A. Baukutė: tas korona vyras privertė mane daryti daug gerų dalykų

"Korona ar vorona, bet gamta juda savo ritmu. O tai ženklas, kad ir žmogus turėtų iš jos pasimokyti. Ir į šių dienų įvykius žiūrėti filosofiškai – kaip į paukščio plunksnos sklendimą, turintį ir pakilimų, ir nusileidimų", – sako aktorė Asta Baukutė, labiausiai besistengianti, kad du mažamečiai jos vaikai šalia mamos jaustųsi saugiai.

Apie pareigas

Mano vitaminas G anksčiau buvo sporto klubas, o dabar, karantino metu, jis užsidarė, tad teliko… blaivus protas ir ramybė. Kiek įmanoma, bandau į viską žiūrėti lengviau, neklausyti žinių prie vaikų, kad jie nejaustų viso to pasaulį apėmusio erzelio.

Juk maniškiai – dabar kaubojai: laksto laukais prisižiūrėję filmų. Ir man norisi bėgti paskui juos. Dažnai pagaunu save galvojančią: kokia laimė, kad juos turiu! Vaikai visada buvo mano turtas, bet dabar pajutau tai dar labiau. Kai gyveni šalia jų, į viską, kas dedasi pasaulyje, imi žiūrėti paprasčiau.

Dabar, kaip ir kiekviena mama, turiu be galo daug pareigų. Anksčiau buvau tik virėja, kepėja, na, dar taksistė (vežiodavau sūnus kasryt apie 40 km į mokyklą Vilniuje, mat gyvename Trakų rajone), o per karantiną prisidėjo daugybė papildomų etatų. Teko tapti ir muzikos, ir matematikos, ir lietuvių kalbos mokytoja. O ką? Visi iki vieno per tą koronę patiriame nemažai iššūkių. Svarbiausia, kad juos įveikę turėtume kuo džiaugtis.

O mūsų džiaugsmas – tai 7 km garbės ratas aplink sodybą. Pėdiname kasdien apie 17 val. (jei tik nebūna labai blogas oras). Tyrinėjame gamtą: matome skraidančius gandrus, prabėgančias stirnas, kintančius debesis, besikeičiančius kačiukus – vakar jie buvo dar balkšvi, o šiandien, žiūrėk, jau pasidengę tokiu gelsvu pūkeliu. Žodžiu, korona ar vorona, bet gamta juda savo ritmu. O tai ženklas, kad ir žmogus turėtų iš jos pasimokyti. Ir į šių dienų įvykius žiūrėti filosofiškai – kaip į paukščio plunksnos sklendimą, turintį ir pakilimų, ir nusileidimų...

Pasikartosiu, kad visas mano turtas yra ir visuomet buvo vaikai. Turiu du dičkius iš pirmos santuokos, ir mažuosius – iš antros. Seiminis, tas garsusis mano sūnus Rapolas (kurį maitinau krūtimi dirbdama Seime), – jau penktokas, Anupras – trečiokas. Beje, tas viešas mano žindymas pralaužė ledus: ne tik Seime, bet ir prekybos centruose, poliklinikose atsirado šeimos kambariai. Už tai dabar žmonės man dėkoja.

Abu mano sūneliai puikiai žino, kad mama gali būti visokia. Ir kad mano intonacija gali greitai pakilti, kai jie gudrauja, meluoja ar išsisukinėja. "Pas mane namuose šnipų nebus!" – sakau jiems ir aiškinu, kad dabar – kaip niekada – turime būti sąžiningi ir visi gerai atlikti savo pareigas! Nes karantiną maniškiai suprato klaidingai – tarsi kokių atostogų pradžią: žodžiu, kada nori keliesi, kada nori guli, kada nori multikus žiūri… Turėjau gerokai paplušėti, kol jiems išaiškinau naujas taisykles.

