Aleksandro Ivanausko-Faros gyvenimas – ištisi projektai. Neliūdintis, kad Lietuva neteko vieno valstybingumo simbolių litų, nuoširdus ir draugiškas "Rondo" lyderis džiaugiasi dar vienu realizuotu projektu ir mano, kad šiame gyvenime atliko savo misiją.

– Aleksandrai, jūs švytite. Pirmieji šių metų mėnesiai – labai geri?

– Nauji metai – naujas etapas. O kaip atrodai, priklauso nuo tavo nuotaikos. Dabar mano nuotaika ypač gera, nes pagaliau pabaigėme naują projektą "Rondo Live" ir nuo širdies nukrito didelis akmuo. Tai gyvo garso projektas, į kurį sąmoningai žengėme visą gyvenimą. Viską atlikome gyvai, be kompiuterio, skamba akustinis garsas, ir žmonės išgirs tikrą gyvą "Rondo". Man tai didelė šventė.

– Per jūsų gyvenimą nuo širdies turbūt nukrito jau ne vienas toks didelis akmuo.

– Kiekvienas projektas savaip brangus. Tačiau išleidęs studijoje įrašytus kūrinius paklausau, pagalvoju, kad kažką galėjome padaryti geriau. Čia – gyvas grojimas, metų metais išbandyta ir ieškota, tad metai prasidėjo puikiai.

– Ir prie euro jau įpratote?

– Iš pradžių reikėjo smegenyse vartyti, nors kalkuliatoriaus nenaudojau. Kavinėse sąskaitos atrodė labai mažos, tad dosniai palikdavau arbatpinigių. Tik po to mintyse: oi, palauk, 7–10 litų arbatpinigiams iš tokios sumos – daug! Čia tik sriuba, karštas patiekalas ir kava...

– Ranką prie širdies pridėjus – ar kilo kokių nors emocijų atsisveikinus su litu?

– Gailesčio litams nejutau, nes labai dažnai važinėju į užsienį, todėl  euras man labai patogu, nereikia kvaršinti galvos. Dabar patogu lyginti kainas. Nesvarbu, Italijoje, Airijoje ar Vokietijoje, kur neretai perku batus.

– Labai smalsu, kokie tie kainų skirtumai?

– Priklauso nuo parduotuvės, bet kainos panašios.  "Ecco", "Adidas", "Nike", "Salamander" batai užsienyje daug kur kainuoja pigiau nei pas mus. O jų ir mūsų atlyginimų neverta net lyginti.

– Jūs labai nemėgstate ir, atrodo, nemokate užsirišti kaklaraiščio. O batai – silpnybė?

– Dažniausiai apsiperku kelionėse. Visada nuperku lauktuvių žmonai, vaikams, anūkams. Kelis kartus buvome Kanadoje, JAV. Būtų labai didelė nuodėmė ten nenusipirkti "Levi Strauss" džinsų, nors namie turbūt yra jau septyneri tokie džinsai, o nuo kelių modelių net nenuplėšta etiketė. Pas mus jie kainuoja apie 100, o ten – apie 20 eurų. JAV drabužių, maisto kainos nuo mūsiškių skiriasi labai: atrodo, kad ten pusvelčiui dalija.

– Šiemet nuodėmių padarėte?

– Dar be nuodėmių. Jas darysime kovo 28–29 d., kai koncertuosime Londone ir turėsime šiek tiek laisvo laiko.

– Esate sakęs, kad nuo pat mažens svajojote sulaukti 55 metų, kad tai pats geriausias amžius: nesi jaunas, nesi ir senas, tačiau žinantis gyvenimo skonį. Gimėte 1957-aisiais, dabar jums 57-eri, birželį sukaks 58 metai.

– Taip, svajojau sulaukti 55-erių. Labai patiko tas skaičius, o 5 – mėgstamiausias mano skaičius ir viską bandau prie jo pritraukti, priderinti. Būtų gerai, kad ir honoraras būtų penkiaženklis (juokiasi). Na, bet greitai sukaks 58 metai. Išsipildžiusi svajonė gęsta.

– Linkiu laimingai gyventi bent 100 metų, o gal, kaip vyriausia pasaulio japonė, sulaukti117-os? Ar bijote, kad gyvenimas verčiasi į antrą pusę?

– Ne, 117 metų man negresia. Perkopus 100 metų būtų per daug ir nuobodu. Iki to laiko dar jaučiuosi jaunas ir kokybiškai gyvenantis. Senatvės nebijau, džiaugiuosi sulaukęs 57 metų, reikia džiaugtis tuo amžiumi, kurio sulaukei. Tai didelė sėkmė, nes kiti to nesulaukia.

– Jei nebijote senatvės, kodėl jūsų veide smarkiai sumažėjo raukšlių? Botulinas, lazeris?

– Ne, ne. Nedidelė kelių pjūvių plastinė operacija. Kodėl jos reikėjo? Širdyje jaučiuosi paaugliu. Dažnai ir lengvai bendrauju su jaunimu. Širdyje esu ne senjoras, bet – na, ne vaikas, o paauglys. Todėl noriu atrodyti jaunesnis. Na, juokingai skambės, kad kaip paauglys, nes toks nebūsiu, juolab kad greitai bus 58-eri. Bet smagu į save jaunatvišką pažiūrėti veidrodyje.

– Garsi italų aktorė sakė, kad neketina darytis plastinių operacijų ir slėpti savo raukšlių, nes kiekviena raukšlė – tai gyvenimo įvykis, prisiminimas. Liūdnas ir laimingas.

– Kiekvienas turi savo požiūrį. Mano gyvenimas – nuo projekto iki projekto. Baigiau vieną, pamiršau, gyvenu iš naujo kitu projektu. Jei tiek būtų raukšlių, būtų labai sunku save įsivaizduoti. Turbūt atrodyčiau kaip sudžiūvęs obuolys.

– Jei prakalbome apie obuolius, paklausiu apie maistą. Vis dar skaniausia vakarienė – žolelės ir įvairios daržovės, o kadaise valgytų šonkauliukų ir šašlykų vengiate?

– Iki šios dienos nevalgau kiaulienos, jokių saldumynų, nenaudoju riebių padažų, nevalgau ir cepelinų, grietinės. Stengiuosi valgyti kuo daugiau daržovių ir labai mėgstamų žuvų. Tiesa, nežinau patikimos vietos, kur gauti gerų, lietuviškų žuvų. Laimė, turiu pažįstamų ūkininkų, kur nusiperku geros jautienos. Tiesa, mėsos valgau nedaug.

– Gal kovo pabaigoje išvykęs į Londoną bare atliksite koverius, kaip kadaise viename bare nustebinote norvegus, su grupe sugroję "Scorpions" kūrinius ir sulaukę daug komplimentų.

– Oi, tai buvo labai seniai. Turime savo repertuare ir koverių, nes kartais prašo pagroti kompanijose, ypač, kai būna užsieniečių. Tačiau kur nors Kanadoje, iš kur kilęs Bryanas Adamsas, negrosime jo kūrinio. Kai buvome Niagaroje, kur koncertavo "ZZ Top", irgi jų kūrinio negrojome. Geriausiai atlikti lietuviškas dainas, kurias lietuviai puikiai supranta.

– Sūnus, žinoma, Fara jus nevadina, o anūkai, išvydę per televizorių ar koncerte?

– Anūkams aš esu senelis.

– O koks senelis esate penkiolikos, šešerių metų anūkams ir penkiametei anūkei?

– Labai geras. Anūkai iš manęs negirdi žodžio "ne". Tačiau tuo nesinaudoja, nes turi tėvus. O senelis – kaip desertas. Kai jie kažko labai  nori, senelis nuperka ir neprašomas.

– Ar savęs kada nors klausėte, iš kur atėjau į Žemę ir kokia mano misija?

– Nieko nesirengiu keisti. Dėl ko atėjau į pasaulį, tai aš ir darau. Atradau save. Gyvenimo prasmė – šeima. Viskas gerai, nusistovėjo, medį pasodinau, trys vaikai, trys anūkai. Savo misiją šiame pasaulyje jau atlikau.

– Tačiau kaskart reikia naujo kalno ir kito akmens?

– Minčių yra. Nors anksti kalbėti, jau galvoju apie naują, didelį vasaros projektą.

– Esate prisipažinęs, kad mėgstate kalbėtis telefonu, o jei niekas nepaskambina, jūs pats skambinate draugams, pažįstamiems.

– (Šypsosi) Kalbam, kalbam. Būna, kad viską iškalbėjus dar paklausiu: "Na, o kas dar gero?"

– Na, o kas dar gero pas jus?

– (Juokiasi). Gyvename dar. Jei ryte pabundu, nieko neskauda, puiku, gyvenimas tęsiasi, tu gyveni!

– Geras pretekstas baigti interviu šiuo jūsų atsakymu, bet dar norėjau paklausti apie keistą jūsų prietarą. Ar vis dar pilatės degalus Kaune vienoje degalinėje ir renkatės kolonėlę, pažymėtą ne trečiu, bet penktu numeriu?

– O taip, vis dar yra ta kolonėlė ir Kaune degalus piluosi tik ten. Jei penkta užimta, tai piluosi trečioje. Kartais būna nelaiminga ta, kartais kita. Kartais palaukdavau, jei viena užimta, bent jau kita būdavo laisva. Tačiau kartais tenka spręsti dilemą. Atvažiuoju, o tuo metu abi kolonėlės neužimtos. Sėdžiu automobilyje ir galvoju, kokią pasirinkti: trečią ar penktą?