operuoti piktybinį auglį – jau per vėlu.

Netrukus G.Abariui tapo sunku kalbėti, o po kurio laiko ir visai atsisveikino su kalbos dovana. Jis negalėjo judinti liežuvio, sunkiai rijo maistą. JAV medikai lietuviui skyrė chemoterapiją.

Praėjus kelioms savaitėms po pirmojo chemoterapijos seanso, naktį pabudęs G.Abarius pajuto, tarsi gerklėje būtų įstrigę svetimkūnis. Jis kosėjo tol, kol atsikosėjęs išspjovė dalį auglio.

Prabilo kompiuterio balsu

Baisiausi būdavo kraujoplūdžiai. Jie nesiliovė. Užklupdavo G.Abarių, regėjosi, be jokios aiškios išorinės priežasties ir kartais baigdavosi tik reanimacijos palatoje po ilgo (viena operacija truko keturias valandas) medikų triūso. JAV gydytojai lietuvio neguodė optimistinėmis prognozėmis. Auglys buvo pažeidęs abi didžiąsias gerklės arterijas.

Medikai išoperavo piktybinį gerklės auglį. Tiksliau, didžiąją jo dalį. Bet tai dar nebuvo operacijų pabaiga.

Kai su dalimi likusio auglio G.Abariui buvo išoperuota didžioji dalis liežuvio ir balso stygos, tapo aišku, kad muzikas daugiau nebegalės kalbėti. Gintautas su aplinkiniais ėmė bendrauti kompiuterio programos nustatytu balsu, kurio tembras priminė prarastąjį balsą.

Su bičiuliais, kurių nebuvo šalia, jis bendraudavo elektroniniu paštu. Kartais laiškų iš Gintauto nebūdavo ilgai. Tai reikšdavo, kad kompozitorius vėl jaučiasi prastai.

Slaugė kaip kūdikį

Akistatoje su sunkia liga visos vertybės perkainojamos. Šiuos žodžius G.Abarius ištarė prieš pusmetį. Ir priėjo prie išvados, kurią, susirgęs vėžiu, nebe daug laiko likus iki mirties, patvirtino ir geras Gintauto bičiulis Vytautas Kernagis: užklupus tokiai nelaimei, svarbiausia tampa šeima.

Niekas nežino, kaip G.Abariaus žmona, jo vienmetė Violeta, visus tuos penkerius siaubo ir vilties metus nešė savo kryžių nesitraukdama nuo ligos užklupto vyro. Ar jai padėjo tikėjimas? Ar žemiška meilė savo gyvenimo vyrui? Ko gero, viskas kartu. "Kasdien dėkoju Dievui už galimybę jį apkabinti", – prisipažino sergančio muziko žmona.

Paskutiniuosius trejus metus Violeta slaugė Gintautą kaip kūdikį. Prieš 10 metų su vyru į JAV atvykusi moteris, kaip ir sutuoktinis, turėjo religinę vizą, todėl negalėjo dirbti. Ji ėmė mokytis anglų kalbos, darbo kompiuteriu įgūdžių. Susirgus Gintautui, Violetai tai pravertė. Tačiau geriausiai moteris išmoko slaugės darbo.

Nuvežusi į pamokas penkiolikametį sūnų, kompozitoriaus žmona visą savo laiką pašvęsdavo vyrui: keisdavo jam ant krūtinės nuskausminamuosius pleistrus, plakdavo kokteilius, kurie kartais G.Abarius išgerdavo pats, o kartais tekdavo jį matinti kateteriu.

Abarių namuose dažnai lankydavosi tikėjimo bendruomenės nariai.

Paskutinės dovanos

Užuot ramiai įsikūręs reabilitacijos klinikoje, kompozitorius pasinėrė į kūrybą. "Manau, kad Viešpats manęs pagailėjo ne šiaip sau", – kalbėjo G.Abarius. Ji nutarė, kad privalo padovanoti pasauliui geriausia, ką sugeba, – muziką.

Netrukus baigė projektą "Vėlyvojo rudens psalmės". Kiek vėliau bičiuliams Lietuvoje pranešė apie dar vieną sumanytą muzikos projektą "Lietuviškasis choralas" – vaikų ir suaugusiųjų balsais atliekamą išplėstinę giesmę. "Tai turėtų būti patriotinė giesmė, kalbanti apie kilnius dalykus, kelianti tautos dvasią. To mūsų tautai labai reikia", – aiškino su mirtina liga besigrumiantis kūrėjas.

Pernai žiemą dukra Silvija ir žentas Davidas G.Abariui ir jo žmonai padovanojo anūkę. Ją pavadino gražiu lietuvišku vardu – Rūta.

Paėmęs ant rankų naujagimę G.Abarius pravirko. "Tos dienos galėjau ir nesulaukti", – prisiminė jis pirmą mintį, šovusią į galvą glaudžiant mažą anūkės kūnelį. Tai buvo viena paskutiniųjų dovanų, kurias kompozitorius sakosi gavęs per penkerius dramatiškiausių savo gyvenimo metų.