Anot jo, su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės: „Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais.“

– Ar vasara muzikantams – įtemptas metas?

– Gana įtemptas. Pastaruoju metu yra nemažai veiklos, bet ta įtampa tokia maloni. Vis tiek koncertas, kaip užsiėmimas, juk ne duobės kasimas. Koncertas toks įkvepiantis, pilnas emocijų, kelionių, naujų žmonių. Tačiau taip, kažkokia įtampa tame egzistuoja.

– Ar galima sakyti, kad T. Augustinas ir yra „Baltasis kiras“? Ar tai bendras visų grupės narių vardiklis?

– Pastebiu, kad žmonės dažnai sieja pavadinimą su manimi. Pagalvojau, kad pavadinimas yra tas raktinis žodis, gražu, jei viską, kas daroma, galima būtų susieti su vienu pavadinimu. Nors jų galima būtų prikurti daugiau.

– Kaip toks pavadinimas atsirado?

– Iš tiesų, pavadinimą mes nukopijavome, o ne sugalvojome. Tačiau, galima sakyti, kad jis pats atėjo pas mus. Buvo tokia situacija, kad vieną vasaros dieną Vidmantas Aškinis man paskambino ir pasakė – ar nori su manimi nuvažiuoti į „Akropolį“, man reikia įsigyti kuprinę, dviese bus smagiau. Taigi mes su Vidu ten nuvažiavome ir „Maximoje“ radome gražią, nebrangią kuprinę. Tai buvo „Baltojo kiro“ kuprinė.

– Ar ten buvo nupieštas baltas kiras?

– Ne, ten buvo taip užrašyta. Pasirodo, buvo tokia lietuvių kompanija, kuri gamino kuprines, krepšius ir pan.

– Taigi visai įmanoma, kad galėjote pasivadinti „Utenos trikotažu“ ar „Audimu“?

– Ne, vis tiek taip susiklostė, kad paėmėme tą kuprinę negalvodami apie pavadinimą. Net nieko neįtardami grodavome, vėliau sumanėme, kad vasarą reikia išeiti į gatvę. Pasiimdavome akustinius instrumentus ir grodavome

Galiausiai, į savo renginius mus pradėjo kviesti Vilniaus universiteto studentai, pirmiausia – filologai. Jie mus pastebėjo, nes grodavome įvairiose kultūrinėse vietose Vilniaus senamiestyje.   

– Ką grodavote?

– Tai, kas vėliau išsivystė į pirmąjį albumą – savo kūrybą ir improvizaciją. Kurį laiką paimprovizavę vienoje miesto vietoje, eidavome į kitą ir vėl iš naujo improvizuodavome. Bet kai kas išlikdavo – žodžiai, eilutės, struktūra. Per kelias savaites išsirutuliodavo kūrinai, kuriuose niekam tikusios eilutės būdavo pamirštos, o prasmingos – laisva valia paleistos į „eterį“. Taigi išlikdavo tik geriausi kūriniai, taip susiformavo pirmas albumas.

– Kaip išmokote groti tiek instrumentų?

– Manau, kad prie to prisidėjo visi draugai, su kuriais teko groti. Kurdami savo muzikinę dėlionę mes mokydavomės, keisdavomės instrumentais. Kadangi daug laiko praleisdavome kartu, kažko išmokdavome.

Labai geras ir universalus instrumentas yra smuikas. Prisimenu, kaip mama nuvedė mane į Panevėžio muzikos mokyklą ir paklausė, kuo norėčiau groti. Sakiau, kad būgnais. Tačiau ten nebuvo būgnų klasės ir mama parodė į smuiką. Pasakiau, kad gerai, jis tiks.

– Kiek metų mokėtės juo groti?

– Smuiku pragrojau 11 metų. Buvo privalomas ir orkestras, ir solfedis, ir muzikos literatūra. Kai jau Vilniuje ėmiau groti gitara, jaučiau, kad po smuiko pirštai labai klauso. Man buvo lengviau nei bendraamžiams, nelankiusiems muzikos mokyklos.

– Dalyvavote daugybėje įvairių projektų, grupių ir pan. Buvo ir „Arklio galia“, dabar egzistuojanti be jūsų. Kiek iš viso buvo kolektyvų, kuriuose teko dalyvauti?

– Buvo nemažai. Įtariu, kad gali būti kokie 23–25 kolektyvai. Mes eksperimentavome, ieškojome, per daug nieko nesitikėdami, tiesiog susipažindami. Manau, kad su visais muzikantais ir žmonėmis, kurie buvo nusiteikę muzikuoti, kurie nuoširdžiai prisidėdavo, mes kartu tapydavome. Kiekvienas muzikantas turi savo spalvą, nuotaiką, taip tapydavome vieną paveikslą. Albumų nutapėme mažiau, bet gal daugiau nei dešimt. Vien su „Arklio galia“ išleidome kokius 5–6.

– Kiek veikiančių narių dabar turi „Baltasis kiras“?

– Šiuo metu aktyvių yra apie 17, iki 20.

– Ar būna koncertų, kai jie visi groja vienu metu?

– Ne, tai būtų sudėtinga įgyvendinti.

– Jūs esate tas kūrybinis variklis?

– Pastaruoju metu taip. Jaučiu, kad su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės. Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais. Jaučiu, kad seniau buvo didesnis bendras indėlis, kai visi dalyvaudavo ir duodavo kiek galėdavo – ir tekstus, ir muziką. Dabar visi labiau to tikisi iš manęs.