Atlikėjas Stano: be šeimos nebūčiau laimingas

Rytas. Iš krykštavimo kitame laido gale suprantu, kad šiandien Stanislavas Stavickis-Stano paliktas vienas namuose su būriu vaikų. Sakinys – man, du – jiems. Tik ir girdėti: "Joana, užsimauk kelnes!", "Adomai, išjunk siurblį!", "Vaikai, katinas mėsą nuo stalo vagia!"

Vienuolikmetis Ričardas, užsidaręs nuo triukšmo, dalyvauja nuotolinėse pamokose. Katinas Drako naudojasi proga, kad šeimininkas užsiėmęs ir šeimininkauja virtuvėje. Borderkolis Burdonas, apie tai raportuodamas, kartais suloja. Štai tokia triukšminga dainininko, dainų autoriaus ir prodiuserio Stano namų kasdienybė.

– Sakykite, o jums pačiam, išgirdus žodį "namai", kokios asociacijos kyla?

– Būsiu banalus. Pirmiausia, kas lenda į galvą, tai šeima. Pamenu, kai vasarą tekdavo koncertuoti Palangoje. Grįžtu, būdavo, vidurnaktį iš naktinio klubo į kokį nors nuomojamą butuką Palangoje. Nykoka... Bet jeigu ten yra šeima, vadinasi, ten – mano namai. Atleiskite už pašalinius garsus: matote, vakar buvo Adomo gimtadienis, tai dabar Joana su Adomu išsitraukė tokį popierių su burbuliukais, į kurį buvo supakuota dovana, ir abu juos sprogdina...

– Ar karantinas neapkartino buvimo namuose džiaugsmo? Suprantu, kad po vienu stogu su trimis vaikais, katinu ir šunimi nelengva?

– Dar žmoną pamiršote (juokiasi). Paprastai ji lieka namuose, o aš būnu tas laimingasis, kuris turi kur pabėgti, – važiuoju į studiją. Bet šiandien yra viena tų retesnių dienų, kai išleidau Indrę pas odontologą.

– Taigi jūs galite pabėgti nuo šito linksmo triukšmo ir erzelio į savo studiją, o žmonai sprukti nėra kur?

– Nėra... Labai norėtųsi kur nors ją išleisti, betgi per karantiną nėra kur. Vienintelis dalykas, kurį sugalvojau, norėdamas jai pagelbėti bent šiek tiek pailsėti nuo vaikų, – grįžęs iš darbo perimu visas tėviškas pareigas. Leidžiu Indrei ramiai knygą paskaityti ar su šunimi lauke pasivaikščioti. Bet kadangi iš namų nepabėgsi – laikas toks, nelabai jai pavyksta nuo tų mūsų šeimos problemų atsiriboti. Ooo, kad būtų galima kur nors toliau išvažiuoti...

– Pamenu, kurdami savo svajonių namus, labai pykdavomės su vyru, kai jis bandydavo pareikšti nuomonę apie baldus, interjerą, spalvas ir kt. Man atrodė, kad namų jaukumo kūrimas – išimtinai moteriška privilegija, kuriai įgyvendinti jis teturi duoti pinigų.

– Panašiai ir pas mus. Gyvename name, kurį įrengė žmona, – nuo grindų spalvos iki sienų apmušalų. Kaip į tai žiūriu? Kuo pozityviausiai. Tiesiog nukrito nuo mano pečių sunki našta. Ir pareiga. Dar prisimenu, kaip ankstesnį butą įsirengėme – kiek man nervų kainavo visus tuos statybininkus sužiūrėti... Vienintelis dalykas, dėl kurio aš labai pykau ant Indrės, kad ji užsakė daug baldų iš "Ikea", o juos surinkti teko man. Tikrai nesu toks talentingas, kaip mano vaikai. Ypač Adomas, statantis didžiausius lego pastatus.

Gyvename name, kurį įrengė žmona, – nuo grindų spalvos iki sienų apmušalų. Kaip į tai žiūriu? Kuo pozityviausiai. Tiesiog nuo mano pečių nukrito sunki našta.

– Smagu girdėti, kad ir žvaigždžių šeimose yra kaminai, o pro juos rūksta dūmai... Tai dėl ko dažniausiai dūmija jūsų šeimos kaminas?

– Aš kategorizuoju sprendimus. Vieni man atrodo svarbesni, kiti – mažiau svarbūs. O tuos, kurie atrodo patys svarbiausi ir gali stipriai paveikti visos šeimos ateitį (tarkim, namo pardavimas, pinigų investavimas ir pan.), imuosi ant savo pečių. Bet įdomiausia, kad žmona tuo metu, kai reikia priimti sprendimą, su mano nuomone sutinka, bet po kurio laiko gaunu velnių, kad reikėjo daryti pagal ją. Iš vienos pusės, tais svarbiais momentais ji lyg man leidžia vadovauti, bet iš kitos, praėjus šiek tiek laiko, mano sprendimai jos netenkina. Gal iš tiesų tai nėra dvilypumas, o labiau – moteriškas impulsyvumas?

Bet pagrindinė mūsų namų dūmų priežastis yra skirtingas įsivaizdavimas, koks turėtų būti šeiminis bendravimas. Žmona norėtų, kad vyras po darbo atsisėstų prie jos, pasipasakotų, kas gero įvyko per dieną ir pan. O man, grįžus namo, priešingai – norisi viską pamiršti, kas studijoje buvo, ir apie tai nebekalbėti.

Dėl vaikų auklėjimo problemų nekyla. Kadangi Indrė būna su jais visą dieną, tai ji labiau žino jų poreikius, problemas nei aš. Priimu jos nuomonę kaip neginčijamą. Kad ir dėl mūsų vienuolikmečio Ričardo. Savarankiškas mokymasis jam per daug sudėtingas. Kažkam reikia pastoviai prie jo sėdėti ir įkalbinėti dirbti. Tad sumąstėme pasamdyti jam korepetitorių – pažiūrėsime, kaip jo motyvaciją veiks žmogus iš šalies.

– Kai susirgote onkologine liga, didžiausia baimė buvo nepamatyti, kaip auga jūsų vaikai... Ar šiuo metu turite kokių nors baimių – ne tik dėl galinčios atsinaujinti ligos, bet ir dėl vaikų ateities, dėl judviejų su žmona santykių, o gal net dėl koronaviruso?

– Po ligos aš priėmiau faktą, kad ne viskas yra pagal mano valią. Ne viską aš galiu kontroliuoti ir pakeisti. Daug kas gyvenime nuo manęs nepriklauso. Todėl toji kovos psichologija – kad ir kas nutiktų, privalai kovoti ir kartoti, koks esi stiprus, kaip nieko nebijai ir pan. – nėra gera. Bet kokią kovą galima pralaimėti. Aš renkuosi kitokią filosofiją – gyventi su tuo. Kad ir su liga, dėl kurios gali būti ir vienaip, ir kitaip. Toks požiūris labiau praskaidrina kasdienybę, nes imi vertinti būtent šią akimirką. Tuomet mažiau galvoji apie ateitį, bet daugiau džiaugiesi šia diena.

– Per pirmąjį karantiną atgaivinote seną gražią dainą, kurios priedainyje skamba eilutė: "Man nereikia šitų sienų keturių – nors sparnų neturiu, tyliai išskrendu." Jei dabar praverčiau langą ir jūs galėtumėte skristi, kur lėktumėte?

– Manau, kad dabar panašiai jaučiuosi ne aš vienas, bet ir dauguma Lietuvos šeimų, uždarytų namuose. Todėl atsakymas į klausimą labai paprastas – bet kur (juokiasi). Į Birštoną, Druskininkus, Palangą, Ispaniją, Maldyvus – jokio skirtumo. Lėkčiau net pas kaimyną, jei kas leistų ten ramiai pasėdėti. Mielai pakeisčiau aplinką. O jau į baseiną kaip norisi! Vis pamenu, kaip anais laikais, kai dar visi galėjome keliauti, mes su šeima nulėkdavome į baseiną, į kokį nors SPA...

– O ką dar mėgstate veikti visi drauge?

– Hmm... Net nežinau. Matote, mūsų vaikų labai skirtingas amžius, interesai. Dabar, žiemą, visa šeima mielai einame į lauką, kinkome šunį į roges ir mėgaujamės žiemos pramogomis. Borderkolis Burdonas galingas šuo – gali patempti ir du vaikus. O paskui jau prasideda veiklos atskirai. Tarkim, su vyresniuoju Ričardu mėgstame žaisti kompiuterinius žaidimus. Su Adomu (jis dabar laukia, kol baigsime šnekėti) drauge dėliojame lego, o Joanos pagrindinis pomėgis šiuo metu, kuriuo be galo džiaugiuosi, – visur būti su tėčiu. Ar per "Zoom" pašnekėti, ar sniegą kieme nukasti, ar pusryčius pagaminti – ji visur šalia. Kai Ričardas su Adomu buvo panašaus amžiaus (maždaug trejų), jiems irgi buvo toks tėčio periodas. Paskui užaugo.

Jei Indrė sugalvotų mane su vaikais ir gyvūnais palikti vieną kokiam mėnesiui – oi, būtų reikalų…

– Esate dainininkas, kompozitorius, netgi rašytojas. O kokias savybes įžvelgiate savo vaikuose ir kaip jas puoselėjate, kad maži gabumai išsiskleistų į didelius talentus?

– Duosiu jums tokį pavyzdį. Mūsų vyresnėlis Ričardas kelerius metus lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu. Puikiai sekėsi. Betgi pastoviai tarp jo ir mūsų vyko karas – mokyklos jis tiesiog nekentė. Tuomet sugalvojau taktiką. Sakiau: "Jei toliau tęsi fortepijono studijas, gausi viską, ką nori, – naują telefoną, "PlayStation" ir kitus madingus, tau rūpinčius daiktus. Bet jeigu muzikos mokyklos nelankysi, tai kompiuteriu ir telefonu galėsi žaisti tik sekmadieniais." Spėkite, ką jis pasirinko? Aišku, kad nelankyti muzikos mokyklos! Tuomet supratau, kad per prievartą mielas nebūsi ir ėmiau pildyti pažadą: nuo rugsėjo mėnesio telefonu ir kompiuteriu Ričardas žaidžia tik sekmadieniais.

Šitas vaikas jau nuo mažų dienų be galo principingas: geriau kažko neteks, bet savo pasieks. Įdomiausia, kad muzika jam nesvetima. Ričardas po truputį programuoja, kuria muziką, parsisiuntęs visokių programėlių. Bet nenori nė pagalvoti apie tradicinį muzikos mokymą. O mūsų mažieji labai skirtingi... Bet visuose trijuose aš matau po dalelytę savęs. Tarkim, kai su Adomu ir Ričardu buvome Sočyje (lankiau savo sunkiai sergančią mamą), tai trimetis Adomas elgėsi labai lipšniai – vis prieidavo prie močiutės, prisiglausdavo kaip katinas, už rankos paimdavo.

Neseniai žiūrėjau tokį filmuką, kuris puikiai paaiškina lūkesčius apie mūsų vaikus. Jei pirmą vaiką įsivaizduoji kaip lego kaladėlę, tai ir iš antro paprastai tikiesi to paties. Bet tavo didžiai nuostabai gimsta... kamuolys. Tuomet planuoji, kad bent trečias vaikas bus panašus į lego kaladėlę ar kamuolį, o gimsta – visiška abstrakcija. Noriu pasakyti, kad vaikų lyginti nereikia ir neįmanoma – jie tokie skirtingi. Dėl to ir žavūs (juokiasi).

– Gimėte Sočyje. Mažai kalbate apie savo vaikystę... O gal kažką iš tenykščių patirčių bandote taikyti ir savo šeimoje, auklėjant vaikus?

– Sočyje augau iki devynerių metų. Bet nekyla man jokių asociacijų ta tema. Dažnai tekdavo gyventi pas močiutę ir senelį. Nebuvo ta mano vaikystė tokia rami ir faina, kad tokios pačios linkėčiau savo vaikams. Užtai iš vasarų, praleistų pas močiutę ir senelį Estijoje ir Sočyje, parsiveždavau daugybę gražių dalykų. Ypač iš senelio, kuris mokėjo užsiiminėti su manimi: išmokė fotografuoti, ryškinti nuotraukas. Bet labiausiai iš gyvenimo pas senelius įsiminė griežtas laiko grafikas: kada eini valgyti, miegoti, žaisti ir t.t. Štai tą griežtą dienos režimą stengiuosi taikyti ir savo šeimoje. Devintą vakaro visi vaikai eina praustis, kad iki dešimtos jau gulėtų lovose.

– O aš visuomet maniau, kad menininkų šeimose dienos režimas neegzistuoja?

– Baikite baikite... Menininkai, kurie turi vaikų, keliasi septintą ir veža juos į mokyklą (bent taip būdavo anais laikais). Lygiai taip pat mažius vežu į darželį. Jei šeimoje yra vaikų – privalo būti ir grafikas, nes antraip tėvams pavažiuos stogas.

– Girdžiu, kad stogas jau kilnojasi nuo Burdono lojimo? Ar borderkolis ir katinas – vaikų užgaida?

– Oi ne, tai labiau žmonos užgaida. Netgi ne užgaida. Burdonas ir Drako – visateisiai šeimos nariai. Štai dabar šneku su jumis, o jie irgi dalyvauja, guli šalia, klausosi. Miega su vaikais. Man patinka tokia didelė jauki chebra… Maža to, augintinių pas mus visada pilna. Ypač vasarą. Adomas viską tempia namo be sustojimo – sraiges, vorus, buožgalvius, varles… Gyvename arti gamtos, tai ji visu tempu eina pas mus į namus (juokiasi).

Klausiate, kieno pareiga jais rūpintis? Na, tinkamiausias atsakymas į šitą klausimą yra kitas klausimas – o koks tada vaikų, mamos ar tėčio vaidmuo šeimoje? Noriu pasakyti, kad šuo ir katė – tai mūsų šeimos nariai. Jei darau Joanai pusryčius, tai lygiai su ta pačia atsakomybe galvoju ir apie tai, ką valgys šuo su kate. Mes visi lygiaverčiai. Tik, kaip juokiuosi, šuo yra daugiau prie vaikų, o katinas… prie savęs.

– Net ir nežinau, ar šiais visuotinės lygybės laikais dar verta klausti apie vyriškas ir moteriškas pareigas šeimoje?

– Verta verta… Mūsų šeimoje yra aiškus pasidalijimas. Ūkis – mano sfera. Kasdieninis maistas šeimai – žmonos. Nors ir man patinka gaminti, kai būnu namuose. Štai dabar su jumis kalbuosi ir galvoju, kad reikėtų, kol žmona grįš, sudėti indus į indaplovę… Bet kur guli tabletės ir kaip ten skalbiankę įjungti – štai kur klausimas. Gal geriau palauksiu žmonos (juokiasi). Žodžiu, jei Indrė sugalvotų mane su vaikais ir gyvūnais palikti vieną kokiam mėnesiui – oi, būtų reikalų…

– Baigiant mūsų pokalbį, grįžkime prie pokalbio ištakų. Jūsų gyvenime yra buvę visokių etapų – su šeima, be šeimos… Palyginkite, kurie namai mielesni – namai su būriu žmonių ir krūva atsakomybių už juos, ar namai, kuriuose esate vienas ir turite laisvę daryti viską, ką norite?

– Būsiu nuoširdus ir atsakysiu taip, kaip jaučiu. Kartais labai norėčiau turėti namus, kuriuose nėra nieko – nei katinų, nei šunų, nei vaikų, tiktai aš, televizorius ir kokia nors nesveika pica… Bet! Nė neabejoju, kad, atsidūręs tokiuose namuose, jau po pusdienio norėčiau grįžti ten, kur esu dabar. Tai normalu. Kol turi šurmulį, nori ramybės. Bent jau dienai. Bet jei reikėtų rinktis visam gyvenimui, būčiau nelaimingas, jei neturėčiau galimybės būti su šeima. Būtų labai blogai!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Reda

Reda portretas
Sekmes jusu seimynelei.namai pilni surmulio .labai grazu

Saulius

Saulius portretas
Sveikatos ir sėkmės šiam talentingam, protingam žmogui.

Oho

Oho portretas
Tai kad skirtis neseniai norėjo...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių