Fotografė G. Skaraitienė: bėgdamas negali sukurti kažko vertingo

Smulki šviesiaplaukė moteris su fotoaparatais ir sunkiausiais objektyvais, neretai bėgte besivaikanti kadrą ir aplenkianti savo kolegas vyrus, – tokią daugelis įpratę matyti fotografę Gretą Skaraitienę. Tačiau neseniai ji nustebino pranešusi, kad įgijo dar vieną profesiją – tapo masažuotoja. Tiesa, tikina, kad savo meilės – fotografijos – dėl to neatsisakys.

Masažas – lyg džiazas

"Paaiškėjo, kad esu nenuorama. Kad sau ramiai sėdėčiau ir kažką mąstyčiau – man taip nepavyksta. Vis reikia kažko griebtis", – juokiasi "Kauno dienos" pakalbinta G.Skaraitienė.

Ji pasakoja prieš porą metų susimąsčiusi: nejaugi gyvenime mokės tik fotografuoti? Pagalvojo, kad reikėtų imtis naujos veiklos. Tačiau nei ypatingų hobių, nei laisvalaikio užsiėmimų neturėjo, tad vienintelė išeitis – kažko išmokti. Kai apie tai pazirzė namie, dukra jos vardu užpildė dokumentus Elektrėnų profesinio mokymo centre, ir Gretą priėmė mokytis masažo. O kai jau priėmė, teko dvejus metus mokytis.

"Derinau darbą su mokslais, – sako pašnekovė. – Iš tiesų rimti tie mokslai buvo, daug anatomijos žinių, visokių masažo technikų. O jei jau juos pabaigiau, tai dabar tenka ir praktikuotis, kad įgūdžių neprarasčiau. Sakyčiau, čia yra pavyzdys, kaip noras turėti hobį ar hobis gali išaugti į kažką daugiau."

Paaiškėjo, kad esu nenuorama. Kad sau ramiai sėdėčiau ir kažką mąstyčiau – man taip nepavyksta. Vis reikia kažko griebtis.

Greta teigia labai mėgstanti džiazą – jai ši muzika simbolizuoja laisvę. Džiazo muzikos pagrindinis elementas yra improvizacija. Džiazui būdingas reguliarus ritmas ir nuo jo nukrypstantys melodiniai akcentai. Masažavimas – lyg rankų muzika, lyg grojimas kūnu, improvizavimas pagrindiniais masažavimo būdais ir jų individualus pritaikymas, kurio metu žmogaus kūnas pailsi ir atsigauna. Todėl ir masažą ji vadina rankų džiazu.

"Mokydamasi masažo meno, matydama, kaip plastiškai dirba masažuotojo rankos, dažnai mintyse gretindavau šiuos du iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuderinamus, dalykus, – sako moteris. – Džiazo muzikos neįmanoma užrašyti natomis. Tai spontaniška kūryba. Masažo seanse panašiai – kiekvienam žmogui pritaikomas individualus, tinkamiausias judesys, kuriant tam tikrus masažavimo algoritmus. Man tai irgi kūryba, po kurios žmogus pasijunta geriau. Tylūs džiazo muzikos garsai ir mano rankų džiazas ant žmogaus kūno."

Nors pats masažavimo procesas reikalauja daug jėgos, o G.Skaraitienė – smulkaus sudėjimo, ji teigia, kad jėgų nepritrūksta. Juokiasi, kad fotografės darbas užgrūdino, nes kuprinė su fotoaparatais ir visa įranga, kurią dirbant tenka nuolat su savimi nešiotis, nelengva, rankos kaip reikiant sutvirtėjo didžiulį objektyvą belaikant.

"Taip, reikia masažui tos jėgos, tačiau reikia išmokti ją paskirstyti ir naudoti. Tai ateina per praktiką. Išmoksti, kaip taisyklingai atsistoti, kaip taupyti jėgas. Yra tam tikros taisyklės – pritaikai ir džiazuoji", – sako Greta.

Įvairiapusė patirtis

O kaip fotografija? Ar ji dėl naujo užsiėmimo nenukentės? "Tikrai ne, nes fotografija yra mano meilė ir aš tikrai nesiruošiu jos išsižadėti", – sako G.Skaraitienė.

