„Ąžuolas“ giles barstė Indonezijoje, susipažino su kaimyninėmis šalimis

Pasijuto Holivudo žvaigždėmis

„Kad šis festivalis yra svarbus, supratome jau išlipę Luvuko oro uoste. Jame akį traukė plakatas, kviečiantis į renginį. Pirmoji viešnagės diena prasidėjo eitynėmis, kuriose dalyvavo ne tik festivalio dalyviai, bet ir iš įvairių Sulavesio salos vietų atvykę žmonės“, – pasakojo „Ąžuolo“ vadovė Zita Vaškelienė.

„Ąžuolo“ vadovė neslėpė: jau pirmosiomis viešnagės akimirkomis teko patirti klimatinį ir kultūrinį šoką: „Nors per nugarą upeliu tekėjo prakaitas – jutiminė temperatūra buvo 38 °C, mūsų veidus puošė šypsena. Sulaukėme tokio didelio dėmesio, kad pasijutome Holivudo žvaigždėmis. Maždaug 200 m atkarpą ėjome tris valandas. Tiek maži, tiek suaugusieji norėjo mus paliesti, pačiupinėti, kartu nusifotografuoti. Eitynes vainikavo pirmasis mūsų šalies pristatymas, kuris vyko stebint miniai žmonių.“

Tos pat dienos vakare vyko ir festivalio atidarymas. Jame dalyvavo svarbūs salos asmenys, gausybė žmonių, kurie audringai sutiko „Ąžuolo“ pasirodymus. „Saliečiams buvo įdomu, kad mes šokame poroje, nes Indonezijos kultūroje tai nebūdinga“, – prisiminimais dalijosi Z. Vaškelienė. Ne mažiau šiltai priimtas ir kolektyvo „Rasa” muzikinės grupės skudučių kūrinys.

Norai: atsispirti nuoširdiems vaikų ir suaugusiųjų prašymams nusifotografuoti buvo tiesiog neįmanoma. / „Ąžuolo“ kolektyvo nuotr.

Surengė devynis pasirodymus

Festivalis truko savaitę, per šį laikotarpį „Ąžuolas“ surengė devynis pasirodymus, o Lietuvos vardą išgirdo tūkstančiai žmonių, kurie iki tol galbūt nė nežinojo, kur yra tokia šalis. „Jei kas nors galvoja, kad į Indoneziją važiavome atostogauti ir kaitintis saulutėje, tikrai labai klysta. Šiuose kraštuose labai retai lankosi kolektyvai iš Lietuvos, todėl jautėme didelę atsakomybę atstovaudami mūsų kraštui“, – pabrėžė pašnekovė.

Salavesio saloje dauguma gyventojų – musulmonai, bet yra katalikų ir kitų tikėjimų žmonių. „Lankėmės abiejų – musulmonų ir katalikų – konfesijų mokyklose, pristatėme Lietuvą ir Kauno rajoną, demonstravome tautinius drabužius, regionų skirtumus ir drabužių dėvėjimo būdus, šokome tradicinius liaudies šokius, pasikeitėme dovanomis. Iš pradžių vietiniams buvo nedrąsu, bet kolektyvo narių šypsenos ir padrąsinimai nugalėjo baimę. Kartu linksmai sukomės „Malūnėlio“ šokio ritmu suteikdami vieni kitiems džiaugsmo“, – pasakojo Z. Vaškelienė.

Užimtumas: lankytasi musulmonų ir katalikų mokyklose, pristatyta Lietuva ir Kauno rajonas, demonstruoti tautiniai drabužiai, tradiciniai liaudies šokiai. / „Ąžuolo“ kolektyvo nuotr.

Išvykoje ąžuoliečius ir rasiečius pakerėjo saliečių nuoširdumas, noras kartu įsiamžinti – kiek kartų teko pozuoti, suskaičiuoti būtų neįmanoma net peržiūrint turimas nuotraukas. „Kur tik koncertavome, ar tai būtų Salavesio jūros krantinė, ar pagrindinė scena, visur susirinkdavo minios žmonių, mūsų pasirodymą jie palydėdavo aplodismentais ir kaskart po koncertų ilgai nenorėdavo skirtis“, – šypsojosi „Ąžuolo“ vadovė.

Kelis laisvus pusdienius lietuviai skyrė pažintinėms kelionėms: lankėsi prie nuostabaus Laumarango krioklio, kurio vanduo atgaivino po didelių karščių, ir krioklių parke Pilaweanto Salodik. Viešėjo rezervate, kuriame saugomas nykstantis endeminis Sulavesio salos paukštis maleo, kuris per metus padeda tik tris kiaušinius. Šių paukščių telikę vos 500, pusė jų gyvena prižiūrimi. Pakeliui į Kabupaten hingga provinciją žavėjosi džiunglėmis, nuostabiomis palmių giraitėmis.

„Atvykus į Pulodua, vieną iš povandeninio nardymo rojų, visa pakrantė kvepėjo gvazdikėliais. Sakoma, kad Amsterdamą ir Antverpeną pastatyti padėjo šie prieskoniai, nes Indoneziją 350 metų valdė Nyderlandai ir gvazdikėliai iš šių salų buvo vežami į Europą“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Skirtumai: saliečiams buvo įdomu, kad lietuviai šoka poroje, nes Indonezijos kultūroje tai nebūdinga. / „Ąžuolo“ kolektyvo nuotr.

Tapo milijonieriais

„Ąžuolo“ ir „Rasos“ kelionė neapsiribojo vien Salavesio salos Luvuko miesto regionais. Nuskridus apie 13 tūkst. km, lietuvius sutiko Balio sala su kvepiančiomis gyvų gėlių girliandomis. „O pinigų keitykloje tapome milijonieriais“, – juokėsi Z. Vaškelienė.

Nors Balio sala priklauso Indonezijai, mūsų krašto atstovai pasijuto esantys kitoje šalyje. „Ten kitas pagrindinis tikėjimas – hinduizmas. Salos gyventojų gyvenimas glaudžiai susijęs su religija, galima sakyti, kad religija – jų gyvenimas. Gausu šventyklų: yra šeimos šventyklos, nes kiekvienas balietis stengiasi ją pasistatyti, bendruomenių šventyklos ir salos svarbos šventyklos. Dar egzistuoja kastos ir deginami mirusieji. Jeigu nėra galimybės surengti laidojimo procesijos ar žmogus nusikaltęs, jo palaikai užkasami penkeriems metams, o vėliau sudeginami. Visi laikosi aukojimo tradicijų. Kiekvieną rytą į aukojimo dėžutes, kurios stovi prie kiekvienų namų, nešama gėlių, sukomponuotų puokštelių ar įvairių daiktų“, – pasakojo pašnekovė.

Didelį įspūdį lietuvaičiams paliko Agungo ugnikalnis (3 148 m) ir viešnagė brangiausios pasaulyje kavos gaminimo ūkyje, fermentuojančiame kavos pupeles. Pasak Z. Vaškelienės, Balio saloje tvyro nepaprasta atmosfera, čia kiekvienas kiekvienam dėkoja už kiekvieną smulkmeną. Žavesio suteikia smaragdinė jūra, nardymas, paplūdimiai, įstabaus grožio šventyklos, žali ryžių laukai.

Dovanos: suvenyrai maišeliuose su Kauno rajono simbolika leis ilgai prisiminti svečius iš šio krašto. / „Ąžuolo“ kolektyvo nuotr.

Viešėjo Kvala Lumpūre

Toliau ąžuoliečių ir rasiečių kelionė tęsėsi į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą. Kvapą gniaužė šalies vizitinė kortelė – oro uostas, dangoraižių gausybė ir nuo 1998 m. iki 2003 m. aukščiausių pasaulyje titulą turėję bokštai, pavadinti naftos bendrovės „Petronas“ garbei. Didinga miesto panorama atsiskleidė pasikėlus į televizijos bokštą.

O štai norint pamatyti Batu olos šventyklą, teko savo kojomis įveikti 273 laiptelius. Apžiūrėti sultono, renkamo penkeriems metams, rūmai, prieš 24 metus pastatyta Rožinė mečetė, lankytasi šešių aukštų prekybos ir pramogų centre „Suria KLCC“ ir, žinoma, vietiniame turguje. „Malaizijoje keliai mokami, o benzinas kainuoja 43 euro centus, kaip ir visoje Azijoje, čia populiarūs motoroleriai“, – skirtumus įvardijo pašnekovė.

Pažintis: po festivalio aplankytos kelios kaimyninės šalys. / „Ąžuolo“ kolektyvo nuotr.

Vyšnia ant torto

Paskutinis „Ąžuolo“ ir „Rasos“ Azijoje kelionės taškas, arba vyšnia ant torto, buvo Singapūras. Iš Malaizijos keliauta autobusu, tad spėta pro langus pasigrožėti gamta ir miestais.

„Singapūro atsiradimo istorija labai įdomi, ją galima rasti internete. Tai miestas-šalis, tapusi Azijos ekonomikos centru: tvarkingu, tarsi dailininko nutapytu paveikslu. Kiekvienas suolelis, medis, gėlės, parkas, mažoji architektūra pasakoja miesto istoriją, skoningai dera su miesto visuma. Įdomūs ir dangoraižiai su įvairiais inkliuzais. Žinomiausias – su laivu ant stogo ir atviru baseinu 57-ame aukšte. Išsimaudyti negalėjome, nes baseinas – tik viešbučio svečiams, bet kavinėje „Proseko“ taures pakėlėme“, – šypsojosi kolektyvo vadovė.

Nuostabus ir botanikos sodas, kuris dieną atrodo vienaip, o vakaro sutemose – kitaip. „Spalvų šou, grojančiais ir šviečiančiais fontanais mūsų jau nenustebinsi, to nepasakysi apie botanikos sodo dydį ir augalų skaičių. Spalvoti, ryškūs Indijos ir Kinijos kvartalai nukėlė į Singapūro praeitį“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Jos žodžiais, šiuolaikiškas miestas, kuriame gyvena apie 5 mln. gyventojų ir tiek pat per metus aplanko turistų, nebetelpa savo ribose, todėl planuojama dirbtinai didinti Singapūro įlankoje esančias salas ir ten apgyvendinti žmones.