– Asta, kur ir kaip jus pagavo „Parado“ vaidmuo? Ar gavote kvietimą filmuotis, ar teko dalyvauti atrankoje?

– Režisierių ir scenarijaus autorių Titą Laucių pažinau dar jam rašant „Parado“ scenarijų. Kažkurį vakarą jis trumpai papasakojo, apie ką norėtų sukurti filmą. Likau visiškai sužavėta, klausiau išpūtusi akis ir norėjau išgirsti dar ir dar daugiau. Tuo metu ir nutuokti negalėjau, kas manęs laukia ir kad po keleto metų lygiai taip pat nenorėsiu važiuoti iš filmavimo aikštelės namo, nes norėsis dar ir dar. Nuojauta man sakė, kad filmas bus puikus, nesitikėjau gausianti Dovilės vaidmenį, tiesiog norėjosi palaikyti Titą ir jo debiutinį pilno metro filmą.

Labai apsidžiaugiau sulaukusi pasiūlymo dalyvauti atrankoje, tokie skambučiai, be abejo, visada džiugina, bet kai žinai, koks filmas, – penkiagubai. Jei gerai atsimenu, man pamiršo pranešti, jog esu patvirtinta Dovilės vaidmeniui, apie tai sužinojau gerokai vėliau. Vos iš proto neišėjau besidžiaugdama! Gavau vaidmenį bičiulio, puikaus scenaristo ir režisieriaus debiutiniame filme, kurio scenarijų pamėgau vos tik jį perskaičiusi ir kuriame vaidinsiu su puikiais, įkvepiančiais aktoriais!

Organizatorių nuotr. 

– Ar prisimenate pirmąjį įspūdį, kuris liko, kai perskaitėte scenarijų? Buvote girdėjusi apie bažnytinės santuokos anuliavimą? 

– Skaitydama vieną pirmųjų scenarijaus versijų, nenustygau vietoje. Juokiausi, graudinausi ir man visiškai pavyko įsijausti į istoriją. Didžiavausi ir žavėjausi Tito talentu, – situacijos ir dialogai buvo gyvi, organiški, istorijos tėkmė nešė į priekį, dėmesys neatitrūko nė sekundės. Mane maloniai stebino jautriosios scenarijaus pusės, šildė subtili romantika, nostalgija. Ir, žinoma, – fantastiškas humoras. Ryškus, nepretenzingas, skoningas ir žavingas. Apie bažnytinės santuokos anuliavimą iki Tito pasakojimų buvau girdėjusi tik tiek, kad jis egzistuoja. Buvo smagu ir juokinga daugiau išgirsti apie tuos keistai juokingus procesus ir absurdiškas situacijas.

– Ar Tito sugalvotas jūsų vaidmuo filmavimo aikštelėje kito, ar liko visiškai toks kaip scenarijuje? 

Vaidmuo šiek tiek pakeitė mano išvaizdą – nukirpome kirpčiukus. Dėl jų kiek dvejojau, bet jie man taip prilipo, kad nešioju iki šiol!

– Liko panašus. Per filmavimus personažas tampa gyvas, natūralu, kad įgyja daugiau spalvų ir pustonių nei scenarijuje, atsiranda pauzių, papildomų žodžių, šiek tiek improvizacijos. Kadangi scenarijus parašytas gyva, organiška kalba, o situacijos jame – įtikinančios, man nebuvo sunku į jas įeiti, nekilo noras kažką keisti, atvirkščiai – norėjosi išlaikyti Tito sumanymus, tik įpūsti jiems gyvybės. Užtat vaidmuo šiek tiek pakeitė mano išvaizdą – nukirpome kirpčiukus. Dėl jų kiek dvejojau, bet jie man taip prilipo, kad nešioju iki šiol!

– Filme jūsų personažas skyrybas patiria vaikystėje. Ar panaši situacija jums pažįstama? Gal vaidmenį įkvėpė kokios žinomos istorijos? 

– Įkvėpė asmeninė Tito istorija ir pačios patirtys. Mano tėvai taip pat išsiskyrę, man puikiai pažįstamos situacijos, kai turi švęsti dvejas ar trejas Kūčias ir lakstyti nuo vieno stalo prie kito. Žinomas ir jausmas, kai susiduria vieno iš tėvų buvusioji ir dabar esama antroji pusės, giminaičiai, kurie jaučia simpatijas vieniems, bet yra nepatenkinti kitais, kai susitinka krūva žmonių, susaistytų skirtingais šeimos saitais, – vieni iš praeities, kiti iš dabarties, bet visi bando elgtis taip, tarsi tai būtų visiškai kasdienis susitikimas. Būna ir smagu, ir juokinga, ir graudu, o kartais – nejauku. Tokiose situacijose aš dažnai būdavau linkusi kurti atmosferą, kad tik visiems būtų linksma. Bet juk žinome, kaip būna... Panašiai kaip „Parade“!

– Priimta manyti, kad išsiskyrusių tėvų atžalos lieka nelaimingos. Tačiau filme jūsų Dovilė, rodos, su tuo susitaikiusi?

– Dovilė filme turbūt jau yra supratusi, kad tėvų nepakeisi, yra taip, kaip yra. Jie turi savo nesąmonių, erzinančių savybių, tačiau jie vis tiek yra faini, mylintys ir vieninteliai. Tačiau čia atsiranda daug vietos interpretacijai, nes Dovilę matome filme tik tiek, kiek jos reikia Miglės ir Eimanto istorijos pasakojimui. O jei įsivaizduotume jos gyvenimą už kadro ribų? Manau, jame galėjo būti visko, kaip ir kiekvienoje išsiskyrusioje šeimoje.

Organizatorių nuotr.

– Esate viena iš Klaipėdos jaunimo teatro aktorių alternatyvios muzikos grupės „Graži ta ir galinga“ narių. Kai matai jus koncerte, atrodo, kad jums arčiau širdies yra komedijos, o ne tragedijos? 

 Kūryboje, kur tik galima, naudoju daug ironijos ir humoro, absurdo, kartais maišau juos su skauduliais, romantika ir idealizmu.

– Padovanoti žiūrovams galimybę juoktis taip pat prasminga, kaip ir pasibelsti į tas širdies duris, kurias atidarius pasileistų ašarų upeliai. Šiaip gyvenime esu juokingas, bet labai jautrus žmogus, nemažai nerimauju, tačiau scenoje vis atsiduriu arčiau komedijos nei tragedijos. Kūryboje, kur tik galima, naudoju daug ironijos ir humoro, absurdo, kartais maišau juos su skauduliais, romantika ir idealizmu. Tas „juokas pro ašaras“ kūryboje yra vienas mėgstamiausių mano būdų kalbėti įvairiausiomis temomis. Ir kai kuriu tekstus, situacijas, ir vaidmenis. Mane žavi liūdesio, nostalgijos ir humoro darna. Joje tvyro kažkokia tiesa, kurią gali užčiuopti. Negaliu sakyti, kad nemėgstu rimtų, dramatiškų temų ar vaidmenų, juos kurti taip pat gera ir įdomu kaip ir komedijos personažus. Bet kokiu atveju, bent sėklelę humoro, jeigu jis tame kontekste nėra destruktyvus, bandau pasėti.

– Gyvenate tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Ką jums duoda abu šie miestai? Ir kas nutinka, kai pervažiuojate iš vieno į kitą? 

– Vilnius man yra mano draugai, šeima, kūrybos ir gyvenimo įkvėpimas. Vilnių labai myliu, jaučiuosi jame organiškai, juk čia gimiau, užaugau, čia viskas sava ir gyva. Klaipėdoje baigiau studijas, su bendrakursiais ir Valentinu Masalskiu įkūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą. Vienijami teatro idėjos, sukūrėme daugybę spektaklių ir koncertų.

Dinamika tarp dviejų miestų labai priklauso nuo to, kur ir kaip ilgai turiu būti. Jei darbuojuosi Vilniuje, į Klaipėdą grįžtu tik keletui dienų, į repeticijas ar spektaklius, o jeigu dalyvauju kūrybos procese Klaipėdoje, čia praleidžiu daugiau laiko. Jeigu esu laisva ir galiu būti, kur noriu, renkuosi Vilnių arba dingstu į Nidą. Namus turiu ir sostinėje, ir Klaipėdoje. Tam tikra prabanga, bet kai tenka dažniau važinėti, nuvargsti. Po ilgesnio laiko Vilniuje, Klaipėdoje prireikia dienos, kad persijungtum į kitą būvį. Šie du miestai ir mano gyvenimai juose – labai skirtingi. Dabar daugiau laiko praleidžiu sostinėje. 

– Vaidmuo „Parade“ – vienas iš didesnių jūsų kino vaidmenų. Kuo traukia kino aikštelė?

– Didžiąją savo kūrybos kelio dalį esu praleidusi teatro scenoje, taip pat koncertuose. Kino aikštelėje ne taip seniai žengiau pirmuosius žingsnius. Myliu teatrą, bet galbūt labiausiai dėl to, kad ten labiau pažįstamas pasaulis, vis dėlto, šiuo gyvenimo etapu stipriai traukia mažiau patirtas kinas. Kine lengviau varijuoti pustoniais, aktoriui prasiplečia galimybės, kurios teatro scenoje prapuola arba neveikia. Teatro organika skiriasi nuo kino organikos. Kinas ir kino vaidyba – kitoks žaidimas, turintis kitas taisykles, principus ir įrankius, man tikrai malonu ir įdomu jį žaisti. Kine aktoriaus procesas turi aiškią pradžią ir pabaigą, o teatre spektaklius dažniausiai vaidiname daug kartų, tad yra didelė pasitaisymo galimybė, spektakliai – gyvi, kintantys, tačiau kartais nė nežinai, ar vaidinsi spektaklį dar metus ar dešimtmetį. O kino aikštelėje, vos tik pamaina baigiasi, tampa aišku, kad viskas, padarei, ką galėjai, tuo metu geriausiai, jau nieko nebepakeisi. Tai gali išlaisvinti, nes iš esmės malonu kažką padaryti iki galo, padėti tašką ir eiti toliau. Tačiau kartais pasitaisymo galimybės neturėjimas gali kelti ir nerimą. „Parade“ irgi buvo momentų, kai užklupdavo minčių, gal reikėjo kažkaip kitaip, o jau – per vėlu. Ir vis dėlto procesai, kuriuose dalyvavau, sukėlė daug džiaugsmo, pasitenkinimo ir prasmės. Jutau didelį pasitikėjimą, pagarbą, palaikymą, partnerystę. Mes buvome komanda, net po ilgų naktinių filmavimų nesinorėdavo važiuoti namo, viduje kirbėdavo – tai ką, šiandien jau viskas?

Organizatorių nuotr. 

– Papasakokite, kaip atsiradote grupėje GITG? Tai, apie ką dainuojate ir kalbate, itin taikliai apibrėžia mūsų laiką. 

– Grupę „Graži ir ta galinga“ įkūrėme su Klaipėdos jaunimo teatro kolegėmis prieš septynerius metus. Tiesa, tuo metu vadinomės „Graži ir ta kita“. Norėjome sukurti kažką moteriško, feministiško, norėjosi muzikuoti kartu, pakvailioti ir gerai praleisti laiką. Per šiuos septynerius metus sukūrėme tris spektaklius-koncertus, naujausias iš jų „Mimozos ir sirenos“. Šiam darbui ilgai ieškojome temos aplink, kol galiausiai prie mūsų prisijungė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė ir pasiūlė temų ieškoti arčiau – mūsų pačių istorijose, aktualijose, atėjusio trisdešimtmečio jautrume, džiaugsmuose ir varguose, svajonėse. Taip gimė dainos, kurių tekstus rašėme pačios, į juos sudėjome tai, kas mus jaudina. Monologus, atsispyrusi nuo mūsų autentiškų pasakojimų apie šventes, sukūrė B. Kapustinskaitė.

– Ar muzikos jūsų gyvenime yra ir daugiau? 

– Tėtis pasakojo, kad parsivežęs mane namo iš ligoninės ką tik gimusią nuraminti galėdavo tik paleidęs kokią nors lengvo roko, pavyzdžiui, grupės „Genesis“, plokštelę. Vienuolika metų dainavau vokaliniame džiazo ansamblyje, vėliau metus studijavau miuziklo specialybę, tada įstojau į V. Masalskio vaidybos kursą, kuriame daug dėmesio taip pat buvo skiriama muzikavimui. Sukūrėme „Graži ir ta galinga“ grupę, pramokau groti bosine gitara, sugrojome per šimtą koncertų neseniai išleidome naują muzikinį klipą, netrukus išleisime antrą dainų albumą. Muzikos mano gyvenime yra nemažai, spektakliuose neretai naudojama tai, kad galiu groti ir dainuoti. Muzikuoti aš tikrai mėgstu, užtat ir sukasi mintys apie naujus muzikinius sumanymus.