G. Talmantienė: jaučiuosi kaip žinomų žmonių gyvenimų metraštininkė

Vakarais, jei spėjote pasiilgti ar ką nors praleidote, galite pažiūrėti kartojamas geriausias šio sezono LNK televizijos "Nuo... Iki" laidas. Tačiau kol laidos kūrybinė komanda atostogauja, vedėja ir redaktorė Giedrė Talmantienė naršo televizijos archyvuose, ruošiasi naujajam sezonui ir jubiliejiniams televizijos metams.

– "Nuo... Iki" komandai – atostogos, tačiau rasti laiko pokalbiui nebuvo lengva. Kodėl?

– Žinote, kaip juokaujama, – labiausiai laiko neturi tie žmonės, kurie nieko neveikia. Kadangi atostogos, tai pradėjau visokius darbus namuose, o jų staiga kažkodėl labai padaugėjo.

Kitas dalykas – kad ir kaip būtų keista, mes jau ruošiamės naujam "Nuo... Iki" sezonui. Apie jį reikia anksti galvoti. Paprastai pradedame filmuoti rugpjūtį, o tai reiškia, kad iki rugpjūčio jau reikia susidėlioti pirmąsias temas, šnektelėti su potencialiais laidų herojais, pagalvoti apie būsimo sezono naujienas. Visa tai turi būti padaryta iš anksto, kad ramiai, be streso startuotume rugsėjį.

Daug metų dirbdami šį darbą žinome, kad būna įvairių situacijų – susitari, bet žmogus išvažiuoja atostogauti arba persigalvoja, ar dar kas nors nutinka. Dėl to turime būti labai apdairūs, pasiruošę daugybę temų. Ir tada nebereikia jaudintis, kad neturėsime ką rodyti.

– Ar jau turite viziją, kuo naujasis sezonas bus ypatingas?

– Esminių pokyčių, kad kardinaliai pasikeistume, nebus. Bus pokyčių, kurie susiję su mūsų kasdieniu gyvenimu. Pavyzdžiui, praėjusį sezoną planavome nemažai kelionių, bet dėl karantino daugybė jų neįvyko, persikėlė į ateinantį sezoną. Labai tikiuosi, kad jos įvyks, nes turime labai daug įdomių istorijų iš užsienio.

Sukryžiavusi pirštus laukiu gerų naujienų, kad antrosios COVID-19 bangos nebus, ir mes galėsime keliauti. Tad planuojame, kad beveik kiekvienoje laidoje turėsime istorijų ne iš Lietuvos. Tačiau kartu turime apsidrausti. Nes kai visus namuose įkalino karantinas, mes labai įvairiai filmavome laidas. Pašnekovai patys filmavosi, ir aš pati filmavau nuo namų sofutės... Manau, labai įdomus būtų filmukas apie tai, kaip mes darome tuos interviu nuotoliniu būdu: kai žmogus jungia – neįjungia, ar tradiciškai bešnekant į kadrą ateina žmona, šuo, vaikai...

Buvo visokių dalykų, bet mes turėjome labai geros praktikos, ką daryti, kai negali dirbti taip, kaip įpratęs.

Įvertinimas paprastas: arba tavo laidą žiūrovai žiūri, arba ne. Jeigu nežiūri – tai tavo bėda. Tavęs kitą sezoną televizijai gali tiesiog nebereikėti.

– Ar tai reiškia, kad karantinas išmokė jus dirbti ekstremaliomis sąlygomis?

– Iš tiesų taip. Ypač išmokome nekalbėti apie nieką, nedaugžodžiauti. Teko išmokti kalbėtis labai konkrečiai: turi penkis klausimus, o dar geriau – keturis, juos ir užduodi. Juk negali būti tikras, kad kas nors neatsitiks, pavyzdžiui, ryšys nenutrūks, nes žmogus, su kuriuo kalbiesi, yra kur nors Kinijoje. Ir tada labai gerai pagalvoji, ko tu nori paklausti ir ką sužinoti. Supranti, kad nereikia gaišti laiko tuštiems pokalbiams, labai konkrečiai reikia padaryti tai, ką reikia.

– Kelintas jau bus "Nuo... Iki" sezonas?

– LNK televizija šiemet švęs 25-metį, taip pat ir laida "Nuo... Iki". Šiuo metu kaip tik naršau po laidos archyvus, nes ruošiuosi rugpjūtį internete paleisti tokius trumpus filmukus, kaip viskas prasidėjo. Aišku, kokybė tų archyvų yra tokia, kokia yra, bet kai pasižiūri, kaip mes visi atrodėme ir ką kalbėjome prieš 25 metus, būna labai smagu.

Jaučiuosi kaip žinomų Lietuvos žmonių gyvenimų metraštininkė, nes daugybė interviu, kuriuos mes tada filmavome, dabar nuskambėtų labai naiviai ar net juokingai. Tačiau labai įdomu tai prisiminti, smagu pažiūrėti ir, manau, reikia pasidalyti tais vaizdais. Juo labiau kad yra ką švęsti, ir smagu, jog tiek metų mes gyvuojame.

– Buvote spaudos žurnalistė, Rūtai Mikelkevičiūtei pakvietus atėjote į televiziją, į "Nuo... Iki"?

– Ne visai taip. Kai Rūta mane pakvietė, aš jau dirbau televizijoje – iš pradžių su Mariumi Gradausku ruošėme laidą "Holivudo žinios", po to pusmetį dirbau laidoje "Srovės" kartu su Kudabomis. Kai pakvietė į "Nuo... Iki", ilgai negalvojau – maždaug pusvalandį.

– Ką pasakytumėte jaunimui, kurie nori į televiziją ir įsivaizduoja, kaip ten viskas paprasta ir lengva?

– Patikėkite – tikrai nelengva. Visų pirma dėl to, kad kiekvieną kartą, kiekvieną dieną, kiekvienoje laidoje tu turi pateikti naujieną. Šitą istoriją pasakojai ar kas nors kitas pasakojo – duok naują. O tai reiškia, kad turi būti labai kūrybingas, skirti tam daug laiko, pasukti smegenis. Nemanau, kad tai yra labai paprasta ir lengva kiekvieną dieną turėti vis naujų idėjų. O jeigu tu jų neturi – tiesiog tavęs niekas nežiūri.

Kitas dalykas – televizija yra negailestinga dėl to, kad tu labai greitai gauni įvertinimą. O įvertinimas paprastas: arba tavo laidą žiūrovai žiūri, arba ne. Jeigu nežiūri – tai tavo bėda. Tavęs kitą sezoną televizijai gali tiesiog nebereikėti.

Žmonės, kurie ateina į televiziją, turi suprasti, kad tai nėra darbelis-pramoga. Bet, kita vertus, tai yra darbas, kuris tau suteikia galimybių pabendrauti su labai įvairiais žmonėmis – net su tais, su kuriais kitomis aplinkybėmis vargu ar kada nors pasišnekėtum.

– Kas per visus tuos metus televizijoje jums pačiai buvo didžiausias pasiekimas, paliko didžiausią įspūdį?

– Yra toks darbas, už kurį pati save galėčiau pagirti ir kuo pati didžiuojuosi. Kažkada LNK pirmoji pradėjo rengti tuos didžiulius labdaros telemaratonus "Gerumo diena". Aš dirbau beveik visuose juose ir darydavau daug ką – ir scenarijus rašiau, ir reportažus rengiau, ir žmones kalbinau tiesioginės transliacijos metu. Mačiau visa tai iš labai arti, man tai paliko didžiausią įspūdį.

Esame padarę labai daug gerų dalykų, teko nemažai pabendrauti su žmonėmis, kuriems mes tuo metu padėdavome. Tikrai būdavo labai malonus atgalinis ryšys. Mane tai labai džiugino.

Prisimenu, kai per vieną "Gerumo dieną" surinkome milijoną vėžiu sergantiems žmonėms. Aš tada niekaip negalėjau patikėti: mūsų tiek mažai Lietuvoje, o žmonės per tas kelias valandas tiek pinigų paaukojo. Tokiomis akimirkomis jautiesi kažką naudingo nuveikusi, prie tos pagalbos kenčiantiems, nelaimės ištiktiems prisidėjusi.

Dabar Lietuvoje daug kalbama apie savo ligas, nelaimes, o kažkada žmonėms buvo sunku apie tai prabilti, atrodė – pasakysiu, kad sergu, ir nuo manęs visi nusigręš.

– Ar dabar žmones prakalbinti lengviau?

– Dabar žmonės praktiškesni. Gali pajusti, kad dažnas pasvarsto – kodėl aš turėčiau gaišti savo laiką su jumis bendraudamas ar dalytis kažkokiais savo išgyvenimais? Nebijau to pasakyti: labai dažnai, ypač žinomi žmonės, pasveria, ar jiems tai bus naudinga, ar tai padės jų darbe, ar duos ką gero.

Elementarus pastebėjimas – jeigu dabar nori susitarti su kuo nors dėl pokalbio, turi skambinti vadybininkui ar kokiam komunikacijos skyriui. Anksčiau tiesiog paskambindavai namų telefonu ir sakydavai: "Sveiki. Gal galime pasikalbėti apie tą ir aną?" Ir dažniausiai atsakymas būdavo "taip". O dabar dažniausiai atsakymas būna "taip, bet..."

– Ir pokalbio pabaiga – ne apie darbą. Kokios bus Giedrės Talmantienės atostogos?

– Manau, nelabai ilgos, bet labai geros. Tradiciškai su draugais važiuosime į Latvijos pajūrį. Ir kadangi niekada nenuvylė nei Latvijos pajūris, nei ta kompanija, manau, kad bus viskas gerai. Mobilusis, žinoma, bus įjungtas, tačiau įpročio per atostogas vežtis kompiuterį jau atsikračiau. Nes jeigu tu jį pasiimi, tai būtinai atsiranda pretekstas įsijungti, o kai įsijungi – žiūrėk, dvi trys valandos jau ir prabėgo. Tad neimsiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Laida

Laida portretas
Labai daug prišpakliuota,pradėjo be špakliaus, bet su kiekvienais metais vis daugiau jo prideda, grožio jis tikrai nepriduos

???

??? portretas
Kas tie žinomi? Tai tik vietinės bolonės.

tt

tt portretas
...kiek plastiniu operaciju padaryta?
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių