G. Pečiulytė-Špokienė: sparnai užauga, kai esu veiksme

Žurnalistė Guoda Pečiulytė-Špokienė gerai pažįstama Lietuvos televizijos žiūrovams. Prieš mėnesį grįžusi iš motinystės atostogų Guoda stojo prie informacinės LRT laidos „Laba diena, Lietuva“ vairo ir prisipažįsta, kad adaptacijos periodu iššūkių jai tikrai netrūksta.

– Tikiu, kad LRT žiūrovams jūsų pristatyti nereikia. Vis dėlto tiems, kas susitiks su jumis pirmą kartą, tarkite keletą žodžių apie save.

– Esu žurnalistė, LRT informacinės laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėja. Iš gyvenimiškos pusės – mama, žmona, sesuo, dukra, draugė. Žodžiu, toks pats žmogus, kaip ir visi kiti anapus ekranų: su savo pareigomis, nuotaikomis, funkcijomis ir kitais bendražmogiškais dalykais.

– Girdžiu, kad vairuojate. Turbūt po darbų skubate pas savo mažylį Leonardą?

– Neatspėjote. Skubu pas savo vyresnėlį Teodorą į darželį. Jam – šešeri. Leonardui – metai ir du mėnesiai. Jis namuose, žaidžia su aukle. Mamos ir tėčio pasiilgsta, bet tikrai gražiai draugauja ir su aukle.

– Koks dabartinis jūsų dienos ritmas, kai namuose auga du mažamečiai vaikai?

– Pradėkime nuo to, kad auginant pirmąjį sūnų Teodorą laikas man ėjo labai lėtai. Pirmąsyk buvau mama – nežinojau, kaip viskas atrodys po metų ar dvejų, kaip keisis vaikas, aš pati. Visai kitaip jaučiuosi dabar. Metai su Leonardu prabėgo žaibiškai. Negaliu patikėti, kad jis jau vaikšto, pradeda kalbėti... Kai grįžau į darbus, išvis laikas ėmė skrieti kosminiu greičiu. Kai manęs kas nors paklausia, kaip gyvenu, atsakau, kad sukuosi kaip voverė rate. Rodos, toks greitis, toks tempas, kad nespėsiu nė kvėptelėti, o mano antragimiui sūneliui jau bus dveji.

J. Stacevičiaus/ LRT, G. Pečiulytės-Špokienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal truputį gailitės, kad anksti išėjote į darbus? Juk dar galėjote pasidžiaugti motinyste.

– Nesigailiu, nes vis tiek anksčiau ar vėliau tai būtų įvykę. Kitas dalykas, kad metai – gana ilgas laikas. Tiek man nedirbti, tiek ir būti namuose su vaiku. Vėliau jau gali kilti užsisėdėjimo rizika. Nenoriu, kad motinystės džiaugsmai apkarstų (kalbu iš patirties, nes su Teodoru namuose užsibuvau šiek tiek ilgiau). Dar vienas faktorius, prisidėjęs prie mano grįžimo į darbą, – radome patikimą auklę. Ji tarsi nukrito mums iš dangaus – su rekomendacijomis, dirbusi tą darbą artimoje aplinkoje. Niekada nedrįsčiau auklės ieškoti per socialinius tinklus. Kai viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo susidėlioti, galėjau ramiai išeiti dirbti.

– Kas vis dėlto sunkiausia dirbančiai mamai ir kas jai suteikia sparnus – eiti, dirbti, mylėti, džiaugtis gyvenimu?

Nesilaikau stereotipo, kad vyras turi išlaikyti šeimą. Kaip ir tai, kad vaikai, buitis yra vien moters atsakomybė. Nieko panašaus mūsų šeimoje nerasite.

– Būtų sunkiausia, jei vaikai sirgtų. Neduok Dieve, jei viduryje eterio gaučiau iš darželio auklėtojų žinutę, kad Teodoras sukarščiavo arba kas nors nutiko Leonardui. Sparnai užauga, kai esu veiksme, įvykių sūkuryje. Save laikau aktualijų žmogumi ir toks intensyvus tempas profesine prasme man labai patinka. Tai netgi kompensuoja bet kokią frustraciją išeinant į darbą ir paliekant sūnų auklei. Gal kitaip jausčiausi, jei Leonardas verktų, liūdėtų. Tačiau dabar man ramu. Žinau, kad jį palieku gerose rankose.

– Dažnai moterys, augindamos vaikus, atranda visokių naujų veiklų, kurios pamažu virsta naujais darbais, netgi verslais...

– Stebiu ir stebiuosi, kaip moterys atranda kažkokių motinystės joms netikėtai pamėtėtų veiklų. Deja, pati tuo pasigirti negaliu. Laikausi pozicijos, kad vaikai užauga, todėl negalima pamesti savęs, savo interesų. Tai svarbu ir be galo sudėtinga. Dabar žinau, kodėl daugelis mamų sako: „Mes pavalgėme, mes pamiegojome ir pan.“ Nes ilgą laiką mes būname vienis su savo vaiku. Todėl esu labai dėkinga savo vyrui Edvardui, kuris, kai susilaukėme pirmagimio Teodoro, man padovanojo abonementą į oro jogą. Jau kurį laiką skundžiausi, kad skauda nugarą ir kad norėčiau sportuoti... Oro joga ne tik sustiprino mane fiziškai, bet ir pažadino manyje tokį, sakyčiau, vaikišką entuziazmą – žūtbūt padaryti! Oro jogoje labai daug akrobatikos. Vienas iš pratimų yra tiesiog įšokti į juostą, tai pačioje pradžioje man niekaip nepavyko. Kai galiausiai pasisekė, pajaučiau tokį malonumą, tokį azartą, tokį adrenalino pliūpsnį... Gaila, kad po pandemijos klubas išsikraustė ir mano treniruotės baigėsi, bet aš netikėtai atradau kitą smagią veiklą. Vežiau į baseiną Teodorą ir pati sumaniau užsirašyti į plaukimo treniruotes. Kitaip sakant, motinystė privertė mane rasti laiko sau ir patobulinti savo plaukimo įgūdžius. Pastebėjau, kad baseino žydrumas, vanduo mane labai teigiamai veikia, nepaisant to, kad turiu ir vandens baimę, kuri mane lydi dar iš vaikystės.

Treniruojuosi po visų darbų, vakarais. Maniau, nepajėgsiu, nebus jėgų, bet ta veikla iš tiesų atgaivina. Nors fiziškai labai pavargstu, skauda raumenis, bet užtai psichologiškai įšokusi į vandenį tarsi nusiplaunu visas negatyvias emocijas.

J. Stacevičiaus /LRT, G. Pečiulytės-Špokienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų namuose gyvena trys vyrai ir tik viena moteris. Vadinasi, vyrai valdo?

– Nebūtinai. Esu vienintelė moteris, bet, ko gero, pati griežčiausia. Žinote tą juoką, kad kiekvienoje šeimoje yra gerasis ir blogasis policininkas? Tai aš esu tas blogasis. Kadangi gamta mėgsta lygybę, tai... mano sesuo augina dvi mergaites.

– Ar norėtumėte ir jūs mergaitės?

– Jei atvirai, visiškai nefetišizuoju vaiko lyties. Netikiu ir mitu, kad vyrui moteris turi būtinai padovanoti sūnų. Vaikas yra meilė, atsakomybė, laimė, todėl visiškai nesvarbu jo lytis. Aplink save turiu daugybę pavyzdžių, kai ne tik dukros, bet ir sūnūs puikiai pasirūpina savo tėvais senatvėje. Vienas iš jų – mano vyras. Jis kuo puikiausiai tai daro. Manau, šis stereotipas – tik auklėjimo klausimas. Vienintelis skirtumas, kurį matau, stebėdama savo berniukus, o sesės mergaites – fizinis aktyvumas. Maniškiai nori dūkti, jiems reikia išsilakstyti. Todėl Teodoras lanko daug būrelių – baseiną, gimnastiką ir kt.

– Kaip su Edvardu dalijatės kasdienės buities darbus, pareigas? Minėjote, kad esate griežta moteris, mama. Ar pas jus ir namuose viskas kuo griežčiausiai sustyguota?

– Gal iš TV ekrano susidaro toks įspūdis, kad mes, televizininkai, esame nelabai ūkiški, kad Guoda labiau panaši į princesę ant žirnio nei į moterį, kuri turi tokių pačių rūpesčių, problemų ir džiaugsmų kaip ir visi žmonės. Gal tas televizinis įvaizdis – apranga, šukuosena, grimas tai padaro? Iš tiesų esu labai ūkiška, planuojanti, daug ką numatanti į priekį ir labai gerai organizuota moteris. Ši mano savybė kitus kartais net vargina, nes jei jau aš kažką suorganizuoju, tai ir noriu, kad viskas būtų pagal mane, be mažiausių nukrypimų į šalį.

J. Stacevičiaus/LRT, G. Pečiulytės-Špokienės asmeninio archyvo nuotr.

Nesilaikau stereotipo, kad vyras turi išlaikyti šeimą. Kaip ir tai, kad vaikai, buitis yra vien moters atsakomybė. Nieko panašaus mūsų šeimoje nerasite. Ir vienas, ir kitas uždirba pinigus. Ir vienas, ir kitas maudo vaikus, veža ir pasiima juos iš darželio. Dalijamės pareigomis priklausomai nuo to, kuris tuo metu yra laisvesnis. Jei atvirai, vyras net kartais daugiau už mane padaro. Valgį taip pat gaminame abu, kad man netaptų rutina ir neapkarstų. Galbūt didesnė problema mūsų šeimoje yra ne tai, kas gamins, o iš ko gaminti, kad patiktų tiek vienmečiui, tiek ir šešiamečiui!

– Dabar vis daugiau sąmoningų šeimų ypatingą dėmesį skiria sveiko maitinimosi tradicijoms. Ar tai jums artima?

– Nesame liguistai dėl to pamišę, bet sakyti, kad nekreipiame dėmesio, ką dedame į burną, irgi negaliu. Tarkime, mėsos produktus, kiaušinius perkame iš turgaus arba ūkininkų. Dėl to, kad jaučiame milžinišką skirtumą tarp jautienos iš parduotuvės ir tos, kurią valgome mes.

Mankštos smegenims ir iššūkių tikrai pakanka. Neslėpsiu: pirmos savaitės po grįžimo buvo labai įtemptos.

Penktadienis pas mus yra picos diena. Tą vakarą dažnai žiūrime animacinius filmukus ir valgome picą. Beje, didelį šviečiamąjį darbą atlieka ir Teodoro darželis, kur taip pat kalbama apie sveiką mitybą. Taigi, ne vien aš su vyru tai akcentuoju. Gimtadieniai darželyje irgi švenčiami ne su sultimis ir saldumynais, bet su kur kas sveikesnėmis alternatyvomis. Pasidalysiu girdėta vienos moters istorija. Ji nuo mažų dienų nedavė savo vaikams saldumynų, o sykį, atėjusi su jais į gimtadienį, išvydo, kaip jie juos kemša.

– Moteris suprato, kad perlenkė lazdą?

– Būtent. Todėl visur ir visada svarbu jausti saiką. Tarkime, pas mus namuose dar nuo Velykų guli daug šokoladinių kiaušinių. Jie nepaslėpti po devyniais užraktais. Mano vaikai juos mato, bet nebūtinai valgo. Teodoras, kai nori paimti vieną, visada paklausia, ar gali. Pagiriu jį už tai. Todėl mano pozicija šiuo klausimu – rodyti vaikams, kad viso to namuose yra, bet saldumynais negalima piktnaudžiauti. Apie tai su vyresnėliu dažnai kalbamės, aiškinamės, kodėl. Tą patį, manau, daro ir darželio auklėtojos.

– Nejučia užsiminėte, kad penktadieniais su visa šeima valgote picą. Gal turite dar kokių nors šaunių šeimos tradicijų?

– Reikia pagalvoti. Jeigu pokalbiai apie viską su vaikais yra tradicija, tuomet mes išties daug kalbamės. Niekada nepavargstu aiškinti Teodorui, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Net pati stebiuosi, kaip nepritrūkstu fantazijos, bandydama rasti šešiamečiui suprantamą palyginimą ar sukurti situaciją, į kurią jis galėtų patekti.

Dar viena graži vakaro tradicija – skaityti knygą. Nuo tada, kai gimė Leonardas, Teodorui dažniau ją skaito tėtis nei aš, bet iš tiesų būna visaip. Mums patinka tradicinės, popierinės knygos. Daug jų turime patys, bet dažnai veduosi Teodorą ir į biblioteką, kad matytų, kaip ten viskas vyksta ir kad mokėtų saugoti, gerbti svetimas knygas dar labiau nei savas.

– Jūsų vyras Edvardas – LRT Naujienų tarnybos žurnalistas. Jūs pati užaugote žurnalistų Onos ir Žyginto Pečiulių šeimoje. Tėvai jums siūlė rinktis medikės profesiją – nepaklausėte. Kaip manote, ar jūsų sūnūs užaugę pratęs šią gražią giminės tradiciją?

J. Stacevičiaus/ LRT, G. Pečiulytės-Špokienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tėvai turbūt man linkėjo konkretesnės profesijos, gal amato. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, kartais pagalvoju, o jei ir mums, kaip daugeliui ukrainiečių, tektų palikti savo namus ir išvykti į kitą šalį… Ką ten veikčiau? Ar rasčiau darbo?