Ačiū Dievui, mūsų namas Trakų rajone didelis, erdvės turime daug. Kai šalta – pasikūrename židinį ir sėdime apsikabinę. Prisiglaudžia tie mano razbaininkai, prisimeilina, o aš jau žinau, ko prašys: "Mamyt, tik vieną… Tik vieną kompiuterinį žaidimą!" Taip norisi jiems tai leisti, bet suimi save į rankas ir vaidini griežtą mamą: o gitara šiandien pagrojai, o virtualioje pamokoje nesimaivei, o žinučių kam nereikia nerašei, o lovą ryte pasiklojai? Ir t.t. Jei visi atsakymai "taip" – gali žaisti. Ech, sunku būti mama… Turiu kažkaip jiems įdiegti, kad pirma – pareiga, o tik paskui – malonumas. Juk ir man, sakau jiems, pareiga svarbiausia: pamaitinti visus, jūsų namų darbus sužiūrėti, o tik paskui apie save galvoti.

Apie juoką, kuris gydo

Myliu aš tą koroną vyrą, kuris privertė mane daryti daug gerų dalykų. Vienas iš jų – dažniau skambinti mamai, kuri gyvena Klaipėdoje. Sakau jai: "Mamyt, baik gastroliuot, koroną pasigausi." O ji man: "Nebijau aš tos koronos. Na, kiek man čia liko. Greičiau mirsiu, greičiau butas tau paliks…" O aš jai: "Mam, jūs dabar neturit teisės mirt: juk visada norėjot, kad per jūsų laidotuves grotų styginių kvartetas. Taigi, supraskit, dabar to nebus – nei pakasynų pietų, nei muzikos, nei draugų…"

Sukiesi, bet nemoralizuoji kitų. Dabar tokių pamokslų pilnas feisbukas. Baikite, žmonės, vieni kitus mokyti. Kiekvienas per šitą laikotarpį, skirtą saviizoliacijai, padarys savas išvadas.

Juodas tas humoras, bet vis tiek padeda. Pašmaikšaujame abi, sutariame laikytis. Ir su sese taip pat. Dar kokią gerą knygą ar filmą viena kitai rekomenduojame. Štai neseniai dar kartą žiūrėjau "Liusi" (angl. Lucy) – prancūzų mokslinės fantastikos veiksmo filmą, kurį režisavo Lucas Bessonas, o pagrindinį vaidmenį atliko Scarlett Johansson. Labai tinka šių dienų temai. Apie žmogaus proto galimybes ir jo godumą. Man, kaip komedinio žanro aktorei, buvo stipri iškrova po jo. Pamenu, paskaičiau vaikams vakaro pasaką (beje, tos pasakos jau seniai nebe pasakos: dabar ėmėmės Jacko Londono) ir puoliau žiūrėti filmo.

Nes juk su vaikais kitokiomis veiklomis džiaugiamės. Labai mėgstame vakarais stalo žaidimus žaisti. Visokius – ir "Pažink Lietuvą", ir "Miške", ir ant palmės kažkokias plastmasines beždžiones kabinti… Karantino metu puikiai veikia. O dar siūlyčiau TV programų tinklelių sudarytojams iš archyvų išknisti visokias humoristines laidas ir rodyti jas žmonėms. Nes juokas gydo. O baimė žudo, paralyžuoja. Kaip ir mus vieną vakarą.

Ėjome su berniukais savo pasivaikščiojimų ratą, o pro šalį važiavo mašina. Sustojo paklausti, kur Bražuolės piliakalnis. Spėkite – kokia buvo mūsų pirminė reakcija? Ogi atšokome visi trys kaip zuikiai per gerą pusmetrį… Net juokinga pasidarė. Kaipgi paskui bus? Karantinas baigsis, o mes vis dar šokinėsim vieni nuo kitų?

Apie mažus džiaugsmus

Būtent karantinas privertė mus vos ne kasdien šeimininkauti. Gal išties mūsų organizmai streso metu labiau reikalauja vitamino G – geros nuotaikos ir saldžios gliukozės?! Labai pamėgome su Anupru ir Rapolu smaližiauti, tinginius daryti – ir su karamele, ir su "Rududu"…

O Velykoms tradiciškai gaminome mūsų visų mėgstamą patiekalą iš mėsos faršo – netikrą zuikį. Vaikai rankomis formavo didelį zuikienės (atseit mano) kūną, galvą; ausis darė iš lauro lapų, nosį – iš kvepiančio pipiro, ūsus – iš spagečių. Paskui gamino save – mažus zuikiukus. Patyrėme daug smagių emocijų!

Nors per šias Velykas labai trūko mamos, sesės ir mano dičkių (sūnus tarnauja Lietuvos kariuomenėje), dukra studijuoja, bet vis tiek buvo labai smagu. Sūnūs mokė mane, kaip ridenti margučius, o aš jau iš anksto buvau paslėpusi pušyje Velykų Bobutės-Baukutės-Bulkutės pintą krepšį su įdomiu stalo žaidimu.

Ai, dabar man jau vis vien – galiu būti ir Baukutė, ir Bulkutė, ir Butkutė, ir Bonkutė… O vaikystėje, žinoma, kad pravardžiavimas žeidė. Pamenu, buvo tais sovietiniais laikais toks rusų multikas "ryžij ryžij kanapatyj, ubil diedušku lopatoj". Tai va – jis apie mane. Tais laikais aš buvau stora, ryža, strazdanota ir visokia kitokia negraži. Jaunystėje, kai pradėjau lankyti pantomimos būrelį Klaipėdos žvejų kultūros rūmuose, gavau visai neblogą pravardę – Chachatunčikas. Dėl savo užkrečiančio juoko. Tada jau pradėjau ramiau į patyčias reaguoti ir nebebijojau iš savęs pasijuokti. Matyt, tėvelio Pauliaus Baukaus genai prasiveržė: jis pats niekada žodžio kišenėje neieškojo ir buvo geriausias tų laikų milicininkas visoje Klaipėdoje.

Apie medinį gyvenimo kryžių

Sykį bandžiau ant lapelio rašytis savo vaidmenis – ogi visai nemažai išėjo. Ir kas įdomiausia – nuo seno iki jauno. Tai ir mano močiutė Apolonija, ir Zita Kelmickaitė, ir Austėja Landsbergienė… Ir mokytoja ar Druskininkų poilsiautoja.

Turiu ir garbių nuopelnų savo šlovės lentynoje – už vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje "Patriotai" esu pelniusi Auksinį scenos kryžių. Pasakiau tik tarp kitko. Nesu labai susireikšminusi. Aš visuomet pagalvoju, kad mes, kad ir kuo būtume – aktoriai ar šaltkalviai, pardavėjai ar mokytojai, visi šventai dirbame savo kasdienius darbus. Ir visiems aplinkiniams aš išties duočiau po kryžių, tik gal ne auksinį, o… medinį, kad būtų lengviau jį per gyvenimą nešti.

Juk be tų žmonių, kas aš būčiau kaip aktorė? Niekas. Myliu juos. Ypač tuos paprastus, kurie prie koronos (ar be jos) keliasi penktą ryte, daro kasdienius ūkio darbus, lesina vištas, šeria gyvulius…

Aš ir pati turiu šešiolika lysvių darže ir pilnas palanges agurkų, pomidorų daigų. Tik apsigyvenusi už miesto supratau, kad kaimo žmogui anaiptol nėra paprasta. Ir tas pašiepimas, kad jis yra kažkoks kitoks, be dizaino, dabar mus, išpuikusius miestiečius, pastatė lygiai į tą pačią padėtį. Cha… Ir kur dabar tas mūsų dizainas – visi vienodi, visi su kaukėmis!

Gal kada ir aš rimtą ūkį užsiveisiu. O ką?! Karūna man nuo to tikrai nenukris! Jaučiu didelį džiaugsmą, kai vasarą galiu nueiti į savo šiltnamį ir nusiskinti savo užaugintų pomidorų. Bet kai gyvenimas ant puodo pasodina (o dabar ant puodo sėdi dauguma), sukiesi, kaip išmanai. Sukiesi, bet nemoralizuoji kitų. Dabar tokių pamokslų pilnas feisbukas. Baikite, žmonės, vieni kitus mokyti. Kiekvienas per šitą laikotarpį, skirtą saviizoliacijai, padarys savas išvadas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tai

Tai portretas
Kuri ten zinde? Suseno vargšė Nebėra dėmesio.tik reklamos

kaip jums

kaip jums portretas
negeda zur na sliu chos, tyciotis is silpnaprotes ligoniukes?

V. Dirmeikis

V. Dirmeikis portretas
Matyti, kad abu vaikai visą laiką praleidžia prie kompų ir planšėčių. Abu su "okulioriais" ir visiškai nususę, nes gyvena be sporto, greičiausiai, kamuolio nėra matę...
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių