Aplinkui sproginėjant bomboms moteris rašė knygą apie sirų architektūrą ir urbanistiką, kuri, jos nuomone, taip pat turėjo įtakos tam, kad politinis konfliktas peraugtų į karą, užsitęsusį aštuonerius metus ir nusinešusį daugybę gyvybių.

Naujas ir netikėtas požiūris

Knygoje "Mūšis už namus", kuri išleista prieš trejus metus užsienyje ir ne arabų, o anglų kalba, M.al-Sabouni plėtoja įdomią, ligi šiol negirdėtą teoriją – kad Sirijos miestų užstatymas ir pati architektūra pilietiniame kare suvaidino svarbų vaidmenį. Mat didžioji dalis miestų gyventojų buvo įsikūrę izoliuotuose skurdžiuose rajonuose, vadinamuosiuose religinių fanatikų getuose, todėl miesto bendruomenė buvo susiskaidžiusi, nevieninga, ją siejo silpni socialiniai ryšiai. Lūšnynuose, prieš prasidedant karui, 2010-aisiais, gyveno daugiau nei pusė sirų – net 9 mln.

Šis karas mane išmokė nieko neplanuoti iš anksto, nes niekada negali žinoti, kas tavęs laukia.

Vidurio Rytų miestų architektūra, pasak M.al-Sabouni, koncentruojasi ties dviem kraštutinumais: prabangiu ir bedvasiu, skirtu turtingiesiems, bei erzaciniu islamiškuoju, sudarytu iš stačiakampių betono blokų. Valdžia samdo tik tuos architektus, kurie paklusniai vykdo jos nurodymus. Naujos, pažangios idėjos niekam neįdomios ir nereikalingos. Be to, šiame sektoriuje klesti kyšininkavimas ir piktnaudžiavimas.

Daugelis unikalių istorinių pastatų tiesiog išnyko, nes buvo apleisti arba negailestingai nugriauti. Vietoje jų stichiškai kilo beveidžiai pilki kubai. Grožis, estetika buvo nevertinami.

"Tikiuosi, kad atstatant mūsų miestus šios klaidos nebus kartojamos. Labai norėčiau, kad būtų išgirstas vietinių profesionalių architektų balsas, su jais būtų tariamasi, jie pasitelkiami į pagalbą. Deja, kol kas nematau, kad valdžia turėtų atstatymo strategiją. Viskas vyksta stichiškai, skubant, nes žmonėms kuo greičiau reikia būstų, statomi pigūs daugiaaukščiai daugiabučiai, įdarbinami užsienio specialistai, kurie klusniai vykdo komandas", – komentuoja M.al-Sabouni.

Stengėsi kaip nors išlikti

34-erių architektė gimė ir užaugo Homse, trečiame pagal dydį Sirijos mieste su nedideliu senamiesčiu, žaviomis siauromis gatvelėmis, spalvingomis parduotuvėlėmis, amatininkų dirbtuvėmis, turgavietėmis. Tiksliau, toks jis buvo anksčiau, dabar didžioji dalis virtusi griuvėsiais. Homso regionas bene labiausiai nuketėjo karo metu, čia vyko aršiausi mūšiai ir kovos, kadangi jis buvo tapęs didžiausiu protestų židiniu.

Marwa kilusi iš išsilavinusios šeimos: jos tėvas yra gydytojas, mama baigė biologijos studijas, tačiau nedirbo, augino keturis vaikus. Drauge su vyru Ghassanu Jansizu, kuris taip pat architektas, Marwa augina du vaikus. Prieš karą jie buvo atidarę architektūros studiją pačiame centre, kūrė ateities planus, tačiau kone tuojau pat teko ją uždaryti. Sutuoktiniai apsisprendė nebėgti nei į užsienį, nei į ramesnę šalies vietą ir pasiliko savo namuose, kurie stebuklingai išliko per bombardavimus, nors nuolat išduždavo langai. Šeima juose jautėsi saugi, kiek tai iš viso įmanoma tokiomis sąlygomis.

"Esame laimingi, kad mums nereikėjo niekur bėgti. Kita vertus, visą tą laiką jautėmės savo bute kaip kaliniai. Vaikai mokėsi namuose. Laimė, abu su vyru esame optimistai, tai padėjo nepalūžti. Ir tada, kai pro langus girdėdavome demonstracijų šurmulį, ir tada, kai aplinkui aidėjo šūviai, ir kai lėktuvai mėtė bombas, o tankai šlavė viską, kas pasitaikė jų kelyje", – prisimena Marwa.

Trejus metus jie tiesiog stengėsi išlikti. Vėliau, kai padėtis kiek stabilizavosi, vaikai vėl pradėjo lankyti mokyklą, architektė dėstė universitete, Hamos mieste, už kelių dešimčių kilometrų. Vyras ėmėsi įvairiausių atsitiktinių darbų – parduotuvėje, turguje. Tai nieko nestebino, karo metu buhalteriai tapo turgaus prekeiviais, o inžinieriai – taksi vairuotojais, bandydami kaip nors pragyventi. Prieš porą metų jiedu atidarė knygyną išsinuomotame garaže ir dabar ši veikla išlaiko šeimą.

Profesija – ne iš pašaukimo

"Prekiaujame knygomis, išleistomis Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, kita akademine literatūra. Jis mažytis, bet pirkėjų yra, nepaisant finansinės krizės ir knygų brangumo. Tai daugiausia įvairios įstaigos, universitetai, institutai. Paprasti žmonės neišgali, ir pas mus užeina vien tam, kad geriau pasijustų, nieko neperka, bet vien būti tarp knygų yra kaip terapija, suteikianti vilties, kad gyvenimas sugrįžta į įprastas vėžes. Visi ištroškę žinių", – apie kasdienybę kalba Marwa.

Metamorfozės: sirų architektės darbuose griuvėsiai virsta moderniais miestais. De Architect.com nuotr.

Ji neužmiršo ir savo profesijos, neatitrūkti nuo architektūros padeda tinklalapis "Arch-news", pirmasis šios srities tinklalapis arabų kalba, kurį M.al-Sabouni su vyru sukūrė 2014 m. ir iki šiol jį tvarko.

Dažnai jaučiamės atskirti nuo artimųjų, tačiau nesigailime, kad pasilikome, čia buvo ir bus mūsų namai.

Įdomu, kad architektūra nebuvo jos svajonių sąraše. Sirijoje tie, kurie mokosi geriausiai, stoja į mediciną, odontologiją arba farmaciją, kurių pažymiai ne tokie aukšti, renkasi inžinerines specialybes. Jos tai nežavėjo, bet kadangi Marwos mokslo pasiekimai nebuvo labai dideli, nebuvo iš ko rinktis.

Vis dėlto iš bėdos pasirinkta profesija nenuvylė, o po poros mėnesių be galo ja susižavėjo ir nė akimirkos nesigailėjo. Nepaisant žemo studijų lygio, dėstytojų neprofesionalumo, nes studentams teko mokytis iš užsienio architektūros žurnalų. Karjeros galimybių iš viso nebuvo, jei neturėjai pažinčių, užnugario ar negalėjai mokėti kyšių, geriausiu atveju galėjai tikėtis braižytojo darbo. M.al-Sabouni irgi dirbo techninį darbą.

"Neturėjau iliuzijų, kad tapsiu antrąja Zaha Hadid. Bet viltis širdyje ruseno. Ir tikrai, po kurio laiko buvau pakviesta į vieno universiteto administraciją – jiems reikėjo suprojektuoti baldus bendrabučiams. Buvau tokia laiminga, kad visą save atidaviau kūrybai, stengiausi sukurti kažką įdomaus, išskirtinio. Deja, to niekam nereikėjo, naujos idėjos užsakovų nesužavėjo, likau nesuprasta kolegų, kuriems rūpėjo tik laiku gauti atlyginimą", – pasakoja apie savarankiško darbo pradžią.

Buvo nelengva

Pasisekė, kad kaip tik tuo metu sutiko būsimąjį vyrą, irgi architektą. Tačiau, kadangi jis buvo kilęs iš Homso, kuris pirmasis sukilo prieš tuometinio prezidento Bashar al-Assad režimą, abiejų šeimos jaunuolių draugystei, jau nekalbant apie vedybas, niekas nepritarė. Jiedu susituokė prieš tėvų valią.

Bandė ieškotis darbo, bet geriausiai apmokamas buvo interjerų projektavimas, o jie svajojo kurti pastatus. Deja, statybų reglamentai ir reikalavimai labai ribojo kūrybiškumą.

Taigi, galiausiai apsisprendė steigti privačią architektūros studiją. Bet čia prasidėjo karas, pora tespėjo įsirengti patalpas. Svajones teko atidėti geresniems laikams. Architektė tikisi, kad jie pagaliau atėjo. Jos straipsnius apie architektūrą spausdina žinomi pasaulyje žurnalai "Architectural Review" "Wall Street International Magazine", kai kurie buvo išversti į vokiečių ir prancūzų kalbas.

Tai išgarsino M al-Sabouni Europoje ir JAV. Ją pradėjo kviesti į tarptautines konferencijas, kuriose buvo aptariama Sirijos padėtis po karo, diskusijas, radijo ir televizijos laidas. TED konferencijoje jos pasakytos kalbos įrašas peržiūrėtas 900 tūkst. kartų. Prieš kelerius metus architektė dalyvavo Homs Baba Amr rajono atstatymo tarptautiniame konkurse ir laimėjo pirmąją vietą nacionalinėje kategorijoje. Tačiau pagrindinį prizą laimėjo užsieniečių projektas.

Nusivylimas buvo didžiulis. "Baba Amr rajono planas mano projekte primena medį. Jo kamiene išdėstytos parduotuvės ir bendruomeninės erdvės, o šakose – apartamentai su privačiais kiemeliais. Kūriau jį norėdama, kad žmonėms būtų patogu ir jauku gyventi, aplinka būtų estetiška, skatinanti susiburti, bendrauti, palaikyti socialinius ryšius. Valdžia pasirinko niūrius, praktiškus butų bokštus. Tačiau sulaukiau daug palaikymo, pozityvių atsiliepimų, ir tai džiugina", – sako ji.

Architektūra – itin svarbi

M.al-Sabouni įsitikinusi, kad, kalbant apie Sirijos ateitį, esminis vaidmuo tenka architektūrai, kuri yra miestų harmonijos pagrindas, nes veikia gyventojų elgesį ir gyvenimus. Į tai būtinai turi atsižvelgti architektai ir urbanistai, tik tuomet bendruomenė jaus stiprų tarpusavio ryšį, sugyvens, suvoks savo identitetą. Anksčiau miestai buvo išdėstyti taip, kad skirtingos visuomenės klasės, etninės grupės buvo susijusios viena su kita, artimos; kai tai buvo suardyta, kilo karas.

"Tinkamas planavimas, estetiška architektūra spinduliuoja teigiamas emocijas, kuria saugumo, pasitenkinimo pojūtį, padeda suvokti, kad žmogus priklauso savo kaimynų bendruomenei, yra jos dalis. Prasta architektūra nuteikia negatyviai, verčia jaustis atskirtais, vienišais", – plėtoja mintį.

"Žinoma, karinių konfliktų tai nesustabdys, bet rasti bendrą kalbą, kompromisą tikrai gali padėti. Bet kai sprendimus šioje srityje priima ne specialistai, o politikai, kai joje klesti didžiausia korupcija, ko galime tikėtis?" – retoriškai klausia žinoma moteris.

Užsienio architektūros ir urbanistikos, miestų plėtros specialistai įvertino originalų žinomos sirų architektės požiūrį ir dažnai ją pristato kaip miestų filosofę. Deja, gimtojoje šalyje ji nesijaučia reikalinga. Kaip ir kolegos, retkarčiais suprojektuoja kokio nors buto interjerą ar įrengia parduotuvę.

Širdį taip pat skauda dėl Homso ateities. Ji tiki, kad bus atsipeikėta, kol dar ne per vėlu, pasimokyta iš kitų šalių, kurioms teko po karo prikelti miestus iš griuvėsių, klaidų. Kai kurios buvo lemtingos ir miestus nužudė.

Panašiai mąsto ne tik Marwa su vyru. Jie turi daugiau bendraminčių sirų architektų ir urbanistų, puikių specialistų, kurių sistema neįsileidžia. Jie susivienijo ir nenuleidžia rankų, M.al-Sabouni užsienio žurnalistams yra išsitarusi, kad šiuo metu kaip tik kuriamas nedidelis patikimų šios srities profesionalų, kuriems tai rūpi, tinklas. Jie telkia jėgas ir rengiasi didelei kovai, o kol kas rūpinasi medžių atsodinimu.

Marwa al-Sabouni apie...

... karo pamokas. Šis karas mane išmokė nieko neplanuoti iš anksto, nes niekada negali žinoti, kas tavęs laukia. Per vieną dieną gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis.

... ateities planus. Šiuo metu esu susitelkusi į antrosios savo knygos rašymą, joje tęsiu architektūros ir socialinių ryšių, poveikio bendruomeniškumui temą, be to, su vyru vėl atidarėme architektūros studiją ir net turime kelis užsakymus, tikimės, kad jų bus ir daugiau. Per karą sugriauta daugiau nei 60 proc. miesto pastatų, vienu ar kitu būdu tikrai prisijungsime prie jo atstatymo.

... atskyrimą nuo artimųjų. Karui prasidėjus, mano mama, seserys ir broliai, daugelis pusbrolių ir pusseserių, draugų emigravo į kitas Persijos įlankos šalis arba Europą. Tik tėtis ir antroji jo šeima pasiliko kaip ir mes (mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau dar maža). Vyro šeima irgi gyvena svetur. Todėl dažnai jaučiamės atskirti nuo artimųjų, tačiau nesigailime, kad pasilikome, čia buvo ir bus mūsų namai.

... sunkumus, kurie užgrūdino. Mes neišvykome ir dėl to, kad neturėjome kitos išeities – trūko pinigų, nors daug svarstėme, kas būtų geriau mūsų vaikams, sūnui ir dukrai, kuriems dabar 10 ir 13 metų. Manome, kad karo metu patirti sunkumai padarė juos stipresnius. Jie daug išgyveno, ne kartą buvo patekę į pavojingas situacijas, nes žudynės, susišaudymai vykdavo ir mokyklose. Mes saugojome juos nuo negatyvios informacijos, tačiau neslėpėme faktų, niekada nemelavome.

... apie meilę architektūrai, ir ne tik. Su savo būsimuoju vyru susipažinome studijuodami, ir iš pat pradžių pajutome, kad esame artimos sielos, nes mūsų požiūris į architektūrą labai panašus. O vėliau šie jausmai peraugo į meilę. Džiaugiuosi, kad iki šiol esame ir bendraminčiai, ir geri draugai, kad ir kas nutiktų, vienas kitą visuomet palaikantys.

Faktų kalba

2019 m. M.al-Sabouni įtraukta į įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą, sudarytą BBC.

2018 m. pelnė Nyderlandų princo Clauso kultūros ir progresyvios plėtros fondo apdovanojimą už inovatyvias architektūrines idėjas karo metu sunaikintiems miestams atstatyti.

2018 m. tapo prestižinės Pritzkerio architektūrinės premijos, skiriamos už išskirtinius pasiekimus architektūroje, finaliste.