Todėl ir savo vaikams linkiu galbūt platesnio išsilavinimo nei mano. Noriu, kad jie turėtų visas galimybes patys nuspręsti ir pasirinkti, ką norės veikti gyvenime. Mūsų mokykla buvo daugiau humanitarinio profilio, tad chemikė ar biologė vargu ar būtų iš manęs išėjusi. Jeigu mano sūnūs mokysis pagal vienodai gerą visų disciplinų ugdymo lygį, jie turės daugiau pasirinkimo laisvės.

Teodoras kitąmet bus pirmokas, todėl turiu didelį galvos skausmą ir atsakomybę surasti jam gerą valstybinę mokyklą. Tiesą sakant, nepritariu visuomenės segmentavimui per privatų ugdymą. Tada yra labai didelė tikimybė vaiką uždaryti į auksinį narvelį. Manau, vaikai turi žinoti, kad pasaulis yra visoks.

– Jei manote, kad žurnalisto profesijai trūksta amatiškumo, gal dar nevėlu ir pačiai kibti į mokslus, naujas studijas?

– Kaip tik neseniai apie tai mąsčiau, tačiau tą pačią akimirką manyje prabudo juodasis metraštininkas – ar pajėgsiu, ar sugebėsiu, juk ir darbas, ir šeima… Žaviuosi tais žmonėmis, kurie vidury ketvirtos ar penktos dešimties nusprendžia keisti profesiją, eiti mokytis dar kažko. Beje, kada nors gal ir aš ryšiuosi prisiminti savo magistro studijas – nupūsiu dulkes nuo vertėjos diplomo. Gal išdrįsiu griebtis kažko visiškai naujo – kas ten žino.

– Į televiziją grįžote po daugiau nei metų pertraukos. Ar nebuvo sunku? Juk viskas šiais laikais taip greitai kinta…

– Mankštos smegenims ir iššūkių tikrai pakanka. Neslėpsiu: pirmos savaitės po grįžimo buvo labai įtemptos. Palyginti abu grįžimus po vaikų auginimo atostogų būtų sunku: juk jie tokie skirtingi. Tuomet buvau „Žinių“, dabar – informacinės laidos vedėja. Tada buvo kur kas daugiau darbo su sufleriu, o dabar susiduriu su dar kitokiais iššūkiais. Iš pradžių, tapus laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėja, tarsi trūko žodžių. Teko atgaivinti bendrinę, oficialiąją kalbą. Laimei, tai greitai pavyko. Pamenu, sūnaus darželyje sutikau kitą mamą, irgi grįžtančią į darbus po vaiko auginimo atostogų. Abi pasiguodėme, kad sunku: tempai kiti, reakcija kita.

J. Stacevičiaus/ LRT, G. Pečiulytės-Špokienės asmeninio archyvo nuotr.

– Buvo laikas, kai tiesioginiame eteryje sėdėjote ir drebėjote šalia tikros beždžionės, o nuo bitininko lauktuvių veidą išmušė raudonomis dėmėmis. Ar panašių situacijų pasitaiko ir „Laba diena, Lietuva“ laidoje?

– Na, ne. Į šią laidą beždžionių nekviečiame, maisto produktų neragaujame, tačiau kitokių iššūkių irgi netrūksta. Tik dabar jie labiau techniniai. Tarkime, vyksta tiesioginė transliacija, laukiame signalo iš Vašingtono, o kol laukiame, turiu palaikyti ryšį ir su pašnekovu (eteryje negali būti pauzės), ir su režisieriumi. Aišku, kad yra streso, bet daugiau jį jaučiu dėl formato pasikeitimo. Greitai prisijungsiu ir prie LRT radijo. Prieš motinystės atostogas vedžiau „Tuzino“ laidą, dabar laukia kita – vėl reikės adaptuotis. Esu iš tų, kurios jaučia atsakomybę ir pašnekovui, ir žiūrovui. Todėl sveiko jaudulio mano darbe šiuo metu tikrai netrūksta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

M

M portretas
Neziūrime lrt.,nes ten vedejai kaip suvaržyti,sukaustyti, nepajudes,nepazvelgs.Konservatorių programos.

Anonimas

Anonimas portretas
Nuostabi laidos vedėja,natūrali,atrodo,kad ji visus pažįsta ir ją irgi,laisvas bendravimas, nuoširdumas,paprastuma s, bet ne prastumas, labai laukėme jos,ji tikra profesionalė.

džiaugiuosi

džiaugiuosi portretas
šia šeima, labai puikūs žmonės...apie sūnus sužinojau nesenai. Linkiu jums sveikatos , laimingų ir daug gražių dienų. Malonus pojūtis , skaityti ir žinoti ,kad šeimoje visi laimingi ir gražūs ) .Linkiu sėkmės. visur ir visada .
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių