Distopinė „Local Blood“ diskoteka

– Priminkite savo susikūrimo ir savo vietos Lietuvos muzikos scenoje paieškos istoriją. Šarūnas ir Žygimantas pradėjo groti kartu, prisijungė kiti nariai ir nemažai nuveikėte – išleistas EP, koncertai... Ką praleidau?

Ž.B.: Mes pradėjome groti kartu gal dešimtoje klasėje...

Š.V.: Mūsų grupė vadinosi „Kids Relicts“. Mes tuomet dar tik mokėmės groti. Vėliau mes visi įstojome mokytis ir išsikraustėme gyventi į Vilnių. Tik po kelerių metų vėl susirinkome tęsti to, ką buvome pradėję. Visą tą laiką mes nenustojome groti. Jei kartu negrodavome, apie muziką kalbėdavome ar darydavome kažką su ja susijusio. Vis tiek galiausiai mūsų tikslas buvo albumas. Mes visada sakėme, kad norime išleisti albumą.

Ž.B.: Visada norėjosi įamžinti savo darbą ir visada turėjome po kažkokį patikrinimo punktą – ką veiksime toliau, pasiekę vieną ar kitą tikslą. Vieni pirmųjų tikslų buvo išleisti albumą, surengti savo koncertą...

K.B.: Festivalyje sugroti... Viską iki albumo padarėme, o dabar reikėjo išleisti albumą.

Š.V.: Kai vėl susibūrėme visi, kurie Plungėje grojome, kartu leidome laiką po pamokų, visus savaitgalius, vasaros vakarus ir šiaip... Na, ne veltui vadinamės „Local Blood“. Tada pristatėme EP ir viskas prasidėjo. Iki tol buvo daug bandymų – „Garaže“, „LRT Opus“ jaunų grupių konkurse... Sudalyvavę konkursuose gal du ar tris kartus, parašėme „Crawling Borders“ ir nusprendėme dalyvauti konkurse „Novus“.

– Tuo metu tokio stiliaus grupių ir į ką lygiuotis Lietuvos scenoje nelabai buvo. Kas buvo tuomečiai jūsų dievaičiai?

Š.V.: Mes visą vaikystę klausėmės „Interpol“. Jie buvo mūsų didžiausi įkvepėjai, jų įkvėpti mes pradėjome groti. „Evil“ koveris buvo vienas pirmųjų mūsų atliekamų gabalų. Paskui, aišku, buvo „Joy Division“ ir visos kitos to laikmečio grupės.

K.B: To gryno postpanko mes ne tiek daug ir klausėmės. „Joy Division“ buvo kažkur fone, bet šiaip daug visų kitų modernių stilių buvo.

Ž.B.: Indie roko buvo...

K.B.: Taip, dar ir šis etapas buvo. „Arctic Monkeys“, „Editors“, kurie tarsi neatsispindi mūsų muzikoje...

Ž.B.:  Bet jie mus įkvepia.

E. Krukonytės nuotr.

– Augote, tobulėjote... Kaip keitėsi grupė ir jos skambesys?

Š.V.: Man atrodo, kad, kai sukūrėme „Crawling Borders“, tada sakėme: važiuojam dabar taip, nes gerai pavyko. Tai buvo mūsų  įkvėpimas eiti į tą pusę – tamsiau, greičiau.

Ž.B.: Bet įtakų nebuvo tiek daug, kaip visi galvoja. Kur tik pasirodome – sako,  panašu į „Joy Division“ ar į kitą grupę, kurios net nesame girdėję. Nebuvo taip, kad kuri nors grupė būtų dariusi stiprią įtaką. Gal tik iš pradžių, kai pradėjome mokytis groti, bet taip visiems būna. 

Š.V.: Ir „Joy Divison“ neklausėme jau daug laiko. Gal kažkiek pasąmonėje lieka detalių, kurios tau patinka, ir nešiojiesi jas su savimi, bet... Buvo pas mus metamorfozių – perėjome iš indie roko į postpankinį skambesį, kurį priėmė, ir mums labai patiko.

Ž.B.: Kažkaip natūraliai tai įsipaišė ir geriausiai tame atsiskleidėme.

Š.V.: Atsipalaidavome tuo metu. Atsimenu naktį, kai kažkada po repeticijų pradėjome rašyti „Crawling Borders“, grįžau namo, visą naktį rėkavau, atsiunčiau jums demo ir tada nudžiugau, kad dar ir taip galime. Tada atsipalaidavau. Tai buvo tas atvejis, kai, tiesiog paleidi, ką jauti, ir kaip jautiesi.

Ž.B.: Nuo bandymo daryti tai, kas galbūt nebūtinai visada pavyksta, perėjome prie to, kaip emociškai jaučiamės ir kur tai veda. Pradėjome tuo vadovautis ir kažkas išėjo.

– Kodėl ir kaip nusprendėte grįžti po penkerių metų pertraukos? Daug grupių ištinka gyvenimas ir kažkas iš narių pradeda skirti mažiau dėmesio, kažkas pasuka kitu keliu ir realizuoja save kitose veiklose.

Š.V.: Ir mums taip buvo. Tuo metu daug visokių reikalų atsirado ir norėjosi pauzės po festivalių. Galiausiai kartu susirinkus neišėjo parašyti kažko tikrai ypatingo ir tai demotyvavo, nes nori kurti, bet neišeina ir nesupranti kodėl.

Ž.B.: Kai gana ilgai nepavyksta, pradeda erzinti, pradeda dominti kiti dalykai... Nutinka gyvenimas ir muzikai lieka mažiau laiko.

Š.V.: Atrodė, kad jau turime formulę, pradeda eitis taip, kaip norėtume, bet iš grupės išėjo vienas narys ir tai turėjo didelės įtakos.

K.B.: Buvome susigroję, atradę, ką grojame, kas patinka.

– Jūs gana ilgai ieškojote, kas galėtų pakeisti išėjusį narį.

K.B.: Trise nebegalėjome kurti, reikėjo ieškoti bosisto, bet skyrėsi nuomonės dėl muzikos. Galiausiai likome trise ir per kelerius metus išmokome kurti.

Š.V.: Atradome kitą formulę ir grįžome, nes turėjome tikslą – labai norėjome išleisti albumą.

K.B.: Kaip ir sakėme, nebuvo taip, kad nustojome groti, bet pertraukos buvo didelės. Tiesiog ilgai truko procesas. Susistygavome ir vėl pradėjome kiekvieną savaitę po kelis kartus repetuoti.

Š.V.: Reikėjo pramušti tą sieną ir vėl atsirado didžiulė motyvacija. Ne tikslas, kurį reikia pasiekti, bet vėl pasidarė malonu kartu groti, kurti.

– Ką veikėte tuos penkerius metus? Muzika nėra jūsų pagrindinė veikla. Papasakokite, ką dar veikiate, kuo domitės?

K.B.: Aš filmuoju, montuoju.

Š.V.: Aš esu animatorius. Mane domina animacija, muzika, šiuolaikinis menas ir žygiai.

Ž.B.: Aš web dizaineris. Mėgstu snieglentes ir kitas sporto šakas su lentomis.

I. Avižinio nuotr.

– Kai pradėjote groti kartu, Lietuvos andergraundo scenoje buvo mažai postpanko grupių. Kaip tada klausytojai jus priėmė? Kaip per penkerius metus pasikeitė pati scena?

Š.V.: Kadangi mes visą laiką dalyvavome visame šiame gyvenime ir buvome kažkur šalia, tai drastiško pokyčio nepamatėme. Viskas dabar geriau, profesionaliau, bet man tas pokytis neatrodo labai didelis. Kalbant konkrečiai apie postpanką, tai nežinau...

K.B.: Naujų grupių atsirado – „Orai“, „Akli“, „Egomašina“...

Š.V.: Bet daug to meto grupių ir dingo. Pavyzdžiui, užsidarė „Liverpool“, kur kiekvieną savaitgalį buvo tiesiog spam‘as jaunų grupių. Net nežinai, iš kur žmonės atsiranda ir groja.

K.B.: Nuslūgo indie roko muzikos banga iš Lietuvos ir grupės išnyko. Dabar kita ateina – stipresnio roko.

– Kaip sekėsi kurti naujausią albumą „Dystopian Disco“?

Š.V.: Buvo labai įdomu, nes reikėjo atrasti naują procesą. Visada mūsų muzikos pagrindas buvo bosinė gitara ir būgnai. Kai boso nebėra – reikėjo sugalvoti, kaip kurti ir atrasti naują procesą. Tiesiog pradėjau kurti bosu ir tai buvo visų dainų pagrindas. Tai buvo įdomus naujas dalykas, o ir groti kitu instrumentu yra visai kitokia patirtis. Labai įdomus dalykas, kad bosu automatiškai kuri kitaip nei su gitara. Kūryba – įdomiausia dalis, bet galiausiai vis tiek joje yra labai daug darbo. Visada yra faina, kai kažką naujo sukuri, bet kai reikia kažką padaryti iki galo, pabaigti – tada prasideda darbas, kur „Oh damn“... Ir nebepatinka, atidėlioji, ypač kai turi laiko ir kai niekur nebeskubi. Tada po metų grįžti prie to darbo ir galvoji – čia buvo gerai, pakeitus tą ar tą dalyką bus dar geriau ir tada vėl iki kitų metų užkonservuoji. Kai dvejus metus išlauki, tai kas dar metai? Paskui prasidėjo karantinas ir visi kiti dalykai. Galiausiai nieko nepušinome, nes supratome, kad niekur nenuskubėsi.

Galiausiai visiškas restartas išėjo, bet smagu, kad atsinaujinome. Ir ta pertrauka mus išlaisvino.

K.B.: Iš mano pusės, manau, daugiau elektronikos garsų įdėta. Grodamas instrumentu dabar laisviau jaučiuosi. Patinka, kad galiu sau leisti į dainą įdėti daugiau dalykų – įvairių smulkių detalių ir daugiau laisvės. Kai įrašėme pirmą EP, buvome labai susikaustę. Dabar jau nemažai laiko praėjo ir tas atsipalaidavimas man patinka.

Ž.B.: Patinka ir aranžuotės procesas – perėjimas iš demo versijų į galutines – buvo smagu ir viskas netruko taip ilgai kaip anksčiau. Užtruko pats pasiruošimas, bet albumą paruošėme per metus, susirinkę savo studijoje.

 I. Avižinio nuotr.

– Albumo temą planavote iš anksto ar ji susidėliojo savaime?

Š.V.: Prieš daug metų gimė pavadinimas „Dystopian Disco“. Gal prieš ketverius. Turėjome pavadinimą ir kabinomės už jo. Dar prieš pradedant kurti muziką, jau tarsi buvo toks kaip konceptas. Albumas „Dystopian Disco“ yra apie distopijas mūsų galvose, kurios yra sukurtos arba mūsų pačių, arba mus tuo metu supančios aplinkos. Realiai visos dainos ir kalba šia tematika.

Norėjome nebeskambėti taip uždarai ir postpankiškai. Didžioji dalis grupių, kurios pradeda nuo postpanko, vėliau skamba visai kitaip, bet kažkodėl toliau priskiriamos tam žanrui. Norėjome išsilaisvinti iš tų rėmų.

– Kas toliau? Ką dar planuojate kaip grupė ir kiekvienas kaip asmenybės?

Š.V.: Jau pristatėme vinilą, o balandžio 21 d. turėsime Distopinę diskoteką – albumo pristatymo koncertą, kartu su grupe „Orai“ ir Beno Aleksandravičiaus – „ba.“ DJ set‘u. Planuose – tiesiog koncertuoti ir kurti toliau. Klipą smagu būtų sukurti.

Ž.B.: Visa kita dar rūke, bet planuojame nesustoti ir vasarą daug koncertuoti.