Fotografuoti ji pradėjo baigusi vidurinę, kai įstojo mokytis fotografijos į tuometę Aukštesniąją technologijų mokyklą. Tiesa, iki to laiko fotografija visiškai nesidomėjo. Dar prieš baigdama mokyklą norėjo būti piešimo mokytoja, bet neįstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą. Atsitiktinai pastebėjo, kad galima mokytis fotografijos, – nuėjo ir liko. Fotografija, jos teigimu, turi nemažai bendro su daile, nes ir kompozicijos dalykų reikėjo mokytis, ir šviesos sampratos, tad visai tiko.

"Tai ir yra įdomiausia, kad visi šie dalykai – tiek kažkada fotografija, tiek dabar masažas – ateina į mano gyvenimą kažkaip natūraliai, o aš juos pasiimu ir toliau plėtoju", – sako Greta.

Pradėjusi fotografuoti dar tais laikais, kai fotoaparatai buvo tik juostiniai, juosteles teko pačiai ryškinti, o po to nuotraukas spausdinti, fotografė teigia, kad dabar darbas tikrai lengvesnis, ypač darant reportažines nuotraukas.

Visi vyresnės kartos fotografai jaučia sentimentų juostelėms: fotografuoji, ryškini, lauki ir jaudiniesi, bus vaizdas ar ne, – gal kas ne taip, gal juostelė apsišvietė ar reikiamo kadro nepagavai. Jaudulys, kol nepamatai, kad vaizdas yra, – tada atsikvepi: vaizdas yra, tai bent keli spaudai tinkami kadrai bus.

Dabar daug paprasčiau – iškart matai vaizdą ir gali pataisyti, jei kas nors ne taip. Tad ir dirbti dabar ramiau.

Projektas – iš širdies

Aš nenorėjau savęs spausti, norėjau, kad fotografuoti vieną ar kitą žmogų kiltų noras iš vidaus – galbūt net nepaaiškinamas.

Pernai ir užpernai socialiniuose tinkluose negalėjai nepastebėti fotografės nuotraukų ciklo "Šimtas tikrų žmonių portretų", skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Kaip pasakoja G.Skaraitienė, projekto idėja kilo spontaniškai. Tiesiog kai aplink visi kalbėjo apie Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų, ji nusprendė, kad nori kartu švęsti ir prie tos visuotinės šventės prisidėti.

Veidai: nuotraukų ciklas "Šimtas tikrų žmonių portretų" – G.Skaraitienės indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventę.

O kaip dar gali fotografas prisidėti prie šventės? Nusprendė nufotografuoti 100 portretų. Sumanymo tikslas – išdrįsti nufotografuoti sutiktus žmones būtent tą minutę, kai pajusdavo jų teigiamą aurą, emociją ar kokį veiksmą.

Pastebėti ir užfiksuoti tokią akimirką – užduotis ne iš lengvųjų. Portretai neturi būti statiški ar kuriems specialiai pozuojama, neturi būti dublių, priverčiančių žmogų jaustis nejaukiai. Fotografų žodžiais tariant, portretuojamųjų veidai neturi būti užkankinti. Tam reikalinga trečioji akis ir itin greita reakcija.

"Aš nenorėjau savęs spausti, norėjau, kad fotografuoti vieną ar kitą žmogų kiltų noras iš vidaus – galbūt net nepaaiškinamas. Žinoma, mano darbas šia prasme labai dėkingas – sutikdavau daug ir labai įvairių žmonių – tiek žinomų, tiek beveik niekam nežinomų. Bet man reikėjo pajausti, kad jis turėtų būti vienas iš to 100, – prisimena fotografė. – Dar visa tai turėjo įvykti per metus. Kai sugalvojau, tai net nesusimąsčiau, kad tai gali būti sudėtinga, tik jau befotografuodama supratau, kad 100 – tai gana daug, ypač kai toli gražu ne kiekvienas sutiktas žmogus tinka tam šimtukui. Buvo šioks toks iššūkis. Bet manęs niekas nevertė šio projekto daryti, norėjau džiaugtis tomis akimirkomis ir fotografuoti tuos žmones, kurie tuo momentu mane sužavėdavo ar kažkuo patraukdavo. Laukdavau to žmogaus – kartais ir savaitę, ir dvi."

Žmonės be kaukių

Ciklo nuotraukos nėra surežisuotos – tiesiog pajutusi, kad nori žmogų nufotografuoti, Greta prieidavo ir paklausdavo, ar gali. Nė vienas neatsisakė. Fotografuodavo esamomis sąlygomis, prie esamo apšvietimo, be jokios režisūros. O ir žmogus, netikėtai užkluptas, nespėdavo net savo įprastos kaukės užsidėti.

"Dabar kai pagalvoju apie tą laiką, tai ir pati nusistebiu – kaip čia taip viskas susiklostė? Lyg kažkokia ranka vesdavo", – sako Greta.

Pradėjusi projektą G.Skaraitienė nuotraukas tiesiog įkeldavo į savo "Facebook" paskyrą, trumpai aprašydavo žmogų, mėgindavo paaiškinti, kodėl jį fotografavo. Vaizdo ir teksto simbiozė sustiprino jausmą, lyg esi asmeniškai pažįstamas su herojumi. Po kurio laiko atsirado daug šio projekto gerbėjų. Žmonės rašydavo žinutes ir prašydavo tęsti projektą. Tai labai motyvavo.

Kai kurie ragino surengti portretų parodą. Pati ji teigia net nepagalvojusi, kad tie portretai gali materializuotis. Tačiau, sulaukusi tokio spaudimo iš aplinkos, nusprendė: gal ir reikia, jei daug kam tai smagu ir norisi pamatyti parodą. Ir mažas stebuklas – paroda – įvyko.

Pirmoji – Muzikos, teatro ir kino muziejuje Vilniuje, po to prasidėjo kelionė į kitus miestus, gal būtų apkeliavusi visą Lietuvą, bet... Šalį ištiko karantinas. Ir nors dabar kažką vis dar sunku planuoti, fotografė tiki, kad ta kelionė tęsis.

Tarsi kuria istorijas

Per daugiau nei 25-erius darbo metus G.Skaraitienei teko fotografuoti daugybę žmonių ir įvykių – nuo valstybės vadovų, žvaigždžių, aukščiausio lygio renginių iki paprastų žmonių ir jų kasdienybės. Ji pažįsta daugelį garsenybių, ir ją daugelis atpažįsta.

Fotografo gyvenimas, pašnekovės teigimu, tikrai įdomus, tačiau nelengvas. Pirma, tai daug kainuojanti profesija, nes, siekiant kokybės, į darbo priemones reikia nemažai investuoti, o visą tą techniką dar ir nelengva tampyti. Antra, norėdamas padaryti gerą nuotrauką, turi per trumpą laiką pamatyti apšvietimą, kompoziciją, pajausti patį žmogų, viską savo galvoje sudėlioti ir pasistengti atskleisti tą, kurį fotografuoji.

Pastaruoju metu man labai didelis malonumas fotografuoti vyresnės kartos aktorius – norisi ilgiau su jais pabūti, pasiklausyti jų pasakojamų istorijų.

"Pastaruoju metu man labai didelis malonumas fotografuoti vyresnės kartos aktorius – norisi ilgiau su jais pabūti, pasiklausyti jų pasakojamų istorijų, – sako Greta. – Man patinka kurti savotiškas mini istorijas – nuvažiuoti pas žmogų į jo erdvę, pastebėti jo gyvenimo detales. Labai nemėgstu fotografuoti, kai viską daryti reikia greitai: įbėgi, nuspaudi mygtuką ir išbėgi. Norisi pabūti su tuo žmogumi, bent kažkiek jį pajusti. Ir šiaip tik atėjęs negali iškart žmogaus fotografuoti, norisi jį bent kažkiek prisijaukinti, kad jis tave priimtų, tavimi pasitikėtų ir atsiskleistų, būtų savimi. Tada ir nuotraukos tikresnės."

Anot fotografės, kiekviena nuotrauka yra autorinis darbas, kiekvienas fotografas turi savo stilių ir net tą patį žmogų ar objektą kiekvienas nufotografuos kitaip. Tačiau kai dirbi spaudoje, negali kurti meno, nes tam reikia laiko. Bėgdamas negali sukurti kažko vertingo – tam reikia stabtelėti, susikaupti. O dabar mes visi skubame, lekiame ir, net užklupus pandemijai, nepajėgiame sustoti